Praėjus 16 metų nuo kruvinojo 1991-ųjų sausio sekmadienio paaiškėjo, kad už laisvės gynėjų aukas atsakingus budelius buvo galima nuteisti. Kruvinomis 1991 m. sausio dienomis Lietuvos generalinio prokuroro pareigas ėjęs parlamentaras Artūras Paulauskas vakar atskleidė sensacingą faktą: aukštus Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų vadovus ir jų parankinius, kaltus dėl Vilniaus televizijos bokšto, Radijo ir televizijos komiteto pastato, kitų svarbių objektų gynėjų žūties, atsisakė bent už akių teisti pati Lietuva, rašo „Respublika“.
Iškart po sausio 13-osios kruvinojo sekmadienio įvykių iškeltos baudžiamosios bylos ėmėsi A. Paulausko vadovaujama Generalinė prokuratūra.
„Mes dirbome sunkiai, nes šalia buvo alternatyvinė Generalinė prokuratūra, sovietų kariuomenė, todėl tyrimas buvo labai sudėtingas, - prisiminė A. Paulauskas. – Mes tyrėme tik vieną pusę – Lietuvos žmonių atžvilgiu įvykdytą agresiją“.
Prokurorų darbą gerokai palengvino 1991-ųjų rugpjūtį nepavykęs GKČP pučas Maskvoje prieš tuometinį SSRS prezidentą Michailą Gorbačiovą. A. Paulauskas su Generalinės prokuratūros prokurorų grupe išvyko į Maskvą, ten net pavyko apklausti vienus svarbiausių Sausio 13-osios žudynių kaltininkus – SSRS gynybos ministrą, maršalą D. Jazovą ir KGB šefą V. Kriučkovą. Maskvoje Lietuvos pareigūnams buvo įteikta ir antroji Sausio 13-osios įvykių bylos dalis, kurią parengė Rusijos generalinė prokuratūra. Pasak A. Paulausko, abi bylos dalys stebėtinai „prigijo“ – Lietuvos ir Rusijos prokurorų surinkta medžiaga neprieštaravo viena kitai.
Lietuvos pareigūnai sužinojo, kad apie agresijos Vilniuje vykdymą ir tankų panaudojimą prieš civilius iš anksto žinojo SSRS vadovas M. Gorbačiovas.
„Respublika“ rašo, kad Lietuvos pareigūnams pavyko gauti ataskaitą apie KGB smogikų grupės „Alfa“ veismus Vilniuje tomis dienomis, o iš rusų kolegų – ir „Jedinstvo“ lyderio V. Ivanovo „draugovininkų“ parodymus.
Vėliau draugiškas bendradarbiavimas su Rusijos prokurorais virto šaltuku, o galiausiai – tik formalumu. Tačiau Lietuvos pareigūnai jau tiksliai žinojo sausio įvykių kaltininkus – D. Jazovą, V. Kriučkovą, SSRS kariuomenės generolą V. Varenikovą, Vilniaus garnizono vadą V. Uschopčiką ir kitų nusikaltėlių pavardes. Lietuva tik neturėjo galimybių jų teisti Vilniuje. Iš Minsko pavyko susigrąžinti tik aktyviausius kolaborantus – Juozą Jermalavičių ir Mykolą Burokevičių, jiems buvo skirti ilgi metai Lukiškėse.
„Mes galėjome nuteisti ir didžiausius Sausio 13-osios tragedijos kaltininkus, nes turėjome pagrindo juos įvardyti, - „Respublikai“ sakė A. Paulauskas. –Išskyrus M. Gorbačiovą, teismui perduotoje byloje siūlėme už akių teisti Kriučkovą, Jazovą, Varenikovą, Uschopčiką ir kitus. Tačiau teismas Generalinei prokuratūrai bylas grąžino, sakydamas, kad kaltųjų nėra Lietuvoje, tad už akių teisti jų negalima.“
Mūsų teisėjams atsisakius Sausio 13-osios žudynių kaltininkus teisti už akių, A. Paulauskas labai nustebo, kai tokia procedūra vis dėlto įvyko kiek vėliau. Žydų genocidu kaltinamas sunkiai sirgęs Aleksandras Lileikis buvo nuteistas nedalyvaujant teismo posėdžiuose, rašo „Respublika“.
