REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Poetas, savaitraščio “Šiaurės Atėnai” redaktorius Sigitas Parulskis klausinėja filosofą, laidos “Be pykčio” vedėją Leonidą Donskį. Jis prisipažįsta, kad yra klajojantis tyrinėtojas, o pokalbio pabaigoje išsitaria: “esu akademinis žmogus, o ne TV žvaigždė”.

REKLAMA
REKLAMA

Leonidai, nors mūsų pokalbis turėtų labiau sietis su Tavo kuriama televizijos pokalbių laida "Be pykčio", pirmiausia norėčiau, kad trumpai prisistatytum mūsų skaitytojams. Beje, man pačiam Tu primeni "skrajojantį" filosofą. Turiu galvoje Tavo nesibaigiančias klajones po pasaulį: Amerika, Skandinavija, Vidurio ar Rytų Europa, Klaipėdos, dabar – Vytauto Didžiojo universitetas Kaune ir t. t. Koks Tavo asmeninis požiūris į tokią erdvią geografiją ir kaip jis veikia (jeigu veikia) Tavo santykį su Lietuvos kultūra, kurią vis persekioja provincialumo šmėklos?

REKLAMA

Esu vienas iš tų personažų, kuriuos Vakaruose mandagiai vadina "peripatetiniais" arba klajojančiais tyrinėtojais, o kiek tiesmukiau – šiuolaikiniais akademiniais nomadais. Taip, esu beveik ketverius akademinius metus dirbęs JAV, po vienus akademinius metus – Švedijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Profesiškai svarbia ir artima šalimi man tapo Suomija. Dažnai dėstau Helsinkio universitete, kuriame 1999 metais apgyniau savo antrąjį doktoratą (pirmąjį – 1990 metais Vilniaus universitete). Šiuo metu jau baigiu savo tyrimų programą Budapešto kolegijoje – tad man teko didelis malonumas penkis mėnesius pagyventi puikiajame Budapešte. Be Vengrijos, turiu dar paminėti ir Olandiją – anksčiau teko tris mėnesius pagyventi ir ten. Bet kelionės ir klajūno gyvenimas tik sustiprino mano meilę lietuvių kultūrai – juk aš įgijau kriterijus ir lyginamąją perspektyvą rafinuočiau ją interpretuoti ir geriau suprasti.

REKLAMA
REKLAMA

Iš tikrųjų nepriklausomam žmogui (juolab – kultūros kritikui) reikia dviejų dalykų, idant jo santykis su savąja visuomene ir kultūra nebūtų deformuotas pernelyg intensyvaus susvetimėjimo arba provincializmo pagimdytų fobijų. Tie du dalykai – tai intymumas ir distancija. Kartais reikia išvažiuoti iš savo šalies, kad nenutoltum nuo jos kultūros. Aš anaiptol nekalbu paradoksais – prie savosios kultūros grąžina ne kas kita, o tik gyvenimas svetur. Sykiu gyvenimas svetur išsklaido daugelį iliuzijų ir vaizduotės padiktuotų scenarijų, todėl mobilizuoja ne mumyse glūdinčias ir mūsų kultivuojamas fikcijas, o tai, ką esame išsiugdę iš tikrųjų. Mūsų kultūra mums suteikia tą pirminę informaciją apie pasaulį, kurią galime patikrinti – visų pirma per gimtąją kalbą ir pirminę savo patirtį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bet kelionės ir gyvenimas svetur išsklaido nereikalingas iliuzijas – visų pirma iliuziją, kad esama gerų ir blogų šalių. Visur savos problemos ir žmonių dramos. Kita vertus, gyvenimas kitose šalyse mums gali padėti susikurti visavertį ir įdomų profesinį gyvenimą, jei jis vargiai įmanomas savojoje šalyje. O jis plečia akiratį ir daro mus socialiai jautresnius – suvoki paprastą tiesą, kad visur žmonės vienodai kenčia, myli ir tiki sekuliarizuotais stebuklais.

Visai atvirai kalbant, tai uždaras ratas. Pripažintas svetur daraisi reikalingas savo šalyje, o pripažintas savo šalyje neretai daugiau dėmesio pelnai ir kitur. Tai – paprasčiausiai dvi to paties proceso pusės. Per daug socialinio intymumo mus paskandina vietinėse intrigose ir užliūliuoja mūsų kritikos bei savikritikos galią, o pernelyg didelė distancija išblukina tiesioginę patirtį ir įaudrina vaizduotę – kitaip tariant, daro mus mūsų pačių vaizduotės įkaitais. Laimingi kritikai ir kultūros žmonės yra tie, kuriems pavyksta šiuos egzistencinius polius suderinti. Laimingi yra tie, kurie vienodai ilgisi ir tėvynės, ir kitų šalių bei kultūrų, kurias jie jau pažįsta.

REKLAMA

Gal visa tai labiau paaiškės, kai pasakysiu, jog vienodai myliu savo bičiulius Lietuvoje, Estijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV ir dar keliose šalyse.

Apie televizijos laidą: kaip manai, ar pavadinimas "Be pykčio" pasiteisino? Ar mūsų kultūros žmonės jau išmoko analizuoti reiškinius ir problemas nekaltindami arba nesikankindami dėl "mažos" kultūros kompleksų? Kaip rengiesi laidai: ar pirmiausia atsiranda koncepcija, ar ją suformuoti padeda numatyti pašnekovai? Kartais man atrodo, kad naudoji Sokrato metodą – dediesi naivesnis, nei esi iš tikrųjų, kad išjudintum pašnekovą, kad į savaime suprantamais atrodančius dalykus būtų galima pažvelgti su abejone ir drauge – naujai. Gal aš klystu?

REKLAMA

Tai analizės ir sentimento neatsiskyrimo problema. Lietuvoje ji dar labai opi. Pas mus vis dar neskiriamos idėjos ir žmonės. Galima ir reikia kritikuoti klaidingas ar net pavojingas pozicijas, bet sykiu galima jausti didelę simpatiją ir pagarbą šių pozicijų bei nuomonių reiškėjams – žmonėms, turintiems savo veidą, skausmą ir gyvenimo istoriją. Bet, deja, nepagarba arba abejingumas idėjoms pas mus paprastai žengia koja kojon su nepagarba žmonėms.

"Be pykčio" – tai tas pats senasis romėnų principas "sine ira et studio". Kita vertus, pyktis yra destruktyvus ir gali deformuoti net ir labai subtilią sielą. Posakis "aklas pyktis" yra pleonazmas – kitokio pykčio ir nebūna. Mano laidos tikslas yra besišypsantis ir pokalbiu besidžiaugiantis, o ne agresijos kupinas ir kitus žeminantis žmogus. Sukonstruoti diskusijų erdvę, kurioje vieni kitiems padėtume įžvelgti ar tiksliai įvardyti tai, ko patys vieni nebūtume įžvelgę ar įvardiję savuoju požiūriu bei žodynu – štai mano siekiamybė, kalbant teatralų terminais.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Laidai rengiuosi galvodamas apie įdomią temą – jei pavyksta ją apčiuopti, tada jau natūraliai galvoju apie žmones, kurie jai nesipriešintų ir nelaikytų tos temos sau neįdomia ar nenatūralia. Vėliau mąstau apie mano paties asmenybės, pažiūrų ir temperamento suderinamumą su žmonėmis, kuriuos noriu kviestis. Tai labai subtili žmogiškųjų sąskambių problema. Sau prisipažįstu, jog yra žmonių, su kuriais gali tekti sunkiai dirbti, bet juk yra ir tokių, su kuriais bendrauti yra tiesiog likimo dovana.

Na, ir pagalvoji, ar verta eikvoti daug jėgų, kad "pacifikuotum" kokį nemalonų tipą vien todėl, kad tai – žinoma pavardė ar kokia kontroversiška asmenybė. Netikiu tuo, kad įdomus pokalbis gimsta tik tada, kai žmonės dirbtinai sumušami kaktomis. Kur kas svarbiau yra dalytis intelektine erdve, improvizuoti, plėtoti įžvalgas ir kurti kažką panašaus į intelektinį džiazą. Geras pokalbis panašus į spontanišką muzikavimą ir improvizacinės erdvės kūrimą – svarbiausia yra iš tikrųjų išgirsti pašnekovą, pajusti, į kuriuos žodžius ar frazes jis sudėjo daug tikros, nemeluotos savo patirties. Kas gali būti palikta laikui ir atminčiai, o ką reikia čia pat ir nedelsiant plėtoti.

REKLAMA

Bet neretai galvoju ir apie įdomius žmones – tik jokiu būdu ne garsenybes ar mūsų pačių uoliai kepamas vietines žvaigždes, o žmones, kalbančius savo balsu ir savo žodžiais. Ne reklamos ir masinės kultūros aukas, kalbančias stulbinamai vienoda kalba ir net ta pačia intonacija. Ir ne jėgos žaidimų meistrus, kalbančius medine kalba, iš kurios apskritai nieko neįmanoma suprasti. O įdomų žmogų norisi prakalbinti – tam reikia empatijos ir atvirumo jo interesams. Na ir, žinoma, savojo temperamento bei žmogui būdingo noro dominuoti stabdymo. Jei toks savęs stabdymas, kad prakalbėtų kitas žmogus, o sykiu ir empatiškas atvirumas pokalbio partneriui Tau asocijuojasi su Sokrato metodu, vadinasi, mano pastangos nenuėjo perniek.

REKLAMA

Prie įdomaus žmogaus lengva "priderinti" temą – tai natūraliai sutampa su tuo, kuo tas žmogus gyvena, bet apie ką negalima kalbėti atsainiai. O lietuvių kultūra man teikia pakankamai medžiagos laidoms – man ji yra nelygstamos vertės, nes ji yra mano. Puikiai suvokiu, kad galėčiau pasinaudoti savo kelionių ir gyvenimo svečiose šalyse patirtimi, bet man iš tikrųjų norisi nūdienos pasaulio dramas ir didžiąsias temas įkomponuoti į savo kultūros kontekstą. Savęs aš niekada neizoliuosiu nuo pasaulio, bet, kita vertus, pasaulis be lietuvių kultūros taip pat būtų nepilnas. Man neegzistuoja Europa be Lietuvos, o Lietuva be Europos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tavo pokalbių laida – geriausia, ir ne tik dėl to, kad kitų panašaus pobūdžio laidų Lietuvos televizijose paprasčiausiai nėra. Gali būti, kad tokios laidos efektyvumą lemia jos vedėjo, kūrėjo asmenybė (atviras ir teisėtas komplimentas Tau)... Šiuo metu visur pilna pramoginio, žiūrovus linksminančio arba paskalomis šeriančio kamšalo (nesakau, kad to nereikia, bet proporcijos pasibaisėtinos). Kaip manai, ar Tavo laidai gali būti taikoma ta pati vertinimo pagal reitingą klišė? Arba kitaip – ar rimta kultūros analizė dar gali būti šiuolaikinėje televizijoje suvokiama ne kaip atavizmas? O gal iš tiesų kultūra kaip tam tikra vertybių sistema žlugo jau po Pirmojo pasaulinio karo, ir visa tai, ką dabar matome – tik šimtametės agonijos konvulsijos?

REKLAMA

Ačiū, Sigitai, už šiltus žodžius. Apie popkultūros hegemoniją ir jos diktuojamą reitingų sistemą – pastaroji tiesiog maskuoja vertinimo kriterijų nebuvimą. Mūsų kultūros didžiausia problema tampa nebe nevisavertiškumo kompleksai prieš Vakarus (ten vis labiau pripažįstant Lietuvos teatrą, dailę, literatūrą ir net vieną kitą tyrinėtoją humanitarą, po truputį nyksta įsivaizdavimas, kad lietuviai yra niekam nereikalingi, išskyrus pačius save). Didžiausia mūsų problema tampa to, kas yra vertinga ir tikra, neatpažinimas. Juk reikia būti pripažintam Vakaruose, kad su tavimi nors truputį skaitytųsi Lietuvoje – jei nesi sistemos žmogus, kito būdo būti pripažintam nėra. Beje, kiek man yra tekę patirti, tai ne tik Lietuvos, bet ir kitų nedidelių šalių problema. Tačiau Didžiojoje Britanijoje toks kriterijus sukeltų nebent juoką – kaip galima būti tarptautine figūra, sykiu nesant ir nacionaline figūra? O pas mus atsiskiria ir tarpusavyje nesusiliečia dvi ar net daugiau vertinimo sistemų.

REKLAMA

Tai ne tik sąmoningas dvejopų standartų taikymas. Tai ir vertybių painiavos bei kriterijų praradimo simptomai. O jei nebelieka kriterijų ir į vieną krūvą suplakami absoliučiai skirtingo rango bei intelektinio lygio reiškiniai, tada reitingai ir tampa tobulu būdu maskuoti kriterijų neturėjimą.

Jei mano laidą reitingo požiūriu ir toliau lygins su popkultūros laidomis, kurios vyrauja visuose Lietuvos televizijos kanaluose, vadinasi, jos dienos suskaičiuotos. Bet tai, man regis, yra ne tiek globalinė, kiek mūsų pačių problema. Kitaip neįmanoma būtų paaiškinti, kodėl iki šiol britų televizijoje esama nuostabių analitinių laidų (tokių kaip Timo Sebastiano "Hardtalk") arba kodėl iki mūsų dienų kuo puikiausiai gyvuoja prancūzų televizijos diskusijos, kuriose dalyvauja prancūzų kultūros grandai. Kodėl nieko nestebina Umberto Eco autorinė laida Italijos televizijoje?

REKLAMA
REKLAMA

Tad šiuo klausimu nesu visiškas pesimistas. Taip, moderniosios barbarybės apraiškų Vakaruose tikrai apstu, bet, laimei, tebeegzistuoja ir ta Vakarų kultūra, kuri man ir Tau yra tokia brangi. Esu nekomercinės kultūros žmogus ir savo principų keisti neketinu. Popsinių laidų niekada nevesiu ir jų žaidimo taisyklių taip pat nesiruošiu priimti. Nė akimirkos neabejoju, kad kultūros pokalbių laida turi būti ne nuobodybė, peršanti garsias pavardes ir skambias temas, o savo dramaturgiją, režisūrą, dinamiką ir estetiką turintis intelektualus reginys. Sykiu tikiu, kad ir didesnio reitingo neturinti kultūros pokalbių ir socialinės analizės laida gali turėti savo auditoriją – visų pirma tiesiog mąstančius žmones, nepriklausomai nuo jų profesijos ar amžiaus.

Bet visiškai sutinku, kad neturime ne tik intelektualios televizijos, bet visų pirma paties jos poreikio – žmonių jausmais manipuliuojančias viešų debatų laidas ir visą privačią sritį baigiančias sunaikinti realybės šou laidas perimti mums sekasi nepalyginti geriau nei rimtas analitines ir publicistines laidas.

Nežinau, kiek laiko skirta egzistuoti mano laidai. Bet juk tikra laimė, kad ši laida apskritai išvydo dienos šviesą. Tačiau kai Jo Didenybė Reitingas, atstojantis mūsų televizijoje ir autoritetą, ir kriterijus, paskelbs apie laidos "Be pykčio" pabaigą, ramiai viską pabaigsiu ir su malonumu prisiminsiu šį trumpą puslapį savo kūrybiniame gyvenime. Pagaliau aš juk akademinis žmogus, o ne TV žvaigždė.

“Šiaurės Atėnai” (www.culture.lt/satenai/)

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų