Trečiadienio (07.16) Vakarų spaudos apžvalgoje: Irakas, prošvaistės Izraelio ir palestiniečių taikos procese, BBC ir Džeris Springeris - į Senatą. Laikraščius apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Andrius Kunčina.
Didžiosios Britanijos dienraštis “Telegraph” straipsnyje “Bybysiukams metas atsakyti į porą klausimų” rašo, kad britų valstybinė transliuotoja BBC niekada nepavargsta kartoti, esą ją įstatymai įpareigoja būti nešališką, bet to nešališkumo nebuvę nė ženklo per BBC metinės ataskaitos pristatymą šalies parlamente antradienį. 133 ataskaitos puslapiai buvo suraityti taip, kad atrodė, jog BBC veikla geresnė ir būti negali. Šaukštą deguto dėl pusiausvyros teko įmesti parlamentarams.
“New York Times” Vorenas Hougas rašo, kad BBC išnaudojo ataskaitą parlamente gynybai nuo Britanijos vyriausybės kaltinimų, jog bendrovė iškreiptai nušvietė karo veiksmus Irake, o sykiu ore kybojo ir karšta BBC dvikova su premjeru Toniu Bleiru bei jo aplinka, kurią seniausia pasaulyje valstybinė transliuotoja apkaltino žvalgybos duomenų apie Iraką iškraipymu, kuriant dingstį karui. Parlamento komisijos Bleiro patarėją ryšiams su visuomene Alesterą Kembelą išteisino. Tegu tai ir nepadidino vyriausybės populiarumo, kurį dabar gniuždo karo padariniai, tačiau smarkiai padidino spaudimą BBC, kad ši peržiūrėtų savo veiklos etiką. BBC vadovas Daikas atkakliai neigia kritikų tvirtinimus, esą bendrovė šališka. Jis remiasi tyrimais, kurie rodo, kad pirmosiomis karo Irake savaitėmis 93 procentai britų įvykius stebėjo būtent per BBC, bet Daikas žada pašalinti ir tuos “individualius nuklydimus nuo nešališkumo”, kurių galėjo pasitaikyti.
Generalinis BBC direktorius Gregas Daikas bendrovę prilygino dienraščiui “Telegraph”. Dienraštis dėkoja už komplimentą, bet primena, kad laikraščiai užsidirba kovodami žiaurios konkurencijos sąlygomis ir mokesčių mokėtojų pinigais pasikliauti negali. 94 proc. BBC biudžeto sudaro abonentinis mokestis, bet bendrovė neįstengia pripažinti, kad tokia išskirtinė teisė yra atgyvena. BBC tvirtina, kad jos nevalia išmesti į žiniasklaidos rinkos džiungles, bet ji pati, turėdama apsaugotas pajamas, lenda į kiekvieną atsiveriančią rinką, kaip antai: žinių kanalas kiaurą parą, skaitmeninis radijas ir internetas, meta ten milžiniškas lėšas, palyginti su privačių bendrovių galimybėmis, o žiūrimumo vis vien nelaimi. Akivaizdu, kad BBC serga savisaugos manija, bet kuo dėti mokesčių mokėtojai? Jei televizija SKY įstengė pritraukti 7 milijonus abonentų, kodėl negali BBC? Arba kodėl radijas ir televizija žūtbūt turi būti tos pačios monolitinės struktūros sudėtinės dalys? - kelia klausimus “Telegraph” ir ragina BBC reaguoti.
Dienraštis “International Herald Tribune” primena, kad visas šis triukšmas BBC persekioja artinantis sprendimui, ar palikti iki šiol buvusį jos finansavimo modelį, kuris šįmet jai atnešė 4 milijardus, 300 milijonų dolerių pajamų. Sykiu, nors pajamos auga, o išlaidos sumažintos 40 proc. apkarpius pietų ir taksi dotacijas darbuotojams, BBC parlamentui pristatė pusės milijardo skolą, kuri išsipūtė nuo 2002-ųjų 25 milijonais. BBC tvirtina, kad daug investavo į naujus projektus, rašo “International Herald Tribune”.
Dar vienas britų dienraštis “Independent” rašo, kad “britai ir amerikiečiai dabar pjauna tai, ką pasėjo”. Jungtinių Valstijų ginkluotųjų pajėgų nutarimas neribotam laikui atidėti 3-iosios pėstininkų divizijos atitraukimą iš Irako, nors pastaruoju metu kariai gyveno mintimi, kad grįš rugsėjį, neprisidės prie kovinės dvasios stiprinimo ir mažai kvepia seniai trokštamu kovinių veiksmų pakeitimu taikdariškais. Bet “Independent” tvirtina, kad karių atitraukimo vilkinimas turi mažai ką bendra su saugumo padėtimi Irake, esą tai kur kas labiau susiję su pasaulio valstybių nenoru kariškai ir finansiškai prisidėti prie Irako atkūrimo, tad Amerikai ir Britanijai teks naštą tempti pačioms. Nieko kito tikėtis ir nebuvo galima, kai šios šalys leidosi į karą be Jungtinių Tautų pritarimo, mano “Independent”.
Džudė Dempsi “Financial Times” rašo, jog akivaizdu, kad Europoje rusena piktdžiuga dėl sunkumų, kuriuos Amerika ir Britanija patiria Irake, esą “o ką mes jums sakėme, kai tvirtinote, kad patys vieni įstengsite laimėti karą ir atkurti Iraką?” Bet Dempsi tvirtina, kad iš tiesų “senoji” Europa turi labai maža pagrindo guostis sunkumais. Jei amerikiečiams ir britams nepavyks greitai stabilizuoti Irako, tai veikiausiai pakurstys visokio plauko fundamentalistus nutrūkti nuo grandinės ne tik Irake, bet ir plačiai aplinkui. Sunku įsivaizduoti, kaip tai galėtų būti naudinga Europos Sąjungai, kuri drauge su Jungtinėmis Valstijomis ir Jungtinėmis Tautomis siekia išlaikyti Izraelio ir palestiniečių Taikos gairių planą ant bėgių. Tad Amerika, Europa ir tokios svarbios šalys, tokios kaip Turkija ar Indija, turėtų kuo greičiau sukirsti rankomis. Europai ir kitoms karui nepritarusioms šalims derėtų pažadėti Jungtinėms Valstijoms paramą Irake mainais už Vašingtono pastangas sutvirtinti Jungtinių Tautų mandatą Irako klausimu, nes be jo daug valstybių ir toliau vartys akis, o irakiečiai į amerikiečius ir britus žiūrės kaip į okupantus. Prezidentui Bušui tai niekaip neparanku: pokario Irakas Amerikai kainuoja po 3 milijardus kas mėnesį, biudžeto deficitas pasiekė puspenkto šimto milijardų dolerių ir auga, o bet koks pasitikėjimo Amerikos ūkio reikalais susvyravimas skaudžiai atsilieptų visam pasauliui. Džudė Dempsi “Financial Times” ragina kuo greičiau prisiminti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos adresą.
Žurnalo “Jane’s” tarptautinių analizių priede “Foreign Report” rašoma apie Artimuosius Rytus. Nors Izraelio kietosios linijos politika nesikeičia, šioks toks vilties žiburys suspindo. Palestiniečiai nesulauks jokių nuolaidų, kol Izraeliui kels grėsmę savižudžiai smogikai ir kitoks terorizmas. “Jane’s” daro prielaidą, kad egzistuoja teroro veiksmų kategorija, kurios naujasis savivaldos premjeras Mahmudas Abasas tiesiog negali suvaldyti. Kas tada? Leidinio redaktorių nuomone, vilties žiburio esmę sudaro nauja tikimybė, jog Izraelis vis dėlto pasiūlys tam tikrų nuolaidų, jei bus įtikintas, kad naujoji palestiniečių vadovybė pasiryžusi susidoroti su terorizmu. Izraelio “įtikinimas” neva slypi Ramaloje, kur savivaldai pirmininkauja Jasiras Arafatas. Abaso pozicijos kol kas labai silpnos, nes raktai nuo palestiniečių žemių ir įtakos mechanizmų tebėra Arafato kišenėje. Izraelis ragina Vakarus ir nuosaikius arabus pamiršti Arafatą. Tai mažai tikėtina, tad išlieka galimybė, kad Izraelis padėtį taisys Arafato ištrėmimu. Bet net ir vilties žiburio akivaizdoje “Jane’s” prognozuoja, kad bombų sprogdinimai ir atsakomieji smūgiai dar griaudės labai ilgai.
