Jau rytoj įvyks naujausio režisierės Giedrės Beinoriūtės filmo šeimai „Balkonas“ premjera. 48 minutes truksiantis filmas nukels į devintąjį dešimtmetį, rašo „Respublika“.
Tarybiniai laikai apsunkino
1980 metai. Nedideliame provincijos miestelyje vienuolikametės Emilijos kaimynystėje po tėvų skyrybų apsigyvena jos bendraamžis Rolanas su tėčiu. Vaikai ima bendrauti tik per sieną, kiekvienas iš savo balkono. Pasirodo, kad Emilijos tėvai taip pat ties skyrybų riba.
Tai naujojo filmo visai šeimai „Balkonas“ siužeto gairės. Rudos sovietinės uniformos su juodomis prijuostėmis, baltos mergaičių kojinės iki kelių, Rūdiškių miestelyje rastas sovietinis interjeras ir gatvės aplinka – pasirodo, šiais laikais sukurti tokią atmosferą nėra lengva.
„Tuos laikus nufilmuoti yra dešimt kartų sunkiau. Visos mašinos kiemuose naujos, langai plastikiniai, interjerai, absoliučiai nauji statiniai. Labai sunku buvo improvizuoti. Kai pasuki kamerą į kitą pusę, stovi „Audi“, „Volkswagen“ ir panašiai. Tekdavo eiti per butus ir prašyti, kad patrauktų tas mašinas“, – filmavimo niuansus pasakojo režisierė G.Beinoriūtė. Filmo kūrėjai pasakojo, kad net ir buto, kuriame vyko filmavimai, šeimininkų prašė pakeisti plastikinius langus į medinius. O baigus filmavimo darbus juos vėl pakeitė į plastikinius.
Žmonės buvo gražūs
„Rudų uniformų ir baltų kojinaičių lyg ir pakako sovietmečiu pastatytuose filmuose. Kodėl reikėjo visą veiksmą perkelti į sovietmetį? Negi šių laikų fone neįmanoma parodyti tos pačios situacijos, žmonių santykių?“ – paklausiau filmo kūrėjų.
„Ši istorija buvo iš anų laikų. Gal ir būtų buvę įmanoma ją perkelti š šią dieną, bet man neatrodė, kad tai padaryti būtų svarbu. Dabar galima į laikotarpį pasižiūrėti per atstumą, jį pamatyti kūrybiškiau. Yra juk serialų, kitokių filmų ir apie šias dienas. Lengviau tą vaikystės istoriją papasakoti neperdirbant šiems laikams, šiuolaikinėms technologijoms“, – sakė režisierė.
Be to, grįžti į sovietmetį buvo įdomu dėl to, kad tiek režisierės, tiek operatoriaus, filmo, kostiumų dailininkų vaikystė prabėgo sovietmečiu.
„Vaikystė, jaunystė visiems atrodo gražūs, nors idealizuoti ano laiko nesinorėjo. Vis dėlto buvo įdomu būti toje aplinkoje, patirti nostalgiją, ilgesį, liūdesį. Tai tarsi kelionė laiku. Bendrai filmo nuotaikai tas laikotarpis tiko“, – pridūrė G.Beinoriūtė.
Aktorius Rolanda Kazlas, filme įkūnijęs Emilijos tėtį milicininką, antrino: „Kalbant apie tą laikotarpį, mūsų praeitis tapoma juodomis spalvomis. Taip. Buvo nyku, buvo slogutis, buvome izoliuoti, kažkokie pilki. Bet kas gražiausia, kad ir tais laikais žmonės bandė išlaikyti orumą, savigarbą, jautrumą. Tikėjo. Aišku, ne visi. Kai kurie degradavo, prasigėrė. Bet dabar, kai žiūri į tuos Sąjūdžio mitingus, kyla klausimas: tai iš kur tie žmonės atėjo? Jie atėjo iš Tarybų Lietuvos. Gal jie vizualiai prasčiau atrodė negu dabar, bet buvo savotiškai gražūs“.
Patiko „senovė“
Vyresniems juostos kūrėjams pritarė ir filme vaidinę vaikai. Jie tikino, kad galimybė atsidurti sovietinėje aplinkoje jiems patiko.
„Juk ir taip šiais laikais gyvename. Dabar pamatėme, kaip buvo senovėje... Na, senovė... (juokiasi, pamačiusi klausytojų žvilgsnius, – aut.past.). Tai yra kitaip, kažkas kitokio. Bent jau aš supratau, kaip buvo anais laikais“, – sakė Elzbieta Degutytė.
Vienuolikos metų mergaitė su malonumu prisimena filmavimo dienas, kai teko valgyti daug ledų, „grybukų“, žuvienės.
„Aš manau, kad geriau, jog veiksmas vyko anais laikais, nes tada visai kitoks gyvenimas buvo“, - pridūrė Karolis Savickis. Vis dėlto Karoliui nepatiko filmuotis vilkint „senoviškais“ drabužiais, jis krimtosi, kad tokį jį pamatys draugai.
Kai suaugusieji kalbėjo apie filmo konkurencingumą, Elzbieta įterpė: „Man atrodo, į filmą eitų tėvai, dėl to, kad čia jų vaikystės laikotarpis“.
Zita Voitiulevičiūtė
