Lietuvos valdžia galop išėjo iš laikinumo būsenos – naujoji Vyriausybė jau gali veikti ne tik vietos, bet ir tarptautiniu lygiu. Tačiau naujos programos tvirtinimas Seime parodė, kad Vyriausybės netolimoje ateityje gali laukti nemenkos kliūtys ir sukrėtimai, kadangi oponuojančios parlamentinės partijos kol kas nėra išsiaiškinusios santykių ir suformavusios aiškaus požiūrio į Vyriausybę.
Vyriausybei būtina išnaudoti dėkingą seimūnų atostogų metą. Paradoksalu, bet valstybėje ramu ir stabilu tada, kai nedirba parlamentas. Kodėl dirbantis Seimas kels grėsmę Vyriausybei? Pirmiausia dėl to, kad jis beformis – jame nesusiklostė ir, matyt, nebesusiklostys aiški opozicijos, taip pat Vyriausybę palaikančių politinių jėgų struktūra. Tad galima sakyti, jog Viktorui Uspaskichui ir jo bendražygiams pavyko gana ilgam destabilizuoti Lietuvos politinį gyvenimą. Vėlgi paradoksas – korumpuota politinė sistema destabilizuota politinės korupcijos įrankiais.
Beformiame Seime dėl visų bent kiek svarbesnių klausimų bus sudarinėjamos slaptos sąjungos, tad premjeras bus verčiamas ne tiek dirbti savo darbą, kiek užsiimti politiniais manevrais, kurie padėtų Vyriausybei išsilaikyti. Tam, suprantama, reikalinga įgali ir autoritetinga patarėjų komanda.
Darbo partijos byrėjimas arba tolesnis jos skaidymasis taip pat kaitins Seimo atmosferą ir skatins įvairiausius užkulisinius viliotinius. Pavieniams darbiečiams radosi galimybė parsiduoti – už tolesnės politinės karjeros garantijas.
Dar vienas Seimo nestabilumo „židinys“ – Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas. Atrodytų, jis suspėjo laiku suburti nuo buvusio darbdavio V. Uspaskicho atsiribojusių politikų parlamentinį būrelį, tačiau, kaip sakoma, „praleido progą patylėti“. Po jo pasisakymo aukščiausių mūsų teisininkų sueigoje, Vilniaus apskrities Administracinis teismas priėmė nutartį, teigiančią, kad Seimo pirmininkas pasisakymu pažeidęs Lietuvos Konstituciją. Nežinau, ar Administracinis teismas turi teisę priimti nutarimus dėl Konstitucijos pažeidimo, – juk lygiai taip pat šitai galėtų daryti ir paprasti teismai, – tačiau iš nutarties plaukia išvada, kad Seimo pirmininkas „sulaužė priesaiką“.
Apskritai šioje istorijoje daug neaiškumų, kuriuos rudenį seimūnams reikės svarstyti, – kas ir kokį teismui pateikė ieškinį dėl V. Muntiano pasisakymo, ar teikiant ieškinį ir priimant nutarimą nereikėjo atsižvelgti į Seimo nario neliečiamumą, kokie juridiniai bei politiniai padariniai plaukia iš šio nutarimo ir ar nuo šiol šis teismas jau galės visų parlamentarų viešus pasisakymus vertinti atitikimo Konstitucijai požiūriu, kokios yra Konstitucinio ir Administracinio teismų kompetencijos ribos, privalo ar neprivalo į nutarimą atsiliepti Konstitucinis Teismas? Manau, panašių klausimų kils ir daugiau. V. Muntiano „virtimas“ ar „vertimas“ neabejotinai paralyžiuotų Seimo darbą, o Vyriausybė vėlei galėtų pasijusti esanti laikina ir pasinerti į pinigų bei postų dalybas.
G. Kirkilo premjeravimą sunkins ne tik Seimo būsena ir įsigalėję politinio verslininkavimo įpročiai, bet ir jam iškilę du priešingi veiklos orientyrai – būtina keisti politinę sistemą, taip pat ir valstybės valdymo pobūdį ir sykiu nedaryti jokių „staigių judesių“, laiduoti partiečiams bei rėmėjams ramų gyvenimą ir politinę ateitį. Algirdo Brazausko išauklėtas ir iškeltas politikas niekaip negali „nepateisinti pasitikėjimo“, kad ir kaip būtų įsitikinęs, jog būtinos esminės reformos. Galima sakyti, kad aplinkybės verčia reformatoriumi būti politiką, kuris iki šiol nereiškė jokių reformatoriškų ambicijų.
Naujos Vyriausybės sudėtis nežavi tų, kurie tikisi greitų permainų. Zigmantas Balčytis jau yra didelė Vyriausybės dėmė dėl dviejų priežasčių – dėl euro neįvedimo bei vis labiau ryškėjančio jo vaidmens neįvedimo istorijoje ir dėl sūnui pareikštų įtarimų, kurie iškėlė į viešumą svarbų mūsų politinio elito gyvenimo bruožą – prie valstybės pinigų prisisiurbiama šeimomis bei giminėmis.
Vargu bau premjeras pajėgus pakeisti politinio elito nuostatas ir gyvenimo būdą, tačiau vieną dalyką jis tikrai galėtų padaryti – nebeleisti Vyriausybei ir ministerijoms niekingai vagiliauti.
Ministerijos iš sovietmečio paveldėjo ir naujomis korupcinės sistemos sąlygomis ištobulino būdą gerokai prisidurti sau prie valdininkiško atlygio iš vadinamųjų „sutaupytų“ lėšų. Valstybinės įstaigos apskritai nieko negali sutaupyti, nes jos nieko sau neuždirba. Ministerijos nieko ir nesutaupo – jos tiesiog išleidžia iš biudžeto joms skirtas lėšas.
„Sutaupytais“ vadinami pinigai, kurie skirti neužimtiems etatams. Ministerija iš pradžių gauna pinigus visiems „deklaruotiems“ etatams, o vėliau tuščių etatų pinigus pasiskirsto premijoms ir priedams. Tad ministerijos visiškai nesuinteresuotos perkvalifikuoti savo darbuotojus naujoms funkcijoms vykdyti ar keisti tuščių etatų pareigybes – joms naudingiau pramušinėti naujus etatus dauginant tuščių etatų skaičių, nes pastarųjų pinigai suteka į aukštųjų valdininkų kišenes.
Gal premjeras ir ministrai žino kitus žodžius tokiai Vyriausybės praktikai įvardyti, tačiau, mano galva, tai aukštų pareigūnų, taip pat ir politikų žemo lygio vagiliavimas ir mokesčių mokėtojų apgaudinėjimas A. Brazausko sukurtoje „vsio zakonno“ sistemoje. (Beje, mūsų teismų veikla vis labiau rodo, kad ta sistema yra apėmusi ir teisėtvarką – įstatymų kūrimą ir taikymą nulemia grupiniai politiniai bei ekonominiai interesai, įstatymai, taip pat jų aiškinimai tiesiog padeda „sutvarkyti reikalus“.) Juk galima būtų įkurti fondą, į kurį sugrįžtų nepanaudotos užmokesčiui lėšos ir kuris tas lėšas paskirstytų, pavyzdžiui, vaikų lavinimo ar priežiūros įstaigoms. Visuomenės intereso požiūriu, toks mokesčių mokėtojų pinigų leidimas būtų daug naudingesnis ir moralesnis nei nepaliaujamos ir vis didėjančios dovanos aukštiems valdininkams, jau ir taip ne viena tvora atsitvėrusiems nuo vadinamojo elektorato.
Sunkumų G. Kirkilui kels ir į A. Brazausko įpėdinio kėdę taikantys bendražygiai. Tiesa, pats G. Kirkilas sako nepretenduosiąs į partijos lyderio postą, nes jį esą reikėtų užleisti jaunesniam, komunistinės nomenklatūrinės praeities neslegiamam politikui. Prieš dešimtmetį panašiai kalbėjo ir A. Brazauskas, baigdamas prezidento kadenciją..
Gali būti, kad šiuo metu premjeras nuoširdžiai nori nesivelti į kovą dėl įpėdinystės ir atsidėti vadovavimui Vyriausybei, tačiau ta kova jau vyksta ir jis laikomas rimtu konkurentu, galinčiu visus nustebinti netikėtais „ėjimais“. Kita vertus, demokratinėje politinėje sistemoje įprasta, kad premjerų postai atitenka laimėjusios rinkimus partijos lyderiui. Tokia padėtis, kai premjeras yra partijos lyderio pavaldinys, nėra demokratijos gėrybė ir ilgai netrunka.
Tereikia imti svarstyti, kokia galėtų būti „jaunesnio ir be šleifo“ įpėdinio figūra, kad suvoktume, jog tokios socialdemokratų partijoje kol kas nėra. Juk tas jaunesnis turėtų būti pelnęs nomenklatūrinės A. Brazausko gvardijos pasitikėjimą, taip pat parodęs sugebėjimus, reikalingus būsimam premjerui. Tačiau gal kandidato esama kitose partijose, su kuriomis galima būtų netikėtai susivienyti?
Kad ir ką kalbėtų naujasis Vyriausybės vadovas, kad ir kokius strateginius tikslus siūlytų visuomenei svarstyti, jo ir jo vadovaujamos Vyriausybės laukia karštas ruduo, o Lietuvos žmonių – jau įprastų skandalingų politinių kovų apraiškos. Būtų džiugu, kad tokios nuojautos nepasitvirtintų ir premjerui pavyktų įsigyventi į nuoseklaus ryžtingo reformatoriaus vaidmenį.
