Naujoji sąjunga įsteigta 1998-iaisias, jai pirmininkauja Artūras Paulauskas. Naujoji sąjunga remiasi socialinio liberalizmo (socialliberalizmo) ideologija.
Naujosios sąjungos (socialliberalų) programoje atskleidžiamos socialliberalizmo ideologijos ištakos, partijos misija, vertybės ir principai, veiklos tikslai ir jų siekimo būdai ir požiūris į demokratinės visuomenės raidą.
Naujosios sąjungos (socialliberalų) rinkimų tinklaraštis http://ns.blogas.lt/
Naujosios sąjungos (socialliberalų) profilis facebook‘e http://www.facebook.com/group.php?gid=8248242395
Naujosios sąjungos (socialliberalų) profilis youtube http://www.youtube.com/naujojisajunga
Naujosios sąjungos (socialliberalų) veikla grindžiama socialinio liberalizmo, dažniausiai vadinamo socialliberalizmu, ideologija. „Tarptautinių žodžių žodynas“ socialliberalizmą apibrėžia kaip visuomenės ideologiją, kuri stengiasi suderinti žmogaus laisvę veikti ir valstybės siekimą užtikrinti visų visuomenės narių socialinį saugumą, todėl toleruoja mišriąją (privatinę, kooperatinę ir valstybinę) ekonomiką. Ši ideologija pradėjo formuotis daugiau kaip prieš šimtą metų tobulinant liberalizmo idėjas.
Socialliberalų ideologijos, pradmenys siejamos su anglų filosofo Thomo Hillo Greeno (T. H. Green) (1836–1882) darbais, kuris išgarsėjo paskelbęs „Įvadą į etiką“ (Prolegomena to Ethics) ir „Paskaitas apie politinės pareigos principus“ (Lectures on the Political Obligation). Klasikinio liberalizmo ideologija susiformavo XVIII–XIX a., ieškant būdų išsiveržti iš feodalinių privilegijų labirinto ir įprasminti garo mašinos sukeltą pramonės ir ekonominių santykių revoliuciją.
Pasiryžę garantuoti žmogui laisvę, tų laikų liberalai laisvės principą suabsoliutino – pripažino tik privačius interesus ir tvirtino, kad įstatymai nepagrįstai riboja laisvę, o ekonomikos srityje valdžia turi atlikti tik „naktinio sargo“ funkciją. Tokios pažiūros skatino „laukinį kapitalizmą“, kurio padariniai – didžiuliai socialiniai kontrastai, kai saujelė pralobsta, o didžioji visuomenės dalis pasmerkta skurdui. T. Greenas, ištyręs liberalizmo ir moralės normų neatitikimą, paskelbė, jog teisė į laisvę – tai socialinė teisė, išplaukianti iš to, kad individas priklauso visuomenei. Be to, jis įrodė, kad būtina orientuotis ne tik į individo, kaip teigė klasikiniai liberalai, bet ir į visuomeninius interesus, todėl yra reikalinga valstybės valdžios įsikišimas į ekonominę ir socialinę visuomenės gyvenimo sritis.
Kitas socialinio liberalizmo pradininkas buvo Leonardas Trelawny Hobhouse’as (1864–1929), 1896 m. parašęs „Pažinimo teoriją“ (The Theory of Knowledge), 1901 m. „Proto evoliuciją“ (Mind in Evoliution), 1906 m. „Moralės evoliuciją“ (Morals in Evoliution), 1913 m. „Vystymąsi ir tikslingumą“ (Development and Purpose), 1911 m. „Liberalizmą“ (Liberalism). Pasak jo, žmogaus proto galia leidžia kontroliuoti žmogaus etikos raidą, tai veda į nuolat didėjantį visuomenės kolektyvizmą, bendradarbiavimą ir bendruomeninę atsakomybę. Jis bendrąjį gėrį apibūdino kaip reiškinį, prie kurio artėjama ne dėl atskiro individo valios apraiškų, o dėl žmonių laisvo bendradarbiavimo. Hobhouse’o nuomone, individualios teisės negali konfliktuoti su bendruoju gėriu, jokios teisės negali egzistuoti ne bendrajame gėryje. Visuomenė jam reiškė daugiau negu atskirų individų sumą.
Jis parėmė siekį rūpintis privataus ir viešojo sektorių harmonizavimu ir toleravo tikslinį požiūrį į socialinę raidą. Todėl siūlė tirti individualių ir bendruomenės teisių ribas ir formuoti atitinkamą mokesčių politiką. Hobhouse’o nuomone, „jei mes esame teisūs, kad didelė turto dalis yra socialinės kilmės, tai išeina, kad likęs viršpelnis turi tekti bendruomenės reikmėms ir turi būti prieinamas viešiesiems poreikiams – nacionalinei gynybai, viešiesiems darbams, ugdymui, labdarai ir civilizuoto gyvenimo pažangai“.[1] Kai klasikiniai liberalai, atstovaujantys turčių interesus, (teoriškai) priekaištavo, kad mokesčiai vargšų naudai yra nei teisingumas, nei labdara, tik grynas plėšikavimas, Hobhouse’as atsakė: „Visuomenės išteklių nualinimas yra ekonominės dezorganizacijos simptomas“[2]. Žmones jis laikė pagrindiniu ekonominiu ištekliu, kurį reikia lavinti ir tausoti.
Ekonominiu požiūriu socialinio liberalizmo doktriną papildė Džonas Meinardas Keinsas (J. M. Keynes) (1883–1946), siekęs suderinti „liberalųjį individualizmą“ su saikingu visuomeniškumu. Jis sukūrė reguliuojamojo kapitalizmo teoriją ir socialinio liberalizmo ekonominius pagrindus. Jis įrodė klasikinio liberalizmo propaguotos „valstybės kaip naktinio sargo“ koncepcijos ribotumą, atskleidė valstybės valdžios vietą ir vaidmenį sumažinant nedarbą, išvengiant krizių ir kitų socialinių kataklizmų. Vėliau socialinio liberalizmo idėjas tobulino Dž. Keinso pasekėjai.
Socialinis liberalizmas politiniu požiūriu yra praktiškai išbandyta ideologija. Įsigalėjus pasaulinei 1930 metų krizei, JAV prezidentas F. D. Ruzveltas (F. D. Roosvelt) pasinaudojęs Dž. Keinso idėjomis, suformavo JAV „Naująjį kursą“.
Remiantis šia programa JAV buvo pradėta reguliuoti pramonės veikla, ribojama konkurencija, organizuojami masiniai viešieji darbai, didinamas gyventojų užimtumas ir per trumpą laiką pavyko likviduoti „didžiosios depresijos“ padarinius. Vėliau (1946 m.) V. H. Beiveridzis (W. H. Beveridge), vadovaudamasis F. D. Ruzvelto „Naujojo kurso“ idėjomis, parengė Anglijos pokarinio atstatymo planą, o JAV prezidentas Dž. Kenedis (J. F. Kenedy), rengdamas „Naujos ribos“ politikos pagrindus, rėmėsi socialinio liberalizmo principais.
Vėliau pagal socialliberalizmo ideologiją sujungusią kai kurias liberalizmo ir socializmo idėjas, daugelio šalių politinės partijos, tarp jų ir tokios, kurios tiesiogiai ir nesivadino socialliberalais, suformavo socialliberalią ideologinę veikimo programą ir socialinis liberalizmas plačiai paplito daugelyje šalių, tarp jų ir Lietuvoje.
I. MISIJA
Naujoji sąjunga (socialliberalai) siekia gerovės visiems Lietuvos piliečiams, remdamasi socialinio liberalizmo ideologija, panaudodama visus galimus nacionalinius, ypač intelektinius, išteklius. Naujoji sąjunga (socialliberalai) siekia, kad tausojant ir turtinant šalies išteklius, plėtojant moksliniais tyrimais, technologijomis ir inovacijomis grindžiamą ekonomiką, ir naudojant Europos Sąjungos (ES), NATO potencialias galimybes būtų kiek įmanoma sparčiau gerinamos žmonių gyvenimo sąlygos ir stiprinamas šalies saugumas. Kartu įtvirtinamas šalies lygiateisiškumas tarp kitų ES valstybių, išsaugant ir plėtojant valstybingumą, tautinį savitumą, kultūrinį paveldą ir gamtinę aplinką.
II. VERTYBĖS IR PRINCIPAI
Naujoji sąjunga (socialliberalai) užsibrėžia sau tikslą – kelti Lietuvos žmonių gyvenimo lygį taip, kad kuo daugiau žmonių pasiektų vidurinio sluoksnio gyvenimo lygio standartus. To siekdami mes orientuojamės į šias svarbiausias vertybes: ŽMOGŲ, DOROVĘ, LAISVĘ, TEISINGUMĄ, SAUGUMĄ, VIENYBĘ.
ŽMOGUS – Naujoji sąjunga (socialliberalai) didžiausia vertybe laiko ŽMOGŲ, į kurį turi būti orientuotos visos gyvenimo sritys. Visų pirma turi būti įgyvendinamas principas „valdžia tarnauja žmogui“. Tai reiškia, kad valstybė, visos jos institucijos turi ne tik deklaruoti, bet iš esmės tarnauti žmogui, gerbti ir ginti jo teises, rūpintis žmogaus gyvenimo kokybe, sveikata, išsilavinimu, sudarydama sąlygas mokytis, produktyviai veikti ir būti aprūpintam ligos, senatvės ir negalios atvejais.
Žvelgiant į ateitį, svarbiausiu prioritetu laikomos investicijos į žmogų, į visų žmonių, pirmiausia jaunimo, švietimą ir lavinimą, mokymąsi visą gyvenimą, sukuriant geras gyvenimo ir darbo sąlygas čia, Lietuvoje. Savu ruožtu žmogus privalo būti atsakingas už savo veiksmus ir atlikti įstatymų numatytas prievoles visuomenei ir valstybei.
DOROVĖ – Naujoji sąjunga (socialliberalai), skelbdama vertybe DOROVĘ, siekia įgyvendinti principą „dorovės viršenybė prieš teisę“, kad dorovė žmonėms taptų svarbiausiu orientyru gėriui ir blogiui, kurių neįmanoma tiksliai visur ir visada apibrėžti įstatymais. Tai nereiškia, kad dorovės normos turi paneigti įstatymą, tai reiškia, kad įstatymas turi būti moralus. Todėl Naujoji sąjunga sieks puoselėti dorovę formuojančias tautos tradicijas, ugdyti moralinius įpročius, formuoti atitinkamą visuomenės nuomonę ir įsitikinimus.
LAISVĖ – Naujoji sąjunga (socialliberalai), skelbdama vertybe LAISVĘ, laikosi principo „žmogus laisvas nedarydamas žalos savo artimui ir valstybei“. Mes pasisakome už pozityviosios laisvės principą, kuris reiškia laisvę veikti visiems visuomenės nariams vienodomis sąlygomis. Laisvę apriboja tik atsakomybė už savo veiksmus, kurie neturi riboti ar kenkti kitų žmonių laisvei.
TEISINGUMAS – Naujoji sąjunga (socialliberalai), skelbdama vertybe TEISINGUMĄ, jį supranta kaip „žmogaus nuolatinį ir nekintantį pasiryžimą dorai vadovautis teise“. Naujoji sąjunga (socialliberalai) skiria du teisingumo aspektus: viena, pagal kokius principus ir pagal kokią tvarką nustatomos ir skiriamos bausmės ir baudos už nusižengimą, taip pat kompensacija nukentėjusiems už jiems padarytą žalą; antra, kas priklauso žmogui ir žmonių grupei arba kokie yra tinkami atlygiai ir pagal kokius principus paskirstomas tas ar kitas gėris. Pirmuoju aspektu mes kalbame apie teisingumą, antruoju – apie socialinį teisingumą. Jiems abiem Naujoji sąjunga skirs reikiamą dėmesį.
SAUGUMAS – Naujoji sąjunga (socialliberalai), skelbdama vertybe SAUGUMĄ, siekia, kad piliečiai gyventų be grėsmių sveikatai, gyvybei, turtui ir Lietuvos nepriklausomybei. Mums svarbūs visi žmogaus poreikių sampratą atitinkantys saugumo aspektai – ekonominis, socialinis, ekologinis ir kiti.
VIENYBĖ – Naujoji sąjunga (socialliberalai), laikydama vertybe VIENYBĘ, skelbia principą „vienybėje tautos ir valstybės galia“. Žmogui reikia draugystės ir meilės, orumo, pagarbos, savigarbos ir garbės, taip pat bendruomenės, solidarumo, tautinės priklausomybės pojūčio. Daugelį šių poreikių žmogus, atsiskyręs nuo visuomenės, patenkinti negali. Tik vienybėje su kitais visuomenės nariais gali būti lengviau pasiekiamas daugelio socialinių santykių sričių poreikių patenkinimas.
III. TIKSLAI IR JŲ SIEKIMO BŪDAI
ŽMOGUS – VALSTYBĖS PILIETIS
Pabrėždama, kad centrinė vertybė yra žmogus nuo jo gimimo iki gyvenimo pabaigos, kad žmogaus teises ir laisves saugo Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai, Naujoji sąjunga (socialliberalai) siekia:
- remti motinystę ir darnią šeimą, auginančią vaikus sveikoje aplinkoje, auklėjančią juos doros ir patriotizmo dvasia, nuo mažens ugdančią atsakomybę už savo veiksmus ir puoselėjančią sveiką gyvenimo būdą – fizinio, intelektualinio ir dorinio brendimo dermę, sveiką mitybą, žalingų įpročių profilaktiką, lytinio gyvenimo kultūrą;
- įgyvendinti kompleksines priemones saugant tautos genofondą, gerinant demografinę situaciją, remiant ir tobulinant vaikų ikimokyklinio ugdymo sistemą;
- tobulinti švietimo sistemą, atsižvelgiant į Lietuvos visuomenei tenkančius naujus iššūkius ir atsiveriančias naujas galimybes. Švietimas turi padėti asmeniui ir visuomenei atsakyti į šiuos iššūkius ir pasinaudoti naujomis galimybėmis. Tam būtini esminiai Lietuvos švietimo sistemos pokyčiai, didinantys švietimo sistemos efektyvumą, išplečiantys švietimo prieinamumą, sukuriantys sąlygas tęstiniam, visą gyvenimą trunkančiam mokymuisi, užtikrinantys europinius standartus ir šiuolaikinės Lietuvos visuomenės poreikius atitinkančią švietimo kokybę.
Švietimo sistema turi:
1) padėti žmogui suvokti šiuolaikinį pasaulį, įgyti kultūrinę bei socialinę kompetenciją ir būti savarankiškam, veikliam, atsakingam, norinčiam ir gebančiam nuolat mokytis bei kurti savo ir bendruomenės gyvenimą;
2) padėti žmogui įgyti profesinę kvalifikaciją, atitinkančią šiuolaikinį technologijų, kultūros ir asmeninių gebėjimų lygį, ir sudaryti sąlygas mokytis visą gyvenimą – nuolat tenkinti pažinimo poreikius, siekti kelti kompetenciją ir kvalifikaciją, kurios reikalingos jo profesinei karjerai ir gyvenimo įprasminimui;
3) užtikrinti darnią, žiniomis grįstą krašto ūkio, aplinkos ir kultūros plėtrą, vidinį ir tarptautinį ūkio konkurencingumą, nacionalinį saugumą ir demokratinės valstybės raidą ir taip stiprinti visuomenės kūrybines galias;
4) laiduoti tautos ir krašto kultūros tęstinumą, nuolatinį kūrimą, tapatybės išsaugojimą, puoselėti šios kultūros atvirumą ir dialogiškumą;
- remti užimtumo plėtrą ir palankių įdarbinimo ir darbo sąlygų sudarymą, skirtą žmonių darbinio potencialo ugdymui, jų, ypač jaunųjų specialistų, integravimui į darbo rinką, plėtojant visose ekonominės veiklos srityse darbingų žmonių profesinį orientavimą darbo rinkoje, žmonių su negalia socialinės integracijos plėtrą ir adaptaciją darbo vietose;
- skatinti žinių visuomenės sukūrimą: plėtojant žmogiškuosius išteklius, siekiant meno, mokslo, švietimo, kultūros sistemų ir jų turinio gerinimo ir darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo;
- užtikrinti racionalų žmogiškųjų išteklių panaudojimą: sutvarkant Lietuvos žmogiškųjų išteklių banką, kuris periodiškai teiktų žinias apie išteklius valstybėje, sudarytų sąlygas objektyviai planuoti išteklių panaudojimo priemones, ekonominių veiklos sričių vystymą iki visiško Lietuvos piliečių būtiniausių poreikių patenkinimo;
- plėtoti paramą verslui, ypač smulkiajam: tobulinant smulkiojo verslo teisinę bazę, aiškiai reglamentuojant verslo sąlygas ir jo plėtros galimybes, santykius tarp verslo partnerių, jų santykius su valstybės valdžios ir valdymo įstaigomis;
- tobulinti rinkos kontrolę: subalansuojant rinkos kontrolės sistemą ir suderinant šios sistemos veiklos mechanizmą,
periodiškai atsiskaitant šią sistemą kontroliuojančioms įstaigoms;
- stiprinti sveikatos priežiūros sistemą, orientuotą visų pirma į sveikų žmonių profilaktinę priežiūrą, taip pat į pacientą ir medicinos personalą;
- sukurti veiksmingą kompleksinę socialinės apsaugos sistemą, užtikrinančią pilnavertį gyvenimą tiems žmonėms, kurie negali dalyvauti darbo rinkoje;
- išplėtoti socialinės paskirties išteklių individualų adaptavimą: remiantis darbo rinkos poreikiais, organizuojant konsultavimo įstaigų veiklą taip, kad kiekvienas žmogus, siekiantis konkrečios veiklos, gautų visą informaciją apie veiklos sąlygas, jos ypatumus ir perspektyvas;
- skatinti Lietuvos piliečių dalyvavimą, sprendžiant socialines problemas: viešinant socialines problemas, sudarant sąlygas jas deklaravusiems Lietuvos piliečiams ar asocijuotoms žmonių grupėms pateikti projektus ir siūlymus, juos ginti;
- laiduoti savivaldos teises: tobulinant įstatymus, lydimuosius ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius savivaldybių veiklą, užtikrinant savivaldybių ir jų įstaigų teisės aktų teisėtumą ir jų įvykdymą, pasitelkiant savivaldybių veiklos kontrolės įstaigas ir aktyvinant visuomeninę kontrolę;
- laiduoti savivaldybių įstaigų darnų funkcionavimą: vertinant ir derinant jų paskirtį, tikslus ir funkcijas, kurios visų pirma būtų orientuotos į žmonių interesus ir įgyvendintų „vieno langelio“ principą;
- apibrėžti savivaldybių įstaigų tarnautojų ir darbuotojų atsakomybę: įstaigų nuostatuose nustatant vadovų ir kitų darbuotojų, atsakingų už konkrečią veiklos sritį, kompetencijos ribas, periodišką atskaitomybę ir veiklos kontrolę;
- laiduoti viešumą valstybės ir savivaldybių įstaigų veikloje: sudarant sąlygas Lietuvos piliečių atstovams susipažinti ne tik su atitinkamų įstaigų priimtais teisės aktais, bet ir tų aktų svarstymo iki jų priėmimo, balsavimo rezultatais juos priimant bei praktinio jų taikymo ir reagavimo į pastabas rezultatais;
- užtikrinti įstatymų, lydimųjų ir kitų teisės aktų laikymąsi: sukuriant visuotinai aiškią Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir kitų valstybės valdymo įstaigų įstatymų, lydimųjų ir kitų teisės aktų laikymosi kontrolės ir atsiskaitymo sistemą, kurioje būtų vietos profesinių sąjungų, asociacijų ir kitų visuomeninių organizacijų dalyvavimui;
- laiduoti kvalifikuotų valstybės tarnautojų universitetinį parengimą: sudarant sąlygas naujiems pažangiems metodams diegti valstybės tarnyboje ir galimybę pakeisti savamokslius valstybės tarnautojais profesionalais;
- užtikrinti valstybės tarnautojų, atsakingų už konkrečią veiklos sritį, periodišką atskaitomybę ir jų veiklos kontrolę: įtvirtinant vykdomosios valdžios įstaigų nuostatuose ir pavedant Lietuvos Valstybės kontrolei sukurti tokios kontrolės mechanizmą ir vykdyti kontrolę;
- įgyvendinti veiksmingas kovos su valstybės tarnautojų piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ir korupcija priemones: sukuriant šiam tikslui iš esmės naujus būdus ir priemones;
- tiksliau išskirti valstybės valdžių kompetencijas: aiškiai atribojant įstatymais ir lydimaisiais teisės aktais įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teismų valdžių funkcijas;
- laiduoti valstybės valdžios įstaigų darnų funkcionavimą: vertinant ir derinant jų paskirtį, tikslus ir funkcijas;
- plėtojant demokratiją sukurti tvirtus valstybės socialinius pamatus;
- užtikrinti rinkėjų realių priesakų vykdymą: sukuriant Lietuvos Respublikos rinkėjų įstaigą, nagrinėsiančią rinkėjų priesakus, pareiškimus ir prašymus išrinktiesiems ir teiksiančią valstybės valdžios įstaigoms siūlymus dėl realaus jų įgyvendinimo, rengsiančią rinkėjams argumentuotus ir teisiškai pagrįstus atsiliepimus ir atsakymus, o aktualijas skelbsiančią Lietuvos piliečiams prieinamose informavimo priemonėse.
Plačiau apie partiją skaitykite jos tinklalapyje.
