• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

- Ar tamstos nekamuoja meilė man? - gražiai pasiteiravo ponia M., įsitaisiusi fotelyje ir ritmingai siūbuodama blauzdą. - Nekamuoja, - atsakė profesorius E., sklaidydamas laikraštį. - Mat stengiuosi kasdien daryti rytinę mankštą ir atlieku psichohigieninius pratimus. Todėl man niekas nebaisu.

REKLAMA
REKLAMA

Ponia M. iš padilbų nužvelgė profesorių, droviai gurkšnojantį arbatą.

- Na, na, - dviprasmiškai tarė ji ir pliaukštelėjo delnais. Ūmai iš už sofos, ant kurios sėdėjo profesorius, išlindo kaulėta būtybė ir ėmė kutenti jam pažastis.

REKLAMA

- Kas tatai yra? - nustėręs sušuko profesorius.

- Tatai yra meilė, - svajingai atsakė ponia M. Dabar ji tamstą kamuos.

Iš tikrųjų profesorius kutenamas net raitėsi. Neištvėręs jis pašoko nuo sofos ir įsistebeilijo į keistą būtybę, apsisiautusią gėlėtu chalatu. O ta neleido laiko veltui. Profesorius gavo tokį niuksą, kad atatupstas nulėkė iki pat sienos ir skaudžiai dunkstelėjo pakaušį.

- Kaip skambiai dunkstelėjo tamstos pakaušis, - pasigėrėjo ponia M. - Tamsta gali turėti puikią muzikinę klausą.

REKLAMA
REKLAMA

Profesoriui nespėjus nė atsitokėti, gėlėtas chalatas vėl sušmėžavo prieš jo akis ir galingas kablys patiesė jį ant grindų.

- Kaip kamuojasi, vargšelis, - atsiduso ponia M.

Profesorius, neatgaudamas kvapo, pajuto stiprų spyrį. Būtybė atitraukė koją ir vėl taikėsi jam į pilvą. Profesorius susirietė ir, pajutęs priešininkės blauzdą, ją trūktelėjo. Būtybė su trenksmu krito ant grindų. Profesorius paskubomis atsistojo ir, kol meilė kėlėsi, spėjo smogti jai kaire ranka į smakrą ir beveik išsyk dešiniąja stipriai stuktelėjo į pilvą. Ši sustaugė ir susmuko. Profesorius griebė būtybę už kojos, išvilko už durų ir smarkiu spyriu išmetė laukan.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Tamsta nužudei savo meilę! - pasibaisėjusi sušuko ponia M.

Profesorius uždusęs tvarkėsi kostiumą.

- Verčiau, ponia, sužaiskime šachmatais, - pareiškė profesorius.

- Tamsta esi kaip reta nemalonus, - nutarė ponia M. - Jokių šachmatų. Na, nebent vieną partiją.

Grakščiai siūbuodama klubais, ji atnešė šachmatų lentą.

- Gražiai siūbuoja tamstos klubai, - pritarė profesorius E.

Jiedu sužaidė partiją iš šešių ėjimų.

- Matas, - pasakė profesorius E.

- Nesikeikite, pone, - suirzo ponia M.

- Ką jūs, - atšovė profesorius. - Matas - tai toks techninis terminas. Jį vartoja šach - matininkai.

REKLAMA

- Ak, verčiau išeikime į balkoną, - tarė ponia M.

Ji išėjo į balkoną. Profesorius, nudelbęs akis, kažkodėl trypčiojo vietoje ir nesiryžo peržengti slenksčio.

- Nežinau, ponia, kaip jums tai pasakyti, tai labai asmeniška... Bijau, kad nesuprasite...

- Sakykite, profesoriau, viską sakykite, - susijaudino ponia M. - Moters širdis viską supranta.

- Matote, aš, galimas dalykas, turiu blogą akį.

- Ką tai reikštų? - sutriko ponia M.

- Aš nužiūriu balkonus... Būna žmonių, kurie nužiūri gėles ir jos vysta, nužiūri kiaules ir jos dvesia. Aš nužiūriu balkonus ir jie krinta... Todėl, eidamas gatve, stengiuosi nežiūrėti į viršų.

REKLAMA

- Ką jūs kalbate, profesoriau! Negi jūs, mokslo žmogus, galite tikėti tokiais niekais? Mano balkonas tvirtas - tik pažvelkite...

Profesorius, nevalingai paklusdamas ponios M. mostui, dirstelėjo pro balkono duris. Staiga moteris suklykė ir tą pačią akimirką pasigirdo baisus trenksmas. Profesorius E., susiėmęs rankomis galvą, puolė laiptais žemyn. Apačioje, dulkių debesyje, tarp betono nuolaužų ir gelžgalių rypuodama sėdėjo ponia M.

- Ar neužsigavote, ponia? - pasiteiravo suplukęs profesorius.

- Tamsta esate baisus žmogus, - oriai tarė ponia M. Aš apsibrozdinau ir susiplėšiau savo gražiąją suknelę.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Nebežinau, ponia, ar kada man atleisite... - profesorius E. ištiesė ranką, padėdamas damai atsistoti.

- Ir aš nežinau, - susimąstė ponia M. - Gal jau niekada, o gal ir atleisiu. O kol kas eikime į upę nusiprausti veidų.

Ponia M. paėmė profesorių už rankos ir juodu nuėjo.

Profesorius jautė, kad geruoju nesibaigs. Jis gerai pastebėjo, kad ponia M. nepasiėmė nei rankšluosčių, nei muilo. Bet jau buvo vėlu. Kokia dešimta valanda. O profesorius E. bijojo tamsos ir pabėgti neišdrįso.

Taip jiedu ir nusiprausė veidus.

Gintaras Beresnevičius

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų