Juokingos prognozės
Antai, įžengdami į Triušio metus, pasikliaudami šio gyvūnėlio žaismingumu, optimizmu ir netgi vislumu, linksmai spėliojome, kas gi šiemet laukia Lietuvos. Žinojome, kad vyks vietos organų rinkimai, bus nelengvas pirmininkavimas ESBO, klostysis sudėtingi santykiai su Baltarusija, Lenkija ir Rusija. Neabejojome, kad Lietuva 2011 m. pasirašys kelias svarbias sutartis, kurios pagerins finansinę šalies padėtį. Žmonės pagerėjimą pajus jau gegužę, naiviai spėjome mes.
Šiais metais esą suaktyvės turizmas, tarptautiniai ryšiai, vėl pradėsime daugiau keliauti, prekiauti. Metų pabaigoje neva bus labai palankiai sprendžiamos pensininkų bėdos. Metams įpusėjus, bus patvirtintas dar vienas mokestis, kuris įsigalios 2012 m. viduryje. Seime netrūks rietenų, nesusipratimų, galimas valdančiųjų persigrupavimas, jų reitingai ir toliau bus prasti. O Prezidentei šie metai ypač palankūs...
Ką jau čia mes – daug ko neatspėjo net sumaniausi pranašai su Pavelu Globa priešaky. Netgi atvirkščiai: priešingai mūsų optimizmui, šalies vadovė Dalia Grybauskaitė neseniai perspėjo, kad Lietuvos ir Rusijos santykiai nebus rožėmis kloti. Jie net gali pablogėti, nes juos, turint galvoje pastaruosius kai kurių Rusijos vadovų pareiškimus, trikdys Maskvos sovietinių laikų nostalgija. Maskvos žiniasklaida, jautriai reagavusi į šį Prezidentės pareiškimą, savo ruožtu dar priduria, kad Vilniui nesiseka nustatyti gerų santykių ir su Varšuva, kuri paskutiniu momentu atsisakė dalyvauti Visagino AE statyboje ir kraunasi politinį kapitalą, ruošdamasi kitąmet pirmininkauti ES.
„Arabų pavasario“ ūgliai
Tačiau ir apibendrinti šiuos besibaigiančius metus nėra paprasta. Bendrapolitine prasme galime išskirti „arabų pavasarį“, kurio kaitros nenujautė jokie astrologai ar prognozuotojai.
Iš tikrųjų revoliucijos islamo pasaulyje prasidėjo nuo Sudano – šios didžiausios Afrikos ir 10-os pagal teritoriją pasaulio valstybės. Ilgus dešimtmečius dėl atsiskyrimo nuo šiaurinės Sudano dalies kovojęs Pietų Sudanas sausio 9-ąją visą savaitę balsavo dėl nepriklausomybės, ir štai sausio 15-ąją sužinota, kad beveik 100 proc. balsavusių pasisakė už atsiskyrimą, o liepos 9 d. Pietų Sudanas su 8 mln. gyventojų tapo 193-iąja pasaulio valstybe.
Bet pietų sudaniečių ilgamečių kovų niekaip nesulyginsi su Tuniso „blic-revoliucija“: porą savaičių užsitęsę neramumai sausio 11-ąją baigėsi prezidento Zine'o Al Abidine'o Ben Alio atstatydinimu, o birželio 20 d. 75-erių politikas buvo nuteistas 35 metus kalėti. Iš tikrųjų maištas prieš valdančiuosius prasidėjo 2010 metų spalį, kai šioje Šiaurės Afrikos šalyje įvyko pirmieji laisvi rinkimai. Prieš metus, pernai gruodžio 17 dieną, Sidi Buzide studentas, vaisių pardavėjas Mohamedas Bouazizi susidegino, protestuodamas prieš 23 metus gyvuojantį prezidento Ben Alio režimą, ir tai išprovokavo revoliuciją, kuri, nepraėjus nė mėnesiui, autoritarinį lyderį nuvertė.
Paskui atėjo eilė Alžyrui, Jemenui, Bahreinui, Jordanijai, Libijai, Marokui, Džibučiui, Iranui ir pagaliau Sirijai. Ne visur tas revoliucijos žaizdras vienodai įsiliepsnojo. Pavyzdžiui, po vasario 17-ąją Libijos rytuose įsižiebusių protestų kilęs brolžudiškas pilietinis karas nusinešė tūkstančius gyvybių, kol sukilėliai sugavo ir spalio 20-ąją nulinčiavo Muammarą Gaddafį. Vienur pakako diktatoriams atlikti kosmetinius pertvarkymus, kaip, pavyzdžiui, Džibutyje, kitur stipri karaliaus valdžia užgniaužė nepasitenkinimą, dar kitose arabų šalyse diktatoriai, kaip antai Sirijoje Bascharas al-Assadas, tebekursto neapykantos laužą, nenusileisdami nei oponentams, nei pasaulio spaudimui, nei šalį inspektuojančioms tarptautinėms komisijoms.
ES be identiteto
Kai kuriems apžvalgininkams „arabų pavasaris“ tapo atspirties tašku aiškinant didžiulių pokyčių kituose regionuose priežastis. Netgi ES ir euro zonos krizę mėginama susieti su neramumais Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose.
Italijos laikraščio „La Repubblica“ geopolitinis leidinys „Limes“ („Ribos“) analizuoja Europos Sąjungos erozijos ištakas bei priežastis ir tvirtina, kad tam įtakos turėjo turtingų naftos ir dujų Afrikos šalių slinktis į revoliucijas. Jis rašo, kad krizę ES sukėlė ne ekonominės ar politinės priežastys, o kultūrų identiškumo nebuvimas. Europiečiai dar neišsigydė sąjungos tapatumo jausmo ir nesupranta hipertrofuoto nacionalizmo, neturi euroteologijos. Praeityje keletas lyderių yra bandę sukurti kontinentinę imperiją su šalimis vasalėmis (Napoleonas) arba su arijų ir vergų valstybėmis (Hitleris). Bet ta „europietiška integracija“ buvo priverstinė, netgi smurtinė, kaip ir dabar Mastrichto dokumentais įvesta vieninga valiuta euras yra dirbtinė priemonė sujungti labai jau skirtingų valstybių finansų ir ekonomikos sistemas.
Nedidelis smūgis į papilvę – iš ES pietinio sparno, ir Bendrija skausmingai susiriečia, tarsi tampoma konvulsijų. O tą smūgį paskatino baimė, kad dėl revoliucijų netolimuose regionuose nutrūks energetinių žaliavų tiekimas, ir Europa uždus be naftos ir dujų, kad teks lenktis naujiesiems Rusijos carams...
Drakono reanimacija Rusijoje
Beje, čia ir baigiasi Triušio metų filosofija. Didžiojoje Britanijoje tvarkomas portalas „Open Democracy“ (openDemocracy.net) konstatuoja, kad „arabų pavasaris“ persimetė į Rusiją ir buvusią Sovietų Sąjungą dar ir dėl pačios Maskvos šališko požiūrio į islamo šalyse vykstančias revoliucijas. Vieniems siūlydami ginklų ir naftos, kitus aiškiai smerkdami ir solidarizuodamiesi su Vakarais, rusai sukėlė nepasitikėjimą Kremliaus politika. „Kuo mes blogesni?“ – retoriškai klausia Rusijos opozicija ir žmogaus teisių gynėjai, įkūrę judėjimą „Strategija–31“ ir per virtualųjį tinklą kviesdami maištauti prieš savus diktatorius.
Taip atsirado Čystyje Prudy, Bolotnaja, Triumfo aikštės, Sacharovo prospektas. Minios žmonių, ypač po Dūmos rinkimų ir katalikams ruošiantis švęsti Kalėdas, rinkosi Maskvoje ir reikalavo sąžiningesnių rinkimų. Pirmas ir paskutinis SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas net sulaukęs garbaus 80-mečio reikalauja, kad dirbtinai sudarytas „Dimos ir Volodios tandemas“ baigtų tyčiotis iš rinkėjų ir pasitrauktų.
Bet apžvalgininkai tvirtina, kad maištaujančių rusų balsas kol kas nepasiekia Kremliaus ir neturės didelės įtakos būsimiems prezidento rinkimams: išankstinė būsimos valdžios rokiruotė jau nulėmė Rusijos ateitį kone iki 2024 metų. Rusija neturi galingos ir vieningos opozicijos, tikro politinio lyderio, kuris galėtų varžytis su Vladimiru Putinu. Ar neatsitiks kaip toje pasakoje, kuri baigiasi džiaugsmingais minios šūksniais: „Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas“?
Išsigelbėjimo šiaudas Lietuvai
Beje, dar apie Juodąjį Drakoną.
Jis laikomas sveikatos, aktyvumo, gyvenimiškos jėgos simboliu. Jo nedomina smulkmenos, veidmainiavimas, jis daug reikalauja, bet daug ir duoda. Todėl manoma, kad 2012 m. reikia būti aktyvesniam ir imlesniam. Drakonas geba atnešti turtus, gerovę, bet tai reikia pelnyti darbu, nuoseklumu ir geru elgesiu.
Vis dėlto 2012 m. ekonominė krizė vėl palies JAV ir kitas šalis. Stabilumas jose tėra iliuzinis. Europą taip pat užplūs dar viena krizės banga. Ukrainoje didės nepasitenkinimas Viktoro Janukovyčiaus politika, augs Julijos Tymošenko populiarumas. Antrąjį pusmetį teismo nutartys dėl ekspremjerės bus peržiūrėtos. Prezidento rinkimai Rusijoje vėl sukels nepasitenkinimo laviną. Vakarai uoliai skleis negatyvią informaciją apie V. Putiną. Bet Rusija ir toliau darys įtaką Europai, ypač energetikos resursais, o ES nepajėgs su ja kovoti.
Jeigu grįžtume prie Lietuvos ateities, tai ji ne tokia jau šviesi. Tariamas Juodojo Drakono mėgstamas lietuvio darbštumas tebus tolima senų laikų legenda, lyg aidu atsimušanti į mūsų patriotinę atmintį, bet geopolitinėje XXI amžiaus tikrovėje neturinti patvirtinimo.
Tas nelemtas tautinis identitetas, pagrįstas kruopštumu, atidumu, nuoseklumu ir vienybe, gali būti vienintelis išsigelbėjimo šiaudas mažytei Lietuvai.
Česlovas Iškauskas