Šįmet sukanka 10 metų nuo Oslo taikos sutarties pasirašymo tarp Izraelio ir Palestiniečių išlaisvinimo organizacijos. Izraelio premjeras Arielis Šaronas šiandien atvyksta į Norvegiją. Jo viešnagė kupina simbolikos, jau vien dėl to, kad leisdamasis diplomatinio kvarteto sukurtu Taikos gairių planu Šaronas iš esmės grįžta prie Oslo sutarties, rašo Oslo sutarčių ir Taikos gairių plano bendraautoris, Jungtinių Tautų ypatingasis pasiuntinys Artimiesiems Rytams Terjė Riodas Larsenas “International Herald Tribune”. Larsenas primena, kad 1993-iųjų rugsėjį pasirašyta Principų deklaracija numatė laipsnišką abipusio pasitikėjimo tvirtinimą ir nuolaidas. Pasak Larseno, dabartinis Taikos gairių planas tėra Oslo proceso tęsinys, nors ir skiriasi tuo, kad šįsyk į procesą įtraukta trečia, stebinčioji šalis, kurios Oslo sutarčiai labai trūko. Be to, kitaip nei Oslo sutartyje, Taikos gairių plane numatytas griežtas veiksmų grafikas, kuris anuomet dėl Izraelio politinės terpės stačiai buvo neįmanomas. Tad, nors Šaroną daugelis linkęs persekioti kaltinimais apie jo vaidmenį praeities karuose, Šaronui atvykstant į Oslą derėtų atiduoti pagarbą jo drąsai grįžti prie darbų, kurie Norvegijoje pradėti prieš dešimtmetį, rašo Jungtinių Tautų įgaliotinis Artimiesiems Rytams Larsenas, kurio straipsnį spausdina “International Herald Tribune”.
“Wall Street Journal’as” spausdina Amerikos televizijos komedianto Deniso Milerio feljetoną apie kitą komediantą Džerį Springerį, kuris veda ir Lietuvos televizijų nupirktą santykių aiškinimosi ir savitarpio koneveikimo “Džerio Springerio šou”, o dabar ketina kandidatuoti į Senatą. Bet kuris iš Amerikos pamatų statytojų dabar karstuose vartosi tokiu greičiu, kad jei prijungtume prie jų paminklų aukštos įtampos kabelius, tikrai išspręstume Amerikos energetikos problemas, rašo Mileris. “Negaliu sakyti, kad Springerio laidos manęs niekad intelektualiai nestimuliavo. Pavyzdžiui, kartais vakare po darbo, eidamas pro viešas skalbyklas ir matydamas dvi nutukusias moteris skaldančias viena kitai antausius, būtinai pagalvodavau, koks velnias už viso to slypi? Bet būkim atviri: jei jau Springeris gali į Senatą, tai kas tada negali?” - traukia per dantį Mileris. Kita vertus, Senatas nėra joks aureolėtų šventųjų susirinkimas, kurian patekti reikia labai didelio proto. O ir Springeris turi privalumų: jis apsitrynęs prieš televizijos kameras labai audringoje aplinkoje, paperka sugebėjimu nuduoti, tarsi nuoširdžiai gėdijasi naujojo vaidmens. Be to, jo laimėjimas gal visus tiek sukrėstų, kad pagaliau būtų pertvarkyta rinkimų tvarka: visi piliečiai, prieš įeidami į balsavimo būdeles biuletenio braukyti, turėtų atsakyti į 10 klausimų apie svarbiausius tos savaitės įvykius pasaulyje. 7 iš 10 būtų minimumas. Na, tiek to, liberalams tebūnie 4 iš 10, baigia feljetoną “Wall Street Journal” Amerikos televizijos komediantas Mileris.
