REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Įprasta, kad gruodis ir sausis - žiemos išpardavimų metas. Tačiau ši žiema politiniu atžvilgiu Lietuvai nėra įprasta. Neįprasta bus ir ateinanti vasara, ruduo - juk ne kasmet vyksta tiek rinkimų: į Europos Parlamentą, į Seimą, gal ir į prezidento krėslą.

REKLAMA
REKLAMA

Tad nėra ko stebėtis, kad ir išpardavimai ne visai įprasti: greta šaldytuvų, kompiuterių ir žieminių batų pastaruoju metu imta aktyviai prekiauti... televizijomis. Tiesa, be nuolaidų. Jų ir negali būti: remiantis rinkos dėsniais, nuolaidos atsiranda tada, kai prekių pasiūla viršija paklausą. O Lietuvoje yra atvirkščiai: televizijų yra mažai, o norinčiųjų jas įsigyti - daug.

REKLAMA

Koncernas "MG Baltic" praėjusių metų pabaigoje baigė derybas su Švedijos kompanija "Bonnier Entertainment" ir iš jos nupirko vieną populiariausių Lietuvos televizijos kanalų - LNK. Įmonių grupė "Rubikon" milijonieriumi padarė parlamentarą Vytautą Kvietkauską, iš jo įsigydama Vilniaus televiziją - t.y. padarydama tai, ko anksčiau nepavyko padaryti koncerno "Achemos grupė" savininkui Bronislovui Lubiui. Į populiarumu pasigirti negalintį TV4 kanalą irgi pretenduoja keletas pirkėjų: aprimus kalboms, kad jį įsigyti ketina prezidentinės liberaldemokratų partijos atstovas, "Kauno grūdų" vadovas Tautvydas Barštys, iškilo naujas potencialus pirkėjas - "Lietuvos rytas". Kalbos neaplenkia ir trečiojo nacionalinio televizijos kanalo TV3: užsimenama, kad į jį pretenduoja "VP Market". Tiesa, šios kalbos gali ir likti kalbomis, nes prekybos gigantas tai neigia. "VP Market" atstovė spaudai Viktorija Jakubauskaitė teigia galinti šimtu procentų patvirtinti, kad bendrovė neperka jokios televizijos.

REKLAMA
REKLAMA

Lietuvos stambiojo kapitalo atstovai dievagojasi, kad kalėdinės televizijų pirkimo manijos nelydi politiniai motyvai. Vieni perka televiziją dėl to, kad nori įsilieti į pramogų verslo pasaulį. Kiti todėl, kad tiesiog siekia pelno. Ir nė vienas neketina naudoti nuosavos televizijos politikų populiarinimui ar kitiems politiniams tikslams - gink Dieve.

Savininkai pasiryžę išlaikyti neutralumą

Koncernas "MG Baltic", kuriam priklauso 29 įvairia veikla besiverčiančios įmonės ("Mineraliniai vandenys", "Apranga", "Stumbras" ir kt.), Laisvą nepriklausomą kanalą įsigijo ne patyliukais: apie tai pakankamai garsiai pranešė visos visuomenės informavimo priemonės. Kas norėjo, tas buvo užsukęs ir į spaudos konferenciją, kurioje koncerno vadovai komentavo savo nepigų sandorį. Tiesa, nieko netikėto nepasakė: teigė, kad LNK ir toliau nebus priklausomas nei nuo politinių, nei nuo verslo interesų, neplanavo kolektyvo pokyčių. "Sieksime investicijų grąžos, o ne įtakos laidų turiniui", - pabrėžė "MG Baltic" viceprezidentas Raimondas Kurlianskis. - LNK lyderio pozicijas padėjo iškovoti gera įmonės vadyba, profesionalus kolektyvas ir kanalo neutralumas. Tai mes pasiryžę išlaikyti".

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Lietuvių derybos su Švedijos grupe vyko pusantrų metų. Nurodoma, kad priežastis, paskatinusi švedus parduoti televiziją Lietuvos įmonių grupei, buvo pasikeitusi "Bonnier" strategija: kompanija nutarė savo veiklą koncentruoti ne Baltijos šalyse, o Skandinavijoje.

Sutartyje numatytą sumą už LNK kompanijai "Bonnier Entertainment" sumokėjo koncerno antrinė įmonė holdingas "MG Baltic Investment". Suma neįvardijama.

Netylėjo ir dvidešimties įmonių grupė "Rubikon", iš žurnalisto ir Seimo nario Vytauto Kvietkausko nusipirkusi Vilniaus televiziją. Net suderėtą kainą viešai nurodė: 2,3 milijono litų. Taip kompanija, daugiausia užsiimanti energetikos įrengimų gamyba, komunalinių paslaugų teikimu ir kitais "buitiniais" dalykais, nutarė įsitvirtinti pramogų verslo srityje. Spaudos konferencijoje "Rubikon" valdybos pirmininkas Andrius Janukonis tvirtino, kad šiame regioniniame kanale tikrai bus teigiamų pokyčių.

REKLAMA

A. Janukonio teigimu, Europos Sąjungoje regioniniai televizijos kanalai yra labai populiarūs. Lietuvoje šio verslo galimybės tiesiog dar neišnaudotos. Patraukliam Vilniaus televizijos formatui kurti, tinkleliui praturtinti autorinėmis laidomis ir techninei įrangai atnaujinti "Rubikon" žada skirti apie milijoną litų. Šeimininkai tikisi sėkmingai bendradarbiauti su kitomis regioninėmis televizijomis.

Verslininkai viliasi, kad viena "Rubikon" verslo sritis talkininkaus kitai. Šiuo metu kompanija vykdo didžiulį projektą: sostinėje stato universalią 10 tūkstančių vietų areną, investuoja į ją maždaug 70 milijonų litų. Renginiai, vyksiantys "Rubikon" arenoje, bus nušviečiami per nuosavą televiziją. Ateityje numatoma ir galimybė transliuoti renginius iš greta išaugsiančio vandens pramogų parko.

REKLAMA

Tai, kad iki šiol Vilniaus televizijai tekdavo tik maždaug 6 procentai Vilniaus gyventojų auditorijos, naujiesiems savininkams nėra taip svarbu. Nesisieloja jie ir dėl to, kad ji buvo nepelninga. Iš tiesų viskas dar prieš akis.

Draugų nuvilti nesinori

Žurnalistai pažymi, kad susilaikyti nuo politinių interesų įgyvendinimo naujiesiems televizijų savininkams nebus lengva, nes abi kompanijos yra vienaip ar kitaip susijusios su politika.

Spaudoje prasitariama, kad "Rubikon" valdybos pirmininkas Andrius Janukonis yra Vilniaus mero Artūro Zuoko vaikystės draugas. Atsiranda tvirtinančių, kad "Rubikon" įmonėms atitenka daugelis pelningų savivaldybės verslų ir užsakymų. Beje, A. Janukonis buvo Prancūzijos bendrovės "Dalkia" atstovas, kai sostinės savivaldybė derėjosi su prancūzais dėl "Vilniaus šilumos tinklų" nuomos. Nuomos sutartyje Generalinė prokuratūra įžvelgė įstatymų pažeidimų, tačiau "Vilniaus šilumos tinklai" vis dėlto buvo išnuomoti bendrovei "Dalkia" 25 metams, nes taip nusprendė miesto taryba bei miesto meras.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Įmonių grupė "MG Baltic" irgi turi sąsajų su politika. Štai kad ir toks niuansas: koncerno korporatyvinių reikalų direktorius Valdas Sutkus dar ne taip seniai dirbo prezidento Rolando Pakso visuomeniniu patarėju.

Televizijų darbuotojai baimės nejaučia

"Rubikon" įmonių grupės valdybos pirmininkas tvirtina, kad Vilniaus televizijos darbuotojams nėra ko baimintis dėl savo ateities. Kadrų kaitos naujieji savininkai neprognozuoja; atleisti ketinama tik televizijos direktorę, Vytauto Kvietkausko žmoną Vilmą Kvietkauskienę. Ją pakeis televizijos prodiuseris Linas Ryškus.

REKLAMA

LNK naujieji vadovai irgi negąsdina darbuotojų būsimu nedarbu. Jie viešai tvirtina nieko nebijantys: "Dirbame kaip dirbę", - teigia LNK žinių tarnybos vadovas Edmundas Jakilaitis, kuris yra 100 procentų įsitikinęs, kad LNK žinios išliks nešališkos ir nepriklausys nuo niekieno politinių ar ekonominių interesų.

Kai nereikalaujama skelbti pavardės, televizijų darbuotojai kalba atviriau.

Pasak vieno LNK žurnalisto, kol kas jokio skirtumo darbe nejaučiama. Nerimauja tik tarnybų vadovai, o darbuotojai iš tiesų "dirba kaip dirbę".

“Gal per mažai laiko praėjo, - spėlioja pašnekovas. - O gal naujieji savininkai tikrai yra protingi žmonės, kurie neketina dėl kažkieno politinių interesų sugriauti per tiek metų suformuotą televizijos įdirbį. Daryti įtaką darbuotojams būtų sudėtinga: juk LNK - didelis organizmas, čia dirba 250 žmonių. Kiekvieno minčių nesustyguosi, pasaulėžiūros nepakeisi, pagal savo dūdelę nepakreipsi. Beje, tai ne tik sudėtinga, bet ir pavojinga. Prisimenate, kas nutiko, kai LNK savininku buvo tapęs Hubertas Grušnys? Išsilakstė visos žvaigždės: A. Valinskas, N. Pumprickaitė, D. Lukoševičius... Drauge su jais kitai televizijai teko atiduoti ir dalį reitingų. Tokios klaidos, manau, tikrai nevertėtų kartoti”.

REKLAMA

Per Naujųjų metų pobūvį žurnalistui teko bendrauti su vienu iš naujųjų savininkų.

“Negąsdino, - šypteli jis, trumpai apibūdindamas pokalbį su darbdaviu. - O kaip bus iš tiesų - sužinosime per rinkimus. Tada ir paaiškės, kam buvo reikalingas šis žaidimas”.

Vienas iš TV4 kanalo darbuotojų tvirtina, kad kol kas jokios baimės dėl galimos kanalo savininkų kaitos nejaučia. Bet jaučia susidomėjimą.

“Kol kas viskas lieka paskalų lygyje, - teigia jis. - Vieną dieną sužinome, kad mus perka vienas verslininkas, kitą dieną perskaitome, kad jau kitas. Stebėjau Tautvydo Barščio abejotinus atsakymus į žurnalistų kamantinėjimus: "Lyg perku, lyg ne..." Tačiau tokią informaciją seku be baimės. Mus nupirks lietuviai? Gal ir gerai. Iki šiol vadovavę lenkai mažai domėjosi žurnalistika ir laidų kokybe: jiems buvo svarbu tik reklama ir pelnas. Jie nenorėjo nieko investuoti - tik gauti. O gal ir nebus gerai, nes niekas negarantuoja, kad lietuviai savininkai bus kitokie”.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pašnekovo nuomone, televizijas perkančių lietuvių verslininkų trūkumas gali būti tas, kad jie investicijoms gali skirti mažiau pinigų nei užsieniečiai.

“Buvau "Rubikon" spaudos konferencijoje, - pasakoja jis. - Koncerno vadovai žadėjo į Vilniaus televiziją investuoti milijoną litų. Atrodo - oho, kiek daug. Bet paklausykime jų planų: pastatyti areną, transliuoti renginius iš jos... Tam reikės kilnojamos televizijos stoties - KTS. Ją sudaro mažiausiai penkios filmavimo kameros, kompiuteris, išleidimo pultas, titrų generatorius, garso pultas ir taip toliau. Tokios stoties kaina priklauso nuo komplektacijos, bet galiu maždaug įvardyti: viena kamera kainuoja apie 120 tūkstančių litų, pultas - 80-100 tūkstančių litų, o kur dar kompiuteriai... Galiausiai ir automobilio reikia - vargu ar jie pastatys kameras arenoje ir jų nejudins. Taigi milijonas išbyrės bematant. Verslininkų planai, deja, rodo, kad jie tėra savo srities specialistai ir menkai nutuokia apie televiziją. Nusipirks, o tada pamatys, kad pinigų investuoti reikia nuolat, o galo taip ir nesimato”.

REKLAMA

Televizijos darbuotojas spėja, kad pirkdami nepelningą žiniasklaidos priemonę verslininkai tikisi pasipelnyti per artėjančius rinkimus. Tokiu atveju žurnalistams kai kada teks aukoti savo objektyvumą.

“O šiaip mes prie visko pripratę, - šypteli pašnekovas. - Vadovai juk dažnai keičiasi. Kas gali būti blogiausia? Sumažins atlyginimą? Na, juk visai neseniai buvo laikai, kai Baltijos televizijoje algų nemokėdavo po pusmetį - ir nieko, išgyvenome... Kas dar? Atleis iš darbo? Na, žinoma, blogai, bet ką darysi - susirasime kitą...”

REKLAMA

Verslo aksioma: vadovui reikia paklusti

Skeptikai netiki televizijas įsigyjančių verslininkų tvirtinimais, esą jiems nuosava žiniasklaidos priemonė tėra tik dar viena verslo rūšis. Skeptikai tai netgi vadina pasakomis, kuriomis galima nebent užliūliuoti vaikus prieš miegą, bet ne įtikinti jau ir taip televizijų objektyvumu rimtai abejojančią visuomenę.

Tuo tarpu ekonomistai nėra tokie kategoriški. Jie žino, kad populiari žiniasklaidos priemonė ir be jokių "užkulisinių" niuansų gali būti labai pelninga. Taigi visiškai įmanoma, kad ją įsigyjantis žmogus tesiekia verslo sėkmės ir kitų motyvų neturi.

REKLAMA
REKLAMA

“Verslo požiūriu šiandieninė televizijų pirkimo manija gali turėti ir teigiamų, ir neigiamų padarinių, - teigia Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto docentas Linas Čekanavičius. - Ji nėra iš anksto nulemta pelningumui ar pasmerkta nepelningumui. Nieko stebėtina, kad korporacijos užsinori įsigyti televizijas - visame pasaulyje tai vyksta. Bet negalima tikėtis, kad televizija pati savaime bus pelninga - viskas priklausys nuo jos vadybos.

Ekonomisto žodžiais, televizijose cirkuliuoja dideli pinigai. Įranga yra brangi, atlyginimai - aukšti, pajamos - irgi didelės.

“Turiu bičiulių, dirbančių TV versle, - šypteli L. Čekanavičius. - Ir aš nesijaučiu nepatogiai, kai su jais nueinu į kavinę, nes žinau, kad jie tikrai turės kuo užsimokėti už puodelį kavos. Tačiau dideli pinigai nereiškia, kad verslas yra apsaugotas nuo bankroto. Prisiminkite Romą Bubnelį ir jo "Litpoliinter" televiziją. Ji buvo mėgstama, populiari, anot kai kurių žiūrovų - netgi vienintelė, o baigėsi nesėkme”.

Docentas pripažįsta, kad tai, ką verslininkai viešai deklaruoja ir ką iš tiesų daro, gali labai skirtis. Anot jo, bet kokio verslo savininkui svarbu ne vien tik pelnas, bet ir prestižas, padėtis visuomenėje ir kiti dalykai. Tarp jų - ir siekis daryti įtaką visuomenei. "Pažvelkite į George’ą Sorosą, - siūlo ekonomistas. - Savo labdara jis tikrai nesiekia pelno, bet galbūt siekia garbės ir ordino".

REKLAMA

“Tačiau nesu linkęs iš anksto netikėti lietuvių verslininkų pažadais, kad jų įsigytos televizijos bus nešališkos ir nepataikaus kuriai nors politinei srovei, - sako jis. - Galų gale norėčiau priminti, kad nekaltumo prezumpcija egzistuoja ne tik teisėje, bet ir ekonomikoje. Negalime jų apšaukti nusikaltėliais - griežčiausiai juos galime vadinti tik įtariamaisiais. Žinoma, kai kam gal ir keista, kad "Rubikon" nutarė įsigyti nuostolingą Vilniaus televiziją. Bet šios įmonių grupės didžiulė apyvarta, vadinasi, moka sukti verslą - taigi ką gali žinoti, gal ir televiziją pavers pelninga įmone”.

Vis dėlto L. Čekanavičius yra įsitikinęs, kad kai kuriai informacijai televizijose bus "pastatyti" barjerai.

“Vilniaus televizija tikrai nesiknaisios ir neieškos dėmių "Rubikon" veikloje, - tvirtina jis. - O LNK žurnalistai tikrai nepersekios "MG Baltic" ir nesakys, ką iš tiesų galvoja apie Darių Mockų. Bet kuriai įmonei būdinga tai, kad darbuotojai stengiasi savo veiksmais neprieštarauti vadovams. Jeigu jie yra protingi žmonės, nerizikuos savo kailiu ir įsispraus į rėmus, kurie jiems uždedami. Galiu pateikti asmeninį pavyzdį: kai Vilniaus universitetui vadovavo Rolandas Pavilionis, darbuotojai netgi bendraudami tarpusavyje nedrįsdavo paleisti antifeministinio juokelio. Pašiepti moteris - netgi draugiškai - buvo pavojinga. Ir tai natūralu: priklausydamas įmonei ir paklusdamas jos vadovui, žmogus tampa šiek tiek suvaržytas. Gal naujieji televizijų vadovai ir nepuls darbuotojams įsakinėti, ką rodyti informacinėse laidose. Bet jie gali duoti "nekaltą" patarimą: "Gal galėtumėte "nuleisti toną" šitos politinės srovės atžvilgiu?.."

REKLAMA

Linas Čekanavičius nelaiko blogu fakto, kad lietuvių verslininkų uždirbti pinigai atitenka užsienio kompanijoms.

“Aš nesu nusiteikęs merkantiliškai: nemanau, kad jei į šalį ateina pinigai - tai gerai, o jei išeina - tai labai blogai, - teigia jis. - O ką mums daugiau daryti su tais uždirbtais doleriais, jei ne juos išleisti?.. Be to, gerai, kad vietiniai verslininkai galės pasimokyti iš pirmtakų. Vakarietiška verslo mokykla skiriasi nuo rusiškosios: kiti įgūdžiai, kiti moraliniai svertai, kiti tabu. Televizijos versle rusiškasis tabu - valdžios įžeidimas, o vakarietiškasis - puritonų įžeidimas. Juk Amerikoje toks filmas kaip "Kietas riešutėlis", kelis kartus pertraukiamas gąsdinančiais įspėjimais tėvams, o nuoga moters krūtinė parodoma tik skersai ir išilgai pridengta juodais dryžiais... Bet vis dėlto vakarietiškos patirties perėmimas gali būti ir naudingas”.

Pirk televiziją, nes artėja rinkimai

Filosofo, politologo Vytauto Radžvilo nuomone, televizijų pirkimo ir perpirkimo bumas yra neabejotinai susijęs su artėjančių rinkimų ciklu.

“Tai rodo, kad politinės partijos ir dažnai nematomi jų rėmėjai su rinkimais sieja dideles viltis ir labai pasikliauja žiniasklaidos - o pirmiausia televizijų - teikiamomis galimybėmis paveikti rinkėjus.

REKLAMA

Manau, šios viltys nėra visiškai pagrįstos, nes po pastarųjų politinių įvykių šalies žiniasklaida jau nebesusigrąžins turėtos įtakos. Iki šiol ši įtaka buvo nenatūraliai didelė. Ją lėmė paprasčiausias milžiniškos mūsų visuomenės dalies tamsumas.

Žinoma, ji visiškai neišnyks, bet turės būti optimizuota ir tapti panaši į tą įtaką, kokią turi žiniasklaida stabiliose Vakarų šalyse. Ten televizija pasitiki trečdalis gyventojų, pas mus - du trečdaliai. Vadinasi, pas mus debilų dukart daugiau.

Šiandien išryškėjo tendencija, kad televizijas perka lietuviškasis verslas. Vertinti šį reiškinį kol kas labai sunku, nes mūsų šalyje dar neišspręsta televizijos nuosavybės skaidrumo problema. Dar nesuvokiama, kad informacija yra baisus ginklas, potencialiai galintis pridaryti neįsivaizduojamos žalos. Todėl kol nebus žinomi žiniasklaidos priemonių, tarp jų ir televizijų, savininkai, jų kapitalo ir į televizijas ateinančių investicijų tikrieji šaltiniai, tol teiginys, kad mūsų televizijos lietuvėja, išliks neįrodyta frazė.

Tačiau net ir geriausiu atveju, jei televizijas nusipirktų tikrai lietuviško verslo atstovai, tai savaime negarantuotų nei jų veiklos sėkmės, nei ilgalaikių padarinių visuomenei ir valstybei. Teiginys, kad televizijos savininkas siekia tik komercinių tikslų ir jie neva yra apolitiški, taip pat nieko nereiškia. Juk labai dažnai komerciniu požiūriu naudingiausi gali būti tie projektai, kurių padariniai, žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, būna tiesiog katastrofiški. Galiu pateikti kaip tik televizinį pavyzdį: vienoje humoro laidoje žaismingai sukurtas politikos herojus tapo itin populiarus - ir visai ne todėl, kad šito sąmoningai norėjo laidos kūrėjai. Tiesiog pokštas buvo tobulas: herojus parodytas kaip primityvokas, "mužikiškas", savas žmogus... Tik autoriai neįvertino, kad mūsų tauta nemoka įžvelgti perkeltinių prasmių. Niekas neįtarė, kad herojus vėliau gali ir prikiaulinti. Tačiau akivaizdu, kad brangią šio pokšto kainą visi pajusime per ateinančius rinkimus. Aš kalbu apie Viktorą Uspaskichą - žmogų, kuris mus grąžins į NVS glėbį.

REKLAMA

Jei televizija įsivaizduoja, kad ji neturi liesti sunkių socialinių, pilietinių ar valstybinių temų, jeigu jai tik rūpi suteikti žiūrovui pramogą - ji ugdo primityvų neprotaujantį gyvuliuką, kuriuo anksčiau ar vėliau, vienu ar kitu būdu pasinaudos politika.

Priežasčių, kodėl užsieniečiai pardavinėja lietuviams televizijas, iki galo nežinau. Viena iš jų gali būti lietuvių žūtbūtinis noras įsigyti televiziją: verslininkai iš to tikisi ekonominės, o jų remiami politikai - politinės naudos. Tuo tarpu užsieniečiai yra dvejopi. Visiškai akivaizdu, kad Vakarų kapitalas Lietuvoje nesiekia rimtos politinės įtakos. Sulaukę viliojančių pasiūlymų vakariečiai parduoda televizijas, vadovaudamiesi tik komercine logika.

Kas kita yra Rytų kapitalas, kurį visokeriopai remia Rusijos valstybė ir kuris vykdo ne tik komercinę veiklą, bet ir turi politinių tikslų. Pasaulyje gerai žinoma sąvoka "informacinis saugumas" Lietuvoje tėra abstrakcija, todėl nė nemėginama tikrinti į mūsų žiniasklaidą ateinančio kapitalo kilmės. Nieko bloga, kad lietuviai verslininkai perka televizijas, tačiau blogai tai, kad šalies nacionalinis saugumas informacijos srityje yra visiškai priklausomas nuo tų verslininkų sąmoningumo ir geros valios. Stiprioje ir brandžioje valstybėje taip neturėtų būti.

REKLAMA

Trumpai tariant, vykstantys televizijų pirkimai ir perpirkimai patys savaime nėra nei geras, nei blogas reiškinys. Viskas priklauso nuo to, kokio akiračio, mentaliteto ir kokių vertybinių orientacijų žmonių rankose jos atsidurs.”

Nepriklausomo eksperto nuomonė

Markas Gruberis, Tarptautinės žurnalistų federacijos Visuomeninių transliacijų ir globalizacijos tarnybos vadovas:

“Žiniasklaidos koncentracija išsivysčiusiose šalyse iš tiesų auga. Todėl žiniasklaidos magnatai peržengia savo šalių sienas: per pastarąjį dešimtmetį Vakarų kompanijos akivaizdžiai "užpuolė" valstybes, pretenduojančias tapti Europos Sąjungos narėmis.

Įprasta manyti, kad užsienio investicijos į Centrinės ir Rytų Europos šalių žiniasklaidos priemones yra naudingos: užsieniečiai gali disponuoti didesnėmis lėšomis, profesionaliai pagerina vadybą ir užtikrina žiniasklaidos priemonės nepriklausomybę nuo vietinio politinio elito (kuri gali būti šiandien Lietuvos problema). Tačiau išlieka grėsmė, kad agresyvi komercinė politika gali pranokti žurnalistikos svarbą ir paminti žurnalistų profesines bei socialines teises.

Kai verslo kompanija įsigyja nacionalinę žiniasklaidos priemonę, jai atitenka didelė atsakomybė. Juk toji priemonė turi atlikti "sarginio šuns" ir profesionalaus analitiko, tiriančio valdžios, verslo ir kitų grupių veiklą, vaidmenį. Komunistinį režimą patyrusiose šalyse dažnai kyla problemų dėl žiniasklaidos priemonių nuosavybės. Todėl žurnalistams labai svarbu išsaugoti savo demokratinį vaidmenį: pateikti "švarią" informaciją, daryti nuo niekieno įtakos nepriklausančius reportažus, atsilaikyti politinių ir komercinių institucijų gundymams.

REKLAMA

Ryškiausias susimaišiusių žiniasklaidos ir politikos interesų pavyzdys Europoje - tai žiniasklaidos magnato Silvio Berlusconi išrinkimas Italijos ministru pirmininku. S. Berlusconi kompanijai "Mediaset" priklauso 80 procentų Italijos nacionalinės elektroninės žiniasklaidos priemonių. Jo šeimos nariai valdo žinomus laikraščius. Vykstant rinkiminei kampanijai, Berlusconi priklausantys televizijos ir radijo kanalai jam ir jo koalicijai skyrė kur kas daugiau eterio laiko nei kitiems kandidatams. Sunku įvertinti, ar jie objektyviai nušvietė tikruosius rinkimų rezultatus, tačiau visa tai akivaizdžiai žeidė žurnalistinę etiką. Manau, kad Italijos pavyzdys yra liūdnas žiniasklaidos reguliavimo stygiaus padarinys.

Tokių pavyzdžių geriau nebūtų. Nepriklausomybė bei nepataikavimas politiniams ir ekonominiams interesams šiandien turėtų būti pagrindinis Lietuvos žurnalistų ir visuomenės rūpestis.

“Žurnalistų žinios” (www.lzs.lt)

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų