Dviejų kambarių butas Marijampolėje, dukra, kuriai reikia padėti studijuoti, netikėtas insultas ir brangūs vaistai, neįgalumo pensija 600 litų. Taip trumpai savo gyvenimo pastaruosius metus apibūdina vidutinio amžiaus viena gyvenanti marijampolietė.
Apie marijampoliečių bandymus išgyventi verčiantis smulkia kontrabanda iš Kaliningrado srities „Miesto laikraštis” rašė praėjusią savaitę. Miestelėnė, vadinkime ją Aldona, perskaičiusi straipsnį, sakė, kad ji yra viena iš tų, kurie per valstybės sieną Kybartų pasienio poste važinėja tris ar keturis kartus per savaitę pasinaudodama neįgaliosios pažymėjimu.
„Jūs parašėte, kad visiems važinėjantiems į Kaliningrado sritį benzino, cigarečių ar alkoholio tenka stovėti ilgose eilėse dėl neįgaliųjų, kurie važiuoja be eilės, - sakė esanti įžeista Aldona. - Tegul tie, kas mums pavydi galimybės važinėti be eilės, paima mūsų neįgalumą – skausmus, ligas, nesugebėjimą dirbti – o mes mielai sutiksime stovėti ilgas eiles“.
Marijampolietė teigė, kad atskiroje kontrabandinių prekių į Kaliningrado sritį važiuojančiųjų eilėje irgi kartais tenka laukti kelias valandas, nes smulkia kontrabanda verčiasi vis daugiau neįgaliųjų. Lietuvos Vyriausybė yra išleidusi nutarimą, kad neįgalieji per valstybės sieną gali važiuoti be eilės. Iš Rusijos pusės lengvatų niekam nėra, tad ten visi statomi į bendrą eilę.
„Tie, sveikieji, mus kartais net pakeiksnoja, įžeidinėja, - sakė moteris. – Yra tokių, kuriems negėda mums dribtelėti ir riebesnių žodžių. Jie sako: „koks tu invalidas, jei turi rankas ir kojas, stok į bendrą eilę. Jei negali – ko čia važinėji“.
Važinėti Aldona ėmė tuomet, kai pradėjo nesudurti galo su galu. Po insulto dirbti buhaltere ji teigia negalinti, nes prarado atmintį, kartais užsikerta kalba. Iš Rusijos moteris gabena benziną, jį parduoda. Dar prisiduria cigaretėmis ar alkoholiu, savo reikmėms parsiveža cukraus, kai kurių vaistų.
Jos nuomone, neįgalieji be reikalo keiksnojami dėl eilių pasienyje. „Tegul pažiūri, kas tas eiles sudaro, - sakė moteris. – Žinau, kad kybartiečiai kontrabandai gabenti naudoja net du ar tris automobilius- juos tam tikrais tarpais sustato į eilę. Kai į Kaliningrado sritį ir iš jos važiuoja vienu automobiliu, kiti jau stumiasi į priekį. Grįžęs su vienu automobiliu, jau visai greitai valstybės sieną gali kirsti su kitu. Yra žmonių, kurie per sieną taip važiuoja kas kelios valandos. Tokiems niekas nieko neprikiša, nes šie žmonės jau turi savųjų ratą ir tarp pasienio pareigūnų“.
Aldona sako per paskutiniuosius važinėjimo į Kaliningrado sritį metus sukaupusi daugybę įspūdžių ir galėtų be vargo parašyti knygą apie smulkiosios kontrabandininkės gyvenimą. Ji teigia, kad ši veikla yra sunki, rizikinga, reikalauja daug nervų ir atima nemažai sveikatos. „Kalta valstybė, kad leidžia branginti benziną, - mano Aldona. – Jei jis būtų pigesnis, nei mes važiuotume, nei rizikuotume. Bet gal kam tai naudinga – didelius pinigus „užsidirba” nelegalius kontrabandininkus globojantys pasienio tarnybų pareigūnai, tie pinigai gal pasiekia ir aukščiau esančius“.
Moteris neneigia, kad kontrabandinių prekių gabenimas yra pelningas, jai leidžiantis pasijusti visaverčiu žmogum. Ji turi pinigų savo išlaidoms, sumoka mokesčius už butą, padeda dukrai. Aldona gali sau leisti atostogas prie jūros, nusiperka knygų ir spaudos.
„Visi mes ten, pasienyje, tokie patys, tad nėra ko keiksnoti mūsų, neįgaliųjų, - prašė parašyti Aldona. – Gyventi kontrabandininko gyvenimą sunku, bet be tokios veiklos mes neišgyventume”.
Liucija Burbienė
