Karpiniuose, anot jų kūrėjų, telpa viskas: liaudies dainų aidai, gyvi tautinių pasakų personažai, žvelgia senieji ir dabarties dievai, sukasi Rėdos ratas.
Savo pasaulėžiūrą ir vidinį pasaulį peiliuku ar žirklutėmis į popieriaus lapus perkeliantys tautodailininkai pastebi, kad karpinius, kaip savotišką terapiją niūriais rudens vakarais, ypač yra pamėgę suaugusieji.
Kad karpinių kūrimo menu sudomintum mažuosius, esą reikia pasistengti.
Klausimas, ką dar galima karpiniais puošti, jei ne kalėdines eglutes ir langų stiklus, sukelia popieriaus karpinių meistrų šypseną.
Anot tautodailininko K. Navicko, karpiniais puošti galima „viską, pradedant stalu ir baigiant lova ar kėdėmis“.
Tuo metu E. Dvarionaitė-Vindašienė siūlo popierinius karpinius paversti vienkartinėmis servetėlėmis, padėkliukais po tortais ir pyragais, staltiesėlėmis, lempų gaubtais, kortelėmis ant stalo, kokiu nors būdu leidžiančias atpažinti žmogų, kuriam viena ar kita vieta rezervuota.
Apie kasdienius ir nekasdienius įkvėpimus
„Kai pradedi karpyti, kyla labai daug visokių minčių... Vieną karpinį kuri, o jau iškyla vaizdiniai kitam“, – pasakoja Lietuvos tautodailininkų sąjungos Telšių apskrities skyriaus pirmininkė Sigita Dacienė.
Kažkada klausytos folklorinės dainos, pasakų motyvai ir pačios vidinio pasaulio kuždesiai pakreipia peiliuką ar žirklutes „reikiama kryptimi“.
Tačiau geram karpiniui sukurti dar, kaip prisipažįsta S. Dacienė, būtinas ir tinkamas metas.
„Turiu vieną dieną nieko neveikti, pailsėti, kad galva švari būtų, nebūtų vaikų namuose – tik tada galiu imtis karpinių. Kasdieną – darbo rūpesčiai, finansinės problemos, o kur dar tautodailininkai, kurie su savo visomis problemomis į mane kreipiasi... Tada nelabai sekasi...“ – dėsto popieriaus karpinių meistrė.
Tokį patį pomėgį kaip ir S. Dacienė turintį Klaidą Navicką įkvepia ir kelionėse po svečias šalis patirtos emocijos.
„Pabuvau Japonijoje, pamačiau kabuki (japonų teatro žanras – lrt.lt), bet dar gerai nesuvokiau, kas tai yra. Grįžau į Lietuvą, paskaičiau apie tai, ir man sukilo visi prisiminimai. Parodą pavadinau „Lauktuvės iš Japonijos“, – apie parodą, įkvėptą kelionės, pasakoja pašnekovas.
Eglę Dvarionaitę-Vindašienę kurti karpinius „įkvepia pats Rėdos ratas“.
„Įkvėpimas yra mano gyvenimo kasdienybė, nes tu esi gyvenime ir pagal kalendorių (arba Rėdos rate). Rėdos ratas yra visas mūsų gyvenimas ir medžių gyvenimas, ir virsmai, mūsų kalendorinės šventės: pavasaris, vasara, ruduo, žiema, gavėnia, Rasų laikas, Kūčios.
Žmogaus gyvenimas yra neatsietinas nuo gimimo, vestuvių, mirties – visa tai yra šiame rate. Pastoviai kuri, pastoviai esi, nes tai neatsiejama nuo tavo gyvenimo. Ateina laikas – kuriu medį su angelais, ateina pavasaris – mano medis su pumpurais ir žiedais“, – pasakojo tautodailininkė.
Apie ieškojimus ir atradimus
Popieriaus karpinių meistrė E. Dvarionaitė-Vindašienė sako, kad jai tenka matyti, kaip prie jos darbų parodose palinkę žmonės negali nuo jų atsitraukti.
„Kai juos karpai, pats esi tarsi transo, meditacinėje būsenoje. Darai juos visas nutilęs, nurimęs...
Kiekvienas žmogus turi ryšį su Kūrėju. Tavo (meistro) rankos yra kaip instrumentas, per kurį veikia Kūrėjas. Tai yra giluminiai dalykai, kurie pereina žmogui, stovinčiam šalia tavo darbo. Jis jaučia jame paliktą energiją, ji veikia jį. Tai iš tikrųjų kai kas daugiau nei menas“, – įsitikinusi menininkė.
Tuo metu tautodailininkas K. Navickas pastebi, kad jo vedamuose karpinių kūrimo kursuose ypač padaugėja lankytojų rudens sezonu. Ir pakarpyti, kaip sako K. Navickas, šiuo metų laiku ateina nemažai suaugusių žmonių. Karpinių meistras spėja, kad kai kuriems ši veikla padeda gelbėtis iš depresijos gniaužtų.
Suaugusieji atsiveda ir savo atžalas, tačiau tautodailininkas K. Navickas pripažįsta: šiandien vaikai – jau nebe tokie, kaip ankstesnės kartos, kurie darželiuose ir mokyklose, entuziastingai karpė snaiges.
„Dauguma vaikų yra nualinti XXI amžiaus, visų šitų sintetinių spalvų, iliuminacijų, visų „žvaigždžių“. Jeigu žinotumėte, kaip man širdis atsigauna, kai, pavyzdžiui, laidoje „Duokim garo“ sėdi koks nors bamblys ir muša būgną...
Negali sakyti, kad jeigu nepasirinko karpymo, tai jau blogai. Gal vaikui įdomu futbolą žaisti? Valio! Tegul jis žaidžia futbolą. Svarbu, netuščiai leidžia laiką, langų nedaužo, neklykia ir nešvaisto pačio gražiausio laiko, kurį jis turi.
Nes sėdėjimas ir spoksojimas į kvadratinį ekraną, bobausių gaudymas – tokius mankurtus užaugina, kad vėliau jie ne tik karpydami, bet ir darbą dirbdami babaužiukus mato ir kvadratines smegenis turi. Tai baisiausia“, – kalba menininkas.
Nori būti iškoduoti
Visi kalbinti tautodailininkai prisipažįsta, kad nė vienas netrokšta, jog jo karpinyje užkoduotos prasmės taip ir liktų suprantamos tik jam pačiam, tačiau užminti savotišką intelekto testą karpinį apžiūrinėsiančiam meno gerbėjui kūrėjai mėgsta. Išmonės nestingantys tautodailininkai karpiniuose užfiksuoja religinius, liaudies, gamtos motyvus.
„Dėl mįslių aš nekuriu, tačiau kai kurių mano darbų nepaskaičius pavadinimo ar, sakykime, nežinant kokios nors pasakos, tarkime, „Jūratė ir Kastytis“, bus kaip nėriniai ir žmogus nieko nematys. Aišku, nekarpau Hermanno Hesse`s „Stiklo karoliukų žaidimų“.
Specialiai neslepiu, tačiau yra keletas karpinių, kuriuos iššifruoti užtrunka. Pavyzdžiui, esu paslėpęs nukryžiuotąjį tarp ornamentų, ar kokį voriuką tarp gėlių. Viename karpinyje – šimtas Lietuvoje gyvenančių paukščių, kurie tupi medyje, braido po pelkę, skraido ore, tupi lizduose. Ornitologai atpažįsta visus“, – pasakoja tautodailininkas K. Navickas.
Tautodailininkė S. Dacienė prisipažįsta – karpinių meistrams gera matyti žmogų, kuris džiūgauja išnarpliojęs kūrėjo popieriaus lape pateiktą savotišką rebusą.
Prisirišę prie vieno motyvo
Tautodailininkų K. Navicko ir E. Dvarionaitės-Vindašienės karpiniuose yra daug besikartojančių motyvų.
„Medis yra tarsi stulpas, jungtis tarp dangaus ir žemės. Tas žmogus, kuris stovi šalia medžio, iš tikrųjų pats stovi medyje, jaučia visus pasaulio lygmenis – dangų, žemę, požemį. Tai yra manyje pačioje. Aš pati esu medis.
Šitas medis palaiko gyvastį visoje visatoje, po juo trykšta gyvybės šaltinis. Medis jungia praeitį, dabartį, ateitį. Jis yra beribis laike ir erdvėje. Jis buvo ir bus.
Mūsų protėviai tai suprato ir, aišku, pasirinko patį tvirčiausią iš visų medžių – ąžuolą, kuris iš tikrųjų labai ilgai gyvena. Todėl ir šventyklos atsirado būtent tose giriose, kuriose augo ąžuolai“, – aiškino savo karpiniams medžio motyvą dažnai pasirenkanti E. Dvarionaitė-Vindašienė.
Savo darbuose senuosius pagoniškosios Lietuvos dievus vaizduojantis K. Navickas sako jais susidomėjęs paskaitęs istoriko, religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus bei gamtos mokslų daktaro, etnologo Liberto Klimkos parašytus darbus. Kaip prisipažįsta K. Navickas, jo paties tikėjimas nėra tradicinis.
„Jau tas mūsų lietuviškas mentalitetas turėti moralinę atramą... Aš nei tarp katalikiškų, nei tarp pagoniškų dievų nesirenku.
Mano Dievas gyvena pagal sąžinę. Gyvena tvarkingai, gyvena gražiai. O tai, kad turi kažkokį dievą ir jam meldiesi, tavęs neišgelbės nuo to, jei būsi žudikas, vagis, apgavikas ar melagis“, – sako menininkas.
K. Navickas tiki, kad karpinių meistrų darbuose įamžinti dievai ir šventieji praskaidrina žmonių, kurie su jais turi kontaktą, gyvenimą – sutaurina ir sulaiko nuo netinkamų poelgių.
Absoliuta Andželika Lukaitė
