Rugsėjo mėnesį JAV pasirodė žinomo kultūros istoriko Davido Caute’o knyga “Dance Defects. The Struggle for Cultural Supremacy During the Cold War” (“Šokėjo trūkumai. Kova už kultūrinę viršenybę šaltojo karo metu”), kurioje išsamiai aptariama Amerikos ir Sovietų Sąjungos kultūra šaltojo karo laikotarpiu. Siūlome šios knygos recenziją, publikuotą “Economist.com”.
Kai devintajame dešimtmetyje baigėsi Sovietų Sąjungos piningai, ši šalis pralaimėjo šaltąjį karą. Tačiau kur kas anksčiau nei pinigai šioje šalyje baigėsi idėjos. Sovietinės imperijos propagandistų ir jos varžovų vakariečių kova, kuri truko ilgus metus iki šio triuškinančio pralaimėjimo, yra pagrindinė naujos ir nuostabios Davido Caute’o kultūros istorijos knygos tema.
Žvelgiant atgal, sunku įsivaizduoti, kad nuskurdusi ir iškaršusi Sovietų Sąjunga paskutiniame konflikto dešimtmetyje kada nors turėjo kuo didžiuotis. Tačiau įdomūs metai, sekę Rusijos revoliuciją, ekonominis nuosmukis ketvirtajame dešimtmetyje, kova su Hitleriu, o vėliau - pokarinės Europos griuvėsiai yra visiškai skirtingi dalykai. Daugelio nuomone, dėl visuotinio nuosmukio, kuris atėjo po karo, buvo kaltas kapitalizmas, o komunizmas į Rusiją atnešė raštingumą, industrializaciją ir visoje Europoje nugalėjo fašizmą. Garsenybės, pradedant Bertoltu Brechtu ir baigiant Charlie Chaplinu, strimgalviais spruko iš Amerikos, norėdami išvengti penktajame dešimtmetyje senatoriaus Josepho McCarthy inicijuotos komunistinių “raganų medžioklės”. Pinigai ir pastangos, kurias sovietiniai planuotojai galėjo duoti aukštajai kultūrai, atrodė nykštukinėmis, palyginti su tuo, ką tiems tikslams skyrė Vakarų visuomenė.
Tokiame fone Amerika ir vakarietiškas kapitalizmas daugeliui žmonių, kuriems Sovietų Sąjunga ir socializmas atrodė gana patrauklūs, buvo sunkiai įsiūlomas dalykas.
D. Caute'o knygoje pasakojama apie mūšius, vykusius dailės, muzikos, kino ir teatro laukuose. Vieną po kito jis primena abiejose pusėse kurtus absurdiškus, seniai pamirštus propagandinio meno kūrinius.
Paradoksų knibždėte knibžda. Didžiausias jų tas, kad Sovietų Sąjunga buvo ir pagyrūnė, ir slapukė, siekdama atrodyti kūrybinga, tuo pačiu metu laikydamasi kvailiausių normų. Netgi antikomunistinės isterijos apogėjuje Amerika buvo kur kas atviresnė, dinamiškesnė, lankstesnė negu totalitarinis monolitas anapus geležinės uždangos. Amerikos propagandinis karas tenkinosi tik smulkiais potėpiais, šen ten skirdama nedideles pinigų sumas: kiekvienas rašytojas, galintis surasti leidėją, kiekviena pjesė, patekusi į prodiuserio akiratį, kiekvienas galerijos savininkas, kiekvienas impresarijus, kiekvienas redaktorius buvo idėjų kovos protagonistas, palaikomas vien jų pačių veiksmų laisvės.
Sovietų Sąjungoje, priešingai, kultūra priklausė nuo centro komiteto ir politbiuro. Koks modernus menas buvo leidžiamas? Ar džiazas - dekadentiškas? Kokias užsienio pjeses statyti? Klausti tokių dalykų Vakaruose atrodė neįsivaizduojama, o Rytuose tai buvo valstybės reikalas. Nikita Chruščiovas, 1962 metais aplankęs “Manežo” galeriją Maskvoje ir pasmerkęs abstrakčios tapybos kūrinį, pakeitė visą sovietinio meno raidos procesą, sužlugdydamas nesuskaitomą daugybę ką tik prasidėjusių kūrybinių biografijų. O ką apie modernųjį meną galvojo (ar negalvojo) Richardas Nixonas, Lyndonas B. Johnsonas ar Haroldas Macmillanas, drobėje nepaliko nė menkiausio įbrėžimo.
Kaip ir visose komandinės ekonomikos šalyse, taip ir Sovietų Sąjungoje planuotojai lengvai darė klaidas, bet taisyti jas buvo gana sunku.
Sovietiniai kultūrininkai apsiskaičiavo, vertindami jaunimo muzikinį skonį. To rezultatas - roko muzika, tapusi galinga jėga prieš pasitikėjimą valdžia ir jos sugebėjimą įkvėpti paklusnumą. Galiausiai instinktyvus sovietų noras viską ir visur kontroliuoti sunaikino bet kokį norą būti populiariam - bent jau tokiam, kokiu skatino būti jų ideologija.
Tai atspindi kitą didelį paradoksą. Sovietinės sistemos revoliucionieriai praktiškai buvo ultrakonservatoriai. Jiems patiko realistiniai paveikslai (tikri tikrų daiktų atvaizdai), tradiciškai interpretuojama klasikinė muzika ir geros solidžios knygos su dvasiškai pakiliu moralu. Viktorijos laikų intelektualai čia būtų jautęsi kaip namie. O amerikiečiai, nepaisant jų prieraišumo prie savo namų ir dievobaimingumo, norėjo parodyti, ką reiškia išraiškos laisvė. Tai baigėsi avangardiniu menu, muzika ir literatūra, kuriuos jų pačių bendrapiliečiai manė esant klaidinančiais ar netgi atstumiančiais.
Nepaisant šių intriguojančių įžvalgų, atlikto tyrimo ir pavydėtinos perspektyvos, Caute'o knyga netolygi. Yra pernelyg išsamių detalių iš to meto Prancūzijos ir Vokietijos gyvenimo, tačiau beveik visiškai vengima pažvelgti į kitas šaltojo karo laikų arenas - Italiją, Skandinaviją, Japoniją ir Jugoslaviją, ką jau kalbėti apie Afriką, Aziją ir Lotynų Ameriką. Taip pat nuošalyje palikta kova radijo bangomis, kuriai abi pusės skyrė milžiniškai daug laiko, pastangų ir pinigų.
Tačiau bendras rezultatas meistriškas. Knygos kainos verta vien jau baigiamoji autoriaus polemika apie fiktyvią akademinę šaltojo karo tyrimų discipliną, sudarytą iš žargonų bei nesąmonių, kur Sovietų Sąjunga pasirodo kaip pusiau išgalvotas prašalaitis Amerikos vidaus kovoje tarp blogiukų dešiniųjų ir šaunių kairiųjų.
Parengta pagal “Economist.com”
