REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Lietuva 2004-ųjų kovo pabaigoje tapo visateise Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO), o dar maždaug po mėnesio – Europos Sąjungos (ES) nare. Šios dvi tarptautinės organizacijos Lietuvai duoda daug naudos, tačiau jos taip pat stipriai veikia ir vidaus bei užsienio politiką. Kartais jų pozicijos tam tikrais klausimais išsiskiria, tad mums tenka rinktis vienos ar kitos siūlomas veikimo gaires. Keisčiausia, kad abiem organizacijoms priklauso tos pačios „pagrindinės” šalys. Taigi iš kur kyla prieštaravimai?

REKLAMA
REKLAMA

Juk tiek ES, tiek NATO atstovauja demokratiško Vakarų pasaulio vertybėms, tik skirtingais būdais. ES yra ekonominė organizacija, išaugusi iš Vokietijos ir Prancūzijos (tradicinių priešininkių!) susitaikymo ir susitarimo sujungti anglių ir plieno pramonę. Tai buvo svarbu, nes nuo šios pramonės priklausė šalių karinis pajėgumas. Kai buvo pereita prie bendro šių išteklių naudojimo, sumažėjo naujų konfliktų galimybė. O štai NATO yra karinė organizacija, kurios pirminis tikslas buvo kovoti su sovietų grėsme. Ją nuspręsta įkurti supratus, kad Europos valstybės iškilus pavojui būtų per silpnos po vieną priešintis SSRS.

REKLAMA

Iš trumpos įkūrimo apžvalgos matyti esminis skirtumas – ES bandė mažinti ginkluotės gamybą taip vengdama konfliktų, o NATO buvo sukurta konfliktams tinkamai pasirengti (kuo esi stipresnis, tuo mažesnė galimybė būti užpultam). Vis dėlto būtina priminti, kad pagrindinis organizacijų tikslas vienodas – abi bando apsaugoti Vakarų pasaulio gerovę.

Solidarumas

Pagal Šiaurės Atlanto sutarties penktąjį straipsnį NATO šalys yra įsipareigojusios ginti viena kitą. Vadinasi, jeigu būtų užpulta bent viena iš jų, tai būtų laikoma visų narių užpuolimu. Aljansas yra solidaresnis už ES. Visi žinome šių dienų realijas – ES šalys labiau atstovauja savo nacionaliniams interesams, o ne visos Europos bendruomenei. Puikus pavyzdys – santykiai su Rusija: jos „Skaldyk ir valdyk“ ne kartą palaužė ES deklaruojamą solidarumą.

REKLAMA
REKLAMA

Lankstumas

Kai šaltasis karas baigėsi, NATO „oficialiai“ nebeteko pagrindinio priešo ir turėjo prisitaikyti prie naujų aplinkybių ir pertvarkyti savo politines ir karines struktūras. Apie ES taip pat galima sakyti, kad ji yra lanksti. Pavyzdys – galimas Turkijos priėmimas. Pirmoji į galvą šaunanti asociacija pašaipi: Europos Sąjunga nebijo patempti net paties žemyno ribų (juk Turkijos Europoje tėra vos apie 3 procentus). O štai antroji verčia susimąstyti: kadangi šalies įtaka priklauso nuo gyventojų skaičiaus, musulmoniška Turkija įgautų labai didelę įtaką krikščioniškai Europai. Ji beveik prilygtų Europos milžinei Vokietijai. Beje, verta prisiminti, kad Turkijoje gyventojų skaičius didėja kur kas greičiau nei Europos šalyse. Ką ketina daryti ES? Ji nusprendė, jei prireiks, pakeisti balsavimo sistemą Europos Parlamente. Tik klausimas, ar tai lengvai pavyks, nes didelėse organizacijose dažnos bėdos dėl biurokratijos. Beje, balsavimo sistemos keitimas jau buvo numatytas Lisabonos sutartyje, tačiau, kaip žinome, ji nebuvo ratifikuota.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Plėtros aspektas

NATO plėtrai aktyviai priešinasi Rusija, kuri teigia, kad NATO ribų priartėjimas prie jos sienų kelia grėsmę Federacijos saugumui. Aišku, nesunku suprasti, kad tai labiau retorinė, o ne konkreti grėsmė. Rusijai tiesiog pikta žiūrėti, kaip į jos tradicinę įtakos zoną įžengia „amžinasis priešas“. Rusija ypač šiaušiasi dėl Ukrainos ir Gruzijos pareikšto noro tapti NATO narėmis. Kita plėtros kryptis – neramieji Balkanai. Reikia tikėtis, kad nestabilios, didelių vidaus problemų ir daugybę neišspręstų tarpusavio klausimų turinčios valstybės nepadarys NATO kur kas silpnesnės.

REKLAMA

2008 metų gruodžio mėnesio „Eurobarometro“ duomenimis, naujų narių prisijungimą nuo 2004-ųjų ES sustiprinimu laiko beveik pusė apklaustųjų, o 36 proc. jų mano, kad tai ES susilpnino. Statistika pasidaro pesimistiškesnė, kai pagalvoji, kad balsuota ir senosiose, ir naujosiose šalyse. Taigi atsakymai pasiskirstė atitinkamai 44 ir 40 proc. bei 59 ir 21 procentas. Kaip matome, naujokės save vertina kur kas labiau teigiamai. Kuo skeptiškesnė ES bendruomenė plėtros atžvilgiu, tuo kandidatės turi daugiau problemų. Nors prisijungus naujoms narėms (net dešimt šalių septintuoju plėtros etapu ir korupcijos purtomos Bulgarija ir Rumunija – aštuntuoju) „senajai“ Europai teko atlaikyti sunkų išbandymą, kuriuo ji ne itin džiaugėsi, vis dėlto plėtros nutraukti neketinama. Šiuo metu oficialios kandidatės yra Kroatija, Makedonija ir Turkija. Be to, ES yra pažadėjusi laipsniškai priimti ir vakarų Balkanų valstybes (Albaniją, Bosniją ir Hercegoviną, Juodkalniją, Serbiją bei Kosovą), kai tik šios atitiks naujoms ES narėms keliamus reikalavimus. Taip pat diskutuojama dėl Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos narystės.

REKLAMA

Funkcijų supanašėjimas?

ES yra priklausoma nuo NATO karinių resursų, tad stengiasi pati įgauti karinės jėgos. To reikia, nes jei norėtų vykdyti operacijas, kurioms nepritartų JAV (įtakingiausia NATO narė), išteklių nebūtų skiriama. O be jų neitų išsiversti, nes Europos ir JAV karinės galios santykis maždaug 1:10. Ir vis dėlto tiek organizacijos viduje, tiek tarptautinėje bendruomenėje dėl ES militarizavimo kilo daug ginčų. Vieni politologai prognozuoja, kad po kelerių metų ES taps įtakinga savarankiška karine jėga, o kiti atkerta, kad šalys vengs dvejopo lojalumo (ir naujų išlaidų) „besidubliuojančioms“ struktūroms. Įvykių raida labiau paremia pirmąją nuomonę: pavyzdžiui, vykdomos taikos palaikymo operacijos; finansavimas Europos saugumo ir gynybos politikai išaugęs; Nicos sutartimi įsteigtas Europos Sąjungos karinis komitetas ir Europos Sąjungos karinė vadovybė; bus sukurtos (jei pagaliau ratifikuos Lisabonos sutartį) bendros Europos karinės pajėgos, kurių branduolys turėtų būti nuo 1992 metų veikiantis Eurokorpusas ir pan. Be to, praėjusių metų birželio mėnesio ataskaitoje Europos Parlamentas ragino „teikti pirmenybę bendriems Europos žvalgybos bei ryšių palydovų projektams, gerinti ES šalių keitimąsi žvalgybos duomenimis ir mažinti priklausomybę nuo neeuropinių gynybos technologijų“. Kita medalio pusė – ES turi būti pakankamai stipri, kad sugebėtų neutralizuoti tokias naujas grėsmes kaip terorizmas, masinio naikinimo ginklų platinimas, narkotikai ir organizuotas nusikalstamumas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

NATO ir ES požiūris skiriasi dar daug kur: dėl karo Irake, Irano atžvilgiu vykdomos politikos, dėl Izraelio ir Palestinos konflikto, teisės naudoti karinę jėgą, priešraketinės gynybos sistemų ir kt. Tam tikras priešiškumas tarp šių organizacijų užprogramuotas ir dėl to, kad NATO, tiesmukai tariant, yra JAV (be kurių Aljansas būtų beveik neveiksnus), o ES – Europos šalių politikos atspindys. JAV ir Europa visada daugiau ar mažiau buvo varžovės, tad verta pasvarstyti, ar šios organizacijos, „vairuojamos“ įtakingiausių šalių, nėra efektyvus instrumentas nacionaliniams interesams įgyvendinti.

Vaiva Sapetkaitė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų