REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Italijos įsivaikinimo procedūros – beribės biurokratinės džiunglės. Tad pastaruoju metu bevaikių italų šeimų akys vis labiau krypsta į užsienio šalis. Ypač italus vilioja Lietuva, kur apstu be tėvų globos likusių vaikų.

REKLAMA
REKLAMA

Ilgas kelias įvaikinimo link

Jaunatviška italų pora – keturiasdešimties Luca ir keturiasdešimt dvejų Giusy - prieš dvejus metus kreipėsi į tarptautinio įvaikinimo agentūrą „La primogenita“. Agentūra tarpininkauja vaikus norintiems įsivaikinti italams Indijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Rusijoje ir Lietuvoje, rašo „Respublika“.

REKLAMA

Dar 2004 m. balandį pora oficialiai pateikė prašymą dalyvauti įvaikinimo programoje. Per kitus pusantrų metų vyko jų patikrinimas. Luca ir Giusy bendravo su psichologais, socialiniais darbuotojais, kelis kartus apsilankiusiais jų namuose, atliko daugybę įvairiausių testų ir dalyvavo specialiuose kursuose. Per tokius mokymus poros išsamiai supažindinamos su iškylančiais sunkumais įsivaikinant nepilnametį, su problemiška vaiko praeitimi.

REKLAMA
REKLAMA

Luca neabejoja: šie išbandymai reikalingi kiekvienai porai, norinčiai tinkamai pasiruošti ir negrįžtamai apsispręsti.

Tačiau ir tai dar nėra pabaiga – pasirinkus agentūrą vėl organizuojami kursai ir įvairūs patikrinimai.

2007 m. liepą agentūros siūlymu pora apsisprendė įsivaikinti vaikutį iš Lietuvos. Pateikus visus reikalingus dokumentus belieka tik laukti, numatomas terminas – dveji metai. Luca ir Giusy tikisi, kad jiems pavyks įsivaikinti 6-8 m. lietuvaitį.

Likęs laukimo laikotarpis jau reiškia paskutiniuosius žingsnius svajonės link. Šeimą guodžia mintis, kad yra porų, laukiančių daugiau nei 8 metai. Optimizmo nestokojantys Luca ir Giusy „Respublikai“ sakė, kad jiems liko jau visai nedaug. Vyras ir žmona planuoja kelionę į Lietuvą norėdami aplankyti vaikų globos namus, sužinoti kuo daugiau apie šalies kultūrą ir istoriją, kad galėtų artimiau pažinti būsimą šeimos narį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Lietuvoje įsivaikinti lengviau

Iki šiol daugiau nei 300 nepilnamečių iš Lietuvos rado naują šeimą Italijoje. Pagal šį rodiklį Italija lenkia tik Jungtines Amerikos Valstijas. Poroms tarpininkauja keletas tarptautinį pripažinimą turinčių įvaikinimo agentūrų.

Pietro Ardizzi, vienos iš tokių agentūrų atstovas, „Respublikai“ pasakojo, kad vaikų negalintys susilaukti italai neatsitiktinai nusprendžia įsivaikinti našlaitį iš Lietuvos.

„Neteko susidurti su šeimomis, atsitiktinai pasirenkančiomis šalį, iš kurios pageidautų įsivaikinti nepilnametį. Dažniausiai sprendžiama remiantis asmenine patirtimi ir esamu ryšiu su šalimi. Vieni lankėsi Lietuvoje atostogų ir per darbo keliones. Kiti turi giminaičių ar pažįstamų lietuvių, pastarieji, kaip ir italai, yra katalikai. Abi šalis sieja nemažai kultūros bendrybių“, – dėstė P.Ardizzi.

REKLAMA

Kitaip nei daugelyje kitų šalių, įsivaikinantiesiems vaikus Lietuvoje kyla mažiau biurokratinių problemų. Lietuva 1993 m. pasirašė Hagos konvenciją dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje, todėl tarptautinio įvaikinimo procedūra yra aiškiai reglamentuota.

„Kalbant paprasčiau, įtėviai mažiau rizikuoja įsivaikindami iš šalies, pasirašiusios šią konvenciją, tokios kaip Lietuva, nei iš nepasirašiusios, kaip, tarkim, Ukraina“, – sako agentūros atstovas.

Beje, italai nevengia įsivaikinti vaikų, kurie vargu ar galėtų rasti tėvelių Lietuvoje, mat turi specialių poreikių ar rimtų sveikatos sutrikimų.

„Italams siūloma priglausti vyresnio amžiaus vaikus, kurių amžiaus vidurkis svyruoja tarp 7 ir 8 m., taip pat įvaikinti brolius ir seseris kartu bei specialiųjų poreikių turinčius vaikučius. 2008 m. visi italų Lietuvoje įvaikinti vaikai turėjo vienokių ar kitokių specialiųjų poreikių“, – pabrėžia P.Ardizzi.

REKLAMA

Naujas šeimos narys – poros tvirtumo patikrinimas

Poros, pasiryžusios įsivaikinti užsienio šalies pilietį, puikiai suvokia, kad tam prireiks milžiniškų pinigų – nuo 7 iki 30 tūkst. eurų (nuo 24 iki 103 tūkst. litų), teks susidurti ir su kitais rimtais iššūkiais. Ilgai užtrunkantis dokumentacijos rengimas, nuolatinės kelionės į įvaikio gimtąją šalį ir nuolat juntamas procedūros trapumo jausmas – tik viena medalio pusė.

Išsipildžius troškimui suteikti pamestinukui meilę ir šilumą dažnai prireikia ypatingos šeimos stiprybės ir atsidavimo.

Pirmiausia įtėviai susiduria su kalbos barjeru. Todėl daugelis porų dar vykstant procedūrai stengiasi pažinti Lietuvą, mokosi lietuvių kalbos, siekdami kuo geriau suprasti savo būsimą įvaikį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vaikui atvykus į Italiją dažnai prireikia psichologų, medikų ir socialinių darbuotojų pagalbos. Gyvenimas naujoje šeimoje dar neužtikrina, kad vaikelis pamiršta skaudžius išgyvenimus. Pasitaiko, kad „praeities vaiduokliai“ grįžta vien netyčia išgirdus aplinkinius kalbant gimtąja kalba.

Praėjus pirminės adaptacijos periodui, tėvai rūpinasi vaiko integracija į naująją visuomenę.

Reikia pasiruošti lankyti mokyklą, išmokti kalbėti itališkai. Vaikelio, ypač iš užsienio, įvaikinimas tampa pačiu sunkiausiu šeimos stabilumo, tarpusavio supratimo ir atsidavimo egzaminu.

REKLAMA

Nefunkcionuojanti įvaikinimo sistema

Kyla klausimas, kodėl tiek daug italų porų ryžtasi tarptautiniam įvaikinimui.

Oficialiai Italijoje nėra nepilnamečių prieglaudų. Visos prieglaudos turėjo būti uždarytos iki 2007 m. pradžios. Tačiau beglobiai vaikai niekur nedingo.

Įvaikinimo sistemos reforma, inicijuota 2001 m., kol kas iki galo nefunkcionuoja. Svarbiausias tikslas - sukurti įvaikinamų vaikų ir įvaikinti pasiruošusių šeimų duomenų bazę – neįgyvendintas. Todėl niekas negali tiksliai pasakyti, koks tikslus įvaikinamų nepilnamečių skaičius. Kalbama apie 50 tūkst. pamestinukų, našlaičių ir beglobių.

REKLAMA

Italijoje retai pametami kūdikiai, o ir tie labai greitai randa naują šeimą. Tris naujagimius nori įvaikinti 7 tūkst. porų. Tačiau kur kas daugiau mokyklinio amžiaus vaikų ieško įtėvių. Skaudi gyvenimo patirtis jiems jau paliko gilų randą.

Vieni tapo dramatiškų tėvų skyrybų aukomis, kiti buvo priversti dalyvauti kriminalinėje giminaičių veikloje, treti, žiauraus gimdytojų elgesio suluošinti, tapo neįgalūs.

Niekas nenori priimti į šeimą paauglio, buvusio narkotikų kurjeriu, ar besilaukiančios dvylikametės – prostitutės dukters.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

2006 m. uždarytos prieglaudos tik pakeitė savo veidą – suremontavo patalpas, o jose įsikūrė vaikus globojančios šeimynos. Uždaryti prieglaudas valstybė nusprendė ne todėl, kad jose nebuvo kam gyventi, o todėl, kad šeimynoms skiriamas finansavimas kur kas mažesnis. Globos namuose augančiam vaikui išlaikyti buvo skiriama vidutiniškai 10 tūkst. eurų (apie 34,5 tūkst. litų) per metus, o gyvenančiam šeimynoje – 5 tūkst. eurų (apie 17,3 tūkst. litų).

Vyriausybės gudrybė

Italijos padėtis, palyginti su kitomis Vakarų šalimis, paradoksali. Neskaitant Rytų Europos valstybių, čia daugiausia pamestinukų ir beglobių nepilnamečių, didžiausias procentas smurtą ir prievartą patyrusių vaikų, daugiausia mažamečių, kuriems reikalinga laikinoji globa, ir didžiausias Vakarų Europoje tarptautinio įvaikinimo programose dalyvaujančių šeimų skaičius.

REKLAMA

Italijoje įvaikinama mažiausiai savo šalies piliečių, palyginti su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis. Čia juntamas didžiausias socialinių darbuotojų, šeimos konsultantų ir nepilnamečių bylų teisėjų poreikis.

Teismai neskuba atimti tėvystės teisių iš tikrųjų gimdytojų. 2003 m. laikinosios globos įstaigose gyveno 20 tūkst. nepilnamečių ir tik 869 iš jų buvo galima įvaikinti. Vaikams skiriama laikinoji globa, ja privalo pasirūpinti specialiai tam įkurtos šeimynos arba giminaičiai.

Iš 300 nepilnamečių tik vienam pasiseka rasti namus ir prieglobstį pas artimuosius.

REKLAMA

Savo vaikus auginančios šeimos nesutinka prisiimti atsakomybės, joms valstybė skiria labai mažai paramos. Todėl daugiau nei 20 tūkst. bevaikių porų išeities ieško užsienio šalyse. Jie gali pasirinkti įvaikinamo vaiko amžių ar odos spalvą.

Žiauri statistika rodo reformos neveiksnumą ir biurokratinių džiunglių klaidumą: 2007 m. italai įsivaikino 3621 užsienio pilietį ir tik 197 Italijos piliečius, kai tuo metu 10 tūkst. nepilnamečių atsidūrė globos įtaigose.

Bažnyčios atstovai, matydami vis didėjančią įvaikinimo sistemos krizę ir beglobių vaikų skaičių, siūlo atšaukti įstatymą, panaikinantį vaikų prieglaudas, nes šeimynose visiems vietos nepakanka ir beglobiai vaikai bastosi gatvėmis, tapdami kriminalinio pasaulio aukomis.

Aušrinė Kutkienė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų