Balandžio 25 d. Jaunimo teatro “Debiutų zonoje” buvo parodytas jauno režisieriaus Agniaus Jankevičiaus sukurtas spektaklis “Tundra”. Šio spektaklio “pirmąjį etapą” galima buvo išvysti žiemą Muzikos akademijos Mokomajame teatre - jis buvo įvertintas kaip talentingas režisūrinis darbas.
Šiandien kūrinys, pradėjęs savarankišką gyvenimą, įgavo visai kitą statusą, tapo visaverčiu spektakliu. “Tundrai” pasisekė. Ji savo jėga ir talentu sprogdina visą Jaunimo teatro “Salę 99”, kurios erdvėje, nors ji ir neatitinka kūrėjo užmojų, kaip ant delno matyti jaunojo genijaus talentas. Baisu A. Jankevičių vadinti genijumi, tačiau “Tundra”, ypač po Pelevino “Užribio”, byloja ypač po ilgo laukimo išnirusį talentingą režisierių. Po Oskaro Koršunovo tai kitas tokio ryškumo kūrėjas, kurio jau pirmieji spektakliai aiškiai liudija savitą jauno režisieriaus braižą.
Iš pradžių privalu duoklę atiduoti jo pedagogui - režisieriui Jonui Vaitkui. Kas, jeigu ne jis, jau trečiąjį dešimtmetį plėtojantis pedagoginę veiklą, gali išleisti tokio ryškumo teatro profesionalus. Režisūroje jis apskritai kol kas vienintelis, kuris rengia ne teatru apskritai mąstančias būtybes, o profesionalus praktikus. Tapti tarp visų menų daugiausiai alchemiko išmonės reikalaujančiu žmogumi - režisieriumi - bando ne vienas, bet su pedagogo, nuoseklių studijų ir Dievo pagalba ta jungtis retai įvyksta.
J. Vaitkus, remdamasis savuoju “metodo nebuvimo” metodu ir naujais ieškojimais, vėl išleidžia ypatingai pasirengusį kursą, kurio atstovai, dar neišlaikę bakalauro egzaminų, jau įtraukti į gabiųjų režisierių (O. Koršunovo, G. Varno) spektaklius. Tai buvo ir su ankstesniais kursais. Šiandien visų jų pirmieji spektakliai - kaip šviesiausi meteoritai. Pirmasis dešimtukas su A. Sakalausku, V. Kelmelyte, I. Dapkūnaite, R. Skardžiūnaite, D. Anevičiūte, P. Budriu, S. Balandžiu, T. Čižu ir kitais sukūrė nemažą teatro istorijos dalį; kitoje laidoje nušvito E. Mikulionytė, R. Valiukaitė, D. Michelevičiūtė, R. Bilinskas, Š. Puidokas, V. Martinaitis, dar vėliau - R. Samuolytė, A. Gintautaitė ir kiti (šiandien sudarantys OKT samdomų aktorių pagrindą) - visi šie aktoriai net nestebina savo profesionalumu. Jų universalumas ir profesinė parengtis yra nekvestionuojami.
Tarp tokių bendrakursių augo ir Agnius Jankevičius. Bandyti tapti režisieriumi, besimalant tarp aktorių ir dažnai pačiam paragaujant jų duonos (Agnius dažnai vaidina kolegų spektakliuose, be to, ypač išgarsėjo spektaklyje, kurį taip pat režisavo jo mokytojas - “Gagarino gatvė”) nėra taip paprasta. Viena vertus, įvairialypė praktika padeda, antra vertus, atskirti pelus nuo grudų, suprasti, kuo skiriasi aktorius nuo režisieriaus ir bandyti, dar pačiam nesusiformavus, kurti naują sistemą - sunkiausia būsena, kokią tik įmanoma įsivaizduoti.
Spektakliai - meno dalis, tačiau juos sukurti - per maža būti menininku. Režisieriai - naujos visatos kūrėjai. Jie be psichologijos, be visų menų studijų turi išmanyti naujų technologijų subtilybes, politiką, socialinius mokslus ir visa kita. Antraip spektakliai tampa nebylūs, skirti siauram, trumparegiškai matančiam žiūrovų ratui.
A. Jankevičiaus “Tundra”, sukurta A. Čechovo “Trijų seserų” motyvais - spektaklis, kuriame sujudinti pagrindiniai scenos meno parametrai. Užburdamas aktorius žaidimui, improvizacijai, režisierius kuria idėjas, kurios tveria konceptualų spektaklio audinį. Sunkiasvorės mintys eksponuojamos skaidriai, o skaidri vaidyba kalba apie ne tokį jau paprastą gyvenimą. Čechovas ir Jankevičius - puiki galimybė išvysti naujos eros pradžią. Ne veltui A. Jankevičiaus parengta V. Sorokino “Nastės” inscenizacija, kurios esmės nesugebėjo perkąsti vyresnės kartos aktoriai, turi ir antrą pavadinimą - “Naujos eros pradžia”. Tai ne žodžių junginys, ne jaunosios kartos manifestinė deklaracija. A. Jankevičius savo kūryba, įskaitant ir jo gan ekspresionistinę poeziją, rodo naujos generacijos simptomus. Mašinerijos, baisių girgždančių smagračių verpetuose sukosi “Užribio” žmonės, o “Tundroje” su puikia ironijos doze diagnozuojami rusiško mentaliteto simptomai. Režisierius, nepabūgęs drastiškiausių pastebėjimų, unifikuoja ne tik pavienių personažų savybes, bet ir pačias situacijas. Mikroelementai pinasi į veiksmo virtinę, aktoriai tampa nedalomo ansamblio dalimi. Taip režisierius, konceptualiai kurdamas spektaklį (būtent kurdamas, o ne statydamas), primatą atiduoda dvasiniam spektaklio varikliui - aktoriui.
Aktoriai čia kaip ant delno. “Tundroje” nėra jokių benefisinių protrūkių ar herojinių proveržių, kurie būdingi geriems aktoriams, vaidinantiems įtartinuose spektakliuose. “Tundroje” visi vienodai soluoja, visi vienodai veikia. Čia aktorius yra fantomas, kurį privalai akimis šaudyti be paliovos, antraip praleisi dalį spektaklio įdomumo. Jeigu režisierius veiksminę logiką nukreipia į vieną iš personažų arba duetų, tai kitame scenos kampe veikianti būtybė nepailstamai pina tinklus savajai gyvybei pateisinti. Tokiu būdu scena užpildoma tokiu smarkiu energetiniu lauku, kad vienos “Tundros” pakaktų kelioms “Tundroms”.
A. Jankevičius ne tik puikiai valdo erdvę, aktorius, garsus - jis turi išvystytą humoro jausmą ir niekada “nepaleidžia” spektaklio visumos. Net tomis minutėmis, kada čechoviškai prailgsta kai kurios scenos, kada turinio vienybei aukojamasi, pasakojant čechovišką siužetą, A. Jankevičius suvokia, kad teatras - ne literatūra ir, nenukrypdamas nuo minties, jis vėl drumsčia teatro vandenis. Jis gali kurti teatrą beveik be teksto. Jis tarytum kuria universalią kalbą, kurioje mes daugiau suvokiame, nei tardami mirusias frazes.
Teatras A. Jankevičiui - judesys, mimika, plastika ir viso to visuma. Tuščioje erdvėje, nebijodamas skolinių iš O. Koršunovo “M&M” - kibirų - A. Jankevičius sukuria spektaklį, kuriame regi ir berželius, ir šulinius, ir lovas, ir rusiškas verandas, kuriose geriama arbata. Šiame spektaklyje gali išvysti viską, ko reikia žmogui, tačiau vos tik nutrūkus veiksmui, stoja juoda erdvė.
Vaidina tik penki aktoriai, tačiau scena lūžta nuo jų gausos. Aktoriai ne šiaip šėlioja, bet veikia su pasigardžiavimu. Tiksliausias - Tomas Žaibus. Su pasismaginimais jis valdo ne tik sceną, bet ir žiūrovų salę. Maža to, jis nieko neafišuoja, suvokdamas, kad aktoriniai pasikartojimai ne tik varo nuobodulį, bet paprastina visą veiksmą. T. Žaibų scenoje reikia gaudyti. Jeigu užsižiūri į kitą, žinok - visada būsi praleidęs skanų T. Žaibaus kąsnelį. Jis savo personažą kuria iš mikrobinių dalelyčių (kaip nagų kramtymas), tačiau sukuria tokį ryškų personažą, kad net šiurpas per nugarą nueina. Akademijoje jis daugiau “atstovavo” mažumoms, o šiandien mes regime švelnybėmis aplipusį žmogžudį. Šiam aktoriui “Salė 99” tapo tokia ankšta, kad jis vienu kartu lyg žmogvoris keliskart akrobatiškai įsliuogė net į garsintojo langelį. Unikali jo plastika, mimika, balsas. Jis tikslus, nedarantis nereikalingų, nefiksuotų judesių, jo personažas kuriamas užuominomis, tačiau jos ypač daugiaprasmės.
