Kaip čia įprasta, apie Lenkijoje gyvenančių lietuvių vargus nei žiniasklaidoje, nei politikų lūpose nė žodžiu neužsimenama.
Lenkijos žiniasklaida bei kai kurie politikai pastaruoju metu stengiasi sudaryti įspūdį, kad niekur kitur lenkų mažuma nėra taip skriaudžiama kaip Lietuvoje. Atseit, nepaisant Varšuvos kilnumo, Lietuvai daromų įvairių nuolaidų, mūsų šalis nevykdo tarpvalstybinės sutarties principų, pažeidinėja tarptautines normas. Laimei, taip Lenkijoje mąsto ne visi.
Antilietuviškos nuotaikos
Nemažai visuomenės veikėjų pripažįsta, kad mūsiškiai lenkai turi nepalyginti geresnes sąlygas puoselėti savo tautiškumą negu jų tautiečiai Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainoje, nors ten lenkų kur kas daugiau nei Lietuvoje. Tačiau Varšuvos spauda, televizija vis vien kartoja, kad Lietuva neduoda lenkams to, ano ir apskritai visaip juos diskriminuoja. Pretenzijų Ukrainai, Rusijai, Baltarusijai čia nereiškiama. Vokietijai – taip pat, kur lenkų irgi gausu.
Tokį tendencingą lenkų požiūrį į kaimynus daugelį metų gyvendama Varšuvoje girdėjau ne kartą. Šiomis dienomis antilietuviškos nuotaikos vėl kurstomos. „Tiek metų praėjo nuo tarpvalstybinės sutarties pasirašymo, o lietuviai iki šiol neišsprendžia lenkų mažumos problemų. 15 metų naikinamas jų švietimas Lietuvoje, neleidžiama lenkiškai rašyti pavardžių, draudžiama rajonų, kur gyvena lenkai, įstaigose vartoti lenkų kalbą, negrąžinamos lenkų žemės Vilniuje, Vilnijoje...“ – rašo spauda.
„Tai sunkiai suvokiama. Juk šitaip lietuviai elgiasi nepaisant mūsų draugiškumo jiems ir mus siejančios strateginės partnerystės“, – dienraštyje ,,Rzeczpospolita“ piktinasi buvęs Lenkijos URM viceministras Pavelas Kovalis. Laikraštis cituoja jų Seimo vicepirmininką Jaroslavą Kalinovskį, kuris viešėdamas Vilniuje pagrasino apskųsti Lietuvą Europos žmogaus teisių tribunolui už lenkų skriaudimą ir pareiškė: „Mūsų kantrybė baigėsi!“ Viskas esą priklauso tik nuo Vilniaus, problemas turi spręsti Lietuva, o ne Lenkijos valdžia.
Kaip čia įprasta, apie Lenkijoje gyvenančių lietuvių vargus nei žiniasklaidoje, nei politikų lūpose nė žodžiu neužsimenama. Kaip žurnalistei man dažnai teko stebėti Lietuvos ir Lenkijos seimų asamblėjos veiklą, ir ši šališka lenkų nuostata dėl tautinių mažumų visuomet buvo akivaizdi. Lietuviai Lenkijoje jiems tarsi neegzistuoja, jų gyvenimas ten, anot Varšuvos, beveik idealus, nors mūsų tautiečiai tvirtina ką kita, ir tai puikiai žino šalies valdžia.
Nepagrįsta kritika
„Rzeczpospolita“ pateikia taip pat publicisto Jerzy Haszczynskio mintis: „Lietuvos lenkų reikaluose per 15 metų beveik nieko teigiamo neįvyko. Ne tiek svarbu, kad lietuviai neleidžia lenkams lenkiškai rašyti pavardžių. Kur kas svarbesnis – lenkų švietimas, kuris vis labiau persekiojamas, gniuždomas. Svarbus ir žemės grąžinimas Vilnijoje. Gavę pinigų už savo protėvių žemes lenkai atsikratytų tarnaičių, vairuotojų palikuonių įvaizdžio. Tačiau nelabai yra ką grąžinti – vertingiausi sklypai jau naujų savininkų, ne lenkų, rankose... Sunku suvokti, kodėl Lietuvos Respublikos švietimo ministerijoje dar gyva buvusio jos vadovo Zigmo Zinkevičiaus (laikančio lenkus polonizuotais lietuviais, kuriems reikia padėti vėl tapti lietuviais) dvasia. Kai Lietuva siuntė šypsenas, dalijo pažadus mūsų politikams, lenkams priklausančios žemės buvo atiduodamos lietuviams, o lenkų švietimas naikinamas. Įvairių partijų mūsų politikai dabar taria: užteks!
Pravartu pacituoti, ką anksčiau laik raščio „Rzeczpospolita“ puslapiuose rašė Januszas Majcherekas: „Iš Lenkijos plūste plūsta protestai, kai Lietuvoje įvedamas privalomas valstybinės kalbos vartojimas įstaigose. Bet tuo pat metu Lenkija, tautinei retorikai akompanuojant, įteisina potvarkį viešose vietose vartoti tik lenkų kalbą, o apie dvikalbius užrašus ten, kur gyvena tautinės mažumos, net užsiminti nevalia. Ir, žinoma, Wilno, o ne joks Vilnius, juk Gdansko jokiu būdu neleisim vadinti Dancigu. Taigi, kai kitų tautų atstovai perima lenkų kalbą bei kultūrą, vadiname tai asimiliacija, o jei lenkai susilieja su kita kultūra, apšaukiame tai nutautinimu.“
Lenkijos senato deputatai vietinių vokiečių atstovai prieš keletą metų atvirai sakė: „Būtina liautis galvojus apie tautinę mažumą kaip apie kažkokį savo valstybės desantą, kuris anapus sienos įgyvendina Lenkijos interesus. Juk antrajai pusei, tai yra daugumai, toks požiūris į mažumą primena penktąją koloną ir į tą mažumos diasporą verčia žiūrėti kaip į svetimkūnį. Be to, reikia vienodai traktuoti ir užsienyje gyvenančius lenkus, ir Lenkijoje gyvenančius kitų tautybių žmones. Pagalvokite, ar esate pasirengę kiekvieną savo pageidavimą ar deklaraciją dėl savo tautiečių pritaikyti ir Lenkijos tautinėms mažumoms? Ir ar pritartumėte tokiai pat kaip jūsų kitos valstybės veiklai?!“
Kuo daugiau nuolaidų, tuo daugiau puldinėjimų
Už požiūrį į Lietuvą bei lenkų mažumą mūsų valstybėje ypač Lenkiją kritikavo žymiausia jų išeivijos asmenybė, „Lenkijos sąžine“ vadintas J.Giedroycas, kuris pabrėždavo, jog „nuolat skleidžiant mintį, kad Lietuvos lenkai yra lietuvių engiami, kad jie ten yra antrarūšiai piliečiai, neturi teisių ir t. t., daroma žala ne tik geriems abiejų valstybių santykiams, bet ir patiems ten gyvenantiems lenkams.“
Paradoksas: anot mūsų kaimynų žiniasklaidos, šiandien Lenkijos tonas Lietuvos atžvilgiu paaštrėjo, nes labai pasikeitė jų visuomenės nuomonė apie lietuvius, esą čia vis labiau piktinamasi Vilniaus elgesiu su vietiniais lenkais, tačiau tuo pat metu spauda pateikia tam prieštaraujančius naujausius viešosios nuomonės tyrimų duomenis. Jais remiantis paaiškėja, kad žmonės Lenkijoje įsitikinę, jog geriausiai jų tautiečiai gyvena būtent Lietuvoje – šitaip mano net 33 proc. respondentų. Antra vertus, jei Lenkijos gyventojų požiūris į lietuvius išties keičiasi neigiama linkme, ar ne dėl žiniasklaidos ir kai kurių politikų skleidžiamų minčių tai vyksta?
Į klausimą, kodėl būtent Lietuva lenkams vis užkliūva, kodėl jai nuolat reiškiama daugiausiai pretenzijų, prieš keletą metų mūsų spaudai duotame interviu tuometinis Lenkijos parlamento aukštųjų rūmų-senato pirmininkas Longinas Pastusiakas tiesiai šviesiai atsakė: „Lietuva duoda daugiau nei kitos šalys, su daug kuo sutinka, pritaria, tai daug ir prašome.“
