Radarų nematomi specialiosios paskirties dalinių desantininkai, naudodami „Gryphon“ parašiuto sistemą, galės nuskristi į planuojamos operacijos vietą už 200 kilometrų.
Vokietijos Specialiosios parašiutinės įrangos ir logistikos konsorciumas SPELCO, gaminantis įvairios paskirties parašiutus, desantininkų šalmus, deguonies tiekimo sistemas ir kitą kariuomenės desanto daliniams skirtą įrangą, pranešė papildysiantis savo kuriamą naujos kartos parašiuto sistemą „Grifon“ nepilotuojamose orlaiviuose (UAV) naudojamais varikliais. Pasak bendrovės atstovų, tai suteiks specialiųjų kariuomenės dalinių desantininkams dar vieną rimtą pranašumą vykdant kovines užduotis.
„Grifon“ sistema. SPELCO nuotr.
Tiesa, atsižvelgiant į tai, kad SPELCO klientai – kariškiai, o naujausios technologijos paprastai kurį laiką būna įslaptintos, galima daryti prielaidą, kad Vokietijos ir NATO specialiosios paskirties desantiniai daliniai jau naudojasi tokia galimybe.
Tačiau SPELCO plėtojama „Grifon“ sistema ir be aviacinių variklių yra gana įspūdinga. Ji apibūdinama kaip modulinė, susidedanti iš 1,8 ilgio sparno su aerodinaminiu korpusu, specialaus pagrindinio ir atsarginio parašiuto, šalmo, deguonies tiekimo aparato, automatinės skrydžio kontrolės sistemos ir ryšio priemonių. Maksimalus „Grifon“ sistemos naudingasis svoris – 225 kg (kartu su visa technine įranga, desantininku, jo ginklais ir kroviniu).
Pasak gamintojų, prieš kelerius metus pateikusių pirmuosius „Grifon“ komplektus Vokietijos kariuomenei, tokiu „sklendžiančiu parašiutu“ galima naudotis bet kokiu oru. „Grifon“ sklendimo koeficientas – 1:5, o tai reiškia, kad iš 10 kilometrų aukščio iššokęs desantininkas iki numatomos nusileidimo vietos gali nusklęsti apie 40 kilometrų. Pasak gamintojo, vidutinis skrydžio greitis siekia apie 90 – 100 km/h. Pasiekęs reikiamą vietą (skrydžio kontrolės sistemoje yra GPS imtuvas ir šalmo antveidžio ekrane informaciją pateikianti navigacinė įranga), desantininkas išskleidžia parašiutą ir nusileidžia. Prireikus tai galima padaryti ir anksčiau, jei per „Grifon“ ryšio priemones (naudojant kaulų rezonanso principu veikiantį mikrofoną) gaunamas atitinkamas operacijai vadovaujančio karininko nurodymas.
Pasak SPELCO atstovų, visa desantininko įranga yra paslėpta „Grifon“ korpuse, kuris naudoja „stealth“ technologiją, todėl radarų ekranuose iš didelio aukščio iššokusius parašiutininkus itin sunku pastebėti. Jų esą nemato nei antžeminiai, nei aviaciniai radarai.
Naudojant „Grifon“ korpuse aviacinius variklius, panašius į tuos, kurie dabar montuojami nedideliuose žvalgybiniuose nepilotuojamuose lėktuvuose, skrydžio nuotolį esą būtų galima kelis kartus padidinti. SPELCO skelbia, kad vadinamasis „atakos koridorius“ tokiu atveju galėtų siekti 200 kilometrų. Kad būtų aiškiau, galime įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, virš Vilniaus apylinkių iš lėktuvo iššokę desantininkai su variklius turinčiais „Grifon“ parašiutais galėtų pasiekti Minską. Jei jie iš tikrųjų radaruose būtų nematomi, kaimyninės šalies priešlėktuvinės gynybos daliniai galėtų užfiksuoti nebent pro Vilnių praskridusį lėktuvą.
Specialistų teigimu, ne mažiau svarbu ir tai, kad UAV varikliai suteiktų galimybę specialiosios paskirties dalinių desantininkas iššokti žymiai mažesniame aukštyje, kad lėktuvai būtų sunkiau aptinkami radarais, ir misija ilgiau išliktų paslaptyje.
Šiaip ar taip, naujos kartos parašiutais sklendžiančių ar skraidančių desantininkų neabejotinai laukia rimti iššūkiai. Tai rodo buvusio Šveicarijos karinio piloto Yveso Rossy, didelio sklendimo iš didelio aukščio entuziasto, patirtis. Nors pernai jis į „Grifon“ panašia sklendimo sistema įveikė Lamanšą, tačiau neseniai nesugebėjo iš Afrikos (Maroko) pasiekti Europą (Ispaniją). 38 kilometrų atstumą įveikti jam sutrukdė stiprus vėjas. Štai kaip tai nutiko.