Edita Ūžaitė priklauso toms aktorėms, kurios prisiminimas, net likimui nubloškus į kitas dausas, ją regėjusiųjų nepaliks. Tai visiškai susiformavusi aktorė, plastiška, paslankaus, išraiškingo veido, be to, ji turi puikų, raiškų, stiprų ir meistriškai modeliuojamą balsą. Tokio intensyvumo spektakliai kaip “Tundra” neabejotinai išugdytų unikalų šios aktorės talentą. Tačiau žinant pas mus dominuojančią režisūrinę impotenciją, sunku pranašauti tokios talentingos aktorės likimą.
Egidijų Baką šiame spektaklyje mes matome visai kitokį nei “Gagarino gatvėje”. Nors aktorius neišvengiamai “naudoja” savo autentišką-atpažįstamą mimiką, režisierius sugebėjo jame pažadinti daugiabriaunio tipažo pradus. Tai aktorius - universalas.
Judita Zareckaitė - kampuotos faktūros aktorė, matyt, perėjus per įvairius vaidmens kūrimo etapus, šį kartą neapsėjo be infantilumo, kuris spektaklyje tiko, tik mažoje erdvėje jo buvo per daug. J. Zareckaitės būtybė yra tikras A. Jankevičiaus spektaklio ženklas. Ji yra lyg tas klaustukas, kurių režisierius pribarsto spektaklyje. Jos aktorinė transliacija tokia stipri, kad paskutinėje eilėje sėdintis žiūrovas niekada nesijaus blogiau nei pirmoje. Jos užteks visiems. Rodos, visai gležnutė, smulkutė būtybė scenoje virsta tikra šamane. Jos turėtų gvieštis daugelis režisierių.
Eimutį Kvoščiauską, visus ketverius metus aktyviausiai dirbusį studentą, šiandien matome ryškiai pasikeitusį. Aktorius nustojo skubėti, nustojo soluoti, išlavino balsą. Rodos, jis kuria tik vaidmenį, bet regi, kad aktorius atidaus proto dėka visas mizanscenas ne tik žmogiškai sušildo, bet paverčia mintimi. Būdamas įvairus, jis niekada “nenušoka” nuo savo linijos. Tai mąstantis aktorius.
Šio penketuko centru tapęs režisierius A. Jankevičius gali drąsiai pretenduoti į naujo teatro kūrėjus. Jo teatras potencialus, įdomus, kūrybingas, išmoningas, nepataikaujantis, ieškantis, aktyvus.
Tam tikras “Tundros” eskiziškumas - ne vien sąlygų duotybė. Komanda, persismelkta kūrybinio prado, tiesiog negali nustygti vietoje. Tokie spektakliai nebaigiami. A. Jankevičius pradėjo kurti savo teatrą, o ne vien spektaklį, todėl reikėtų aplinkos, kuri galėtų ji stabdyti ir pasakyti: “Imk naują medžiagą, darbas tęsiasi”. Aktoriai nuo žiemos “Tundroje” tik sustiprėjo, o režisierius, tobulindamas spektaklį, daug gražių scenų ir retušavo, kažką pradangino. Turint tiek energijos ir minčių, galima ir sparčiau gydyti lietuvių teatrą nuo aktorinio-režisūrinio teatro diletantizmo.
Rašydama sąmoningai atsisakiau personažus įvardyti “mašomis” ir “veršininais”. Manau, kad A. Čechovas virto “Tundra” dėl universalumo. Juk žmonių problemos ir įpročiai nesikeičia. Turbūt pirmą kartą teko susidurti su klasiku, kurio pati šiuolaikiškiausia interpretacija paliko galimybę mokslinėms hipotezėms. Po ilgos pertraukos A. Čechovas vėl sugrąžintas į sceną. Tundra žmonėse vis labiau plinta.
