Šią savaitę Vilniuje vyko tarptautinė chemikų konferencija, kurioje dalyvavo ir pranešimą skaitė Nobelio premijos laureatas prancūzas Jeanas-Marie Lehnas, pasižymėjęs molekulinės chemijos srityje, tačiau taip pat aistringai besidomintis menais ir filosofija.
- Ar pirmą kartą svečiuojatės Lietuvoje?
- Taip, tai pirmas kartas, kai lankausi apskritai Baltijos valstybėse. Labai įdomu pamatyti visas tris šalis. Įspūdis toks, kad kraštovaizdis labai lygus. Mes su žmona išnuomotu automobiliu vykome iš Talino į Vilnių. Miestai labai gražūs ir labai skirtingi. Vilnius daugiau barokinis miestas, Talinas daugiau primena viduramžius, o Ryga - jugendo stiliaus miestas. Tai gana graži skirtingų stilių kombinacija. Mums labai patinka architektūra, todėl kelionė buvo labai įdomi.
- Savo autobiografijoje rašėte, kad nuo paauglystės domitės menais, kalbomis, filosofija. Kaip nutiko, kad tapote mokslininku?
- Kadangi, mano manymu, mokslas yra vienintelis būdas gauti atsakymus į klausimus, kuriuos kelia filosofai. Nesakau, kad atsakymus jau turime. Galbūt turėsime negreit, gal ne mano gyvenimo laikotarpiu, gal tik po tūkstančio metų. Bet kai buvau paauglys, mokydamasis vidurinėje mokykloje, labai domėjausi filosofija, kadangi ji klausė didžiųjų klausimų, apie mūsų egzistenciją. Tačiau nemanau, kad atsakymai, kuriuos pateikia filosofija, gali būti patikrinti. Nėra galimybių patikrinti, ar teiginys klaidingas, ar teisingas. Tuo tarpu mokslas leidžia nustatyti, kas teisinga, o kas ne.
Prancūzijoje galima pasirinkti filosofiją paskutiniais metais vidurinėje mokykloje. Tačiau tuo pat metu pasirinkau ir mokslinius dalykus, kad ateityje turėčiau galimybę rinktis, ką studijuoti. Tuomet universitete, - nežinau, ar taip dar yra šiandien, - jei norėjai rinktis studijuoti filosofiją, turėjai taip pat išlaikyti tiksliųjų mokslų egzaminą. Taigi aš išlaikiau egzaminą ir nusprendžiau studijuoti chemiją.
- Jūs gimėte Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Ką prisimenate iš savo vaikystės?
- Gimiau pačioje karo pradžioje, 1939 m. Iš tų laikų atsimenu labai mažai. Pamenu karo pabaigos nuotrupas. Gimiau Elzase, kurį naciai laikė Vokietijos dalimi, kadangi mes kalbame vietos dialektu, panašiu į vokiečių kalbą. Taigi, naciai užėmė Elzasą, o vėliau mes buvome išlaisvinti amerikiečių karių. Puikiai atsimenu amerikiečių karių tankus, atvykstančius į kaimą. Aš tuo metu buvau mažytis, todėl tankai man atrodė milžiniški.
Taip pat atsimenu, kad mūsų namuose buvo apsistoję keletas prancūzų ir amerikiečių karių. Mūsų šeima turėjo kepyklą, bet vokiečiai ją uždarė, kadangi mano tėvas turėjo problemų su vokiečiais.
- Jei kalbėtume apie karus, chemijos mokslas gali būti gana pavojingas netinkamose rankose. Ar yra grėsmė, kad ateityje mokslas gali būti vėl panaudotas blogais tikslais?
- Bet kas gali būti pavojinga. Žinoma, jis visada gali būti panaudotas blogu tikslu. Pavyzdžiui, jūs turite rankas - jos gali smaugti, bet gali ir glostyti. Tai nuspręsti reikia jums. Taigi bet koks mokslas gali būti pavojingas. Fizika, manau, gali būti net pavojingesnė. Pavyzdžiui, kulka - juk tai fizika, atominė bomba - fizika, žinoma, kartu ir chemija, bet daugiau fizika. Mes turime nuspręsti, kam savo žinias panaudoti. Žinios suteikia galimybę daryti labai gerus darbus, kita vertus, jas galima panaudoti ir siaubingais tikslais.
Net ir rato išradimas. Tai puiki transporto priemonė, tačiau ratai taip pat naudojami karinėse mašinose.
- Kartu su keletu kitų mokslininkų jums teko dirbti vadinamosiose besivystančiose šalyse mokant vietos mokslininkus.
- Tai mažas dalykas. Tačiau man patinka. Manau, kiekvienas turi skirti šiek tiek laiko bandydamas padėti toms šalims. Mūsų yra maža žmonių grupelė skambiu vardu, tačiau esmė ta, kad mokslininkai tam skiria savo laisvą laiką. Kai kurie yra jau išėję į pensiją chemikai. Mes turime keletą skyrių, užsiimančių skirtingais mokymais. Pavyzdžiui, biotyrimų specialistai moko, kaip auginti natūralius produktus, analitinės chemijos - kaip patikrinti produkciją. Juk jei šalis nori eksportuoti produkciją į užsienį, ji privalo atitikti keliamus reikalavimus ir patikrinti kokybę.
Mes taip pat siunčiame knygas. Kasmet išsiunčiame apie 10 tūkst. knygų į skirtingas šalis. Vietos mokslininkai labai noriai mokosi. Jie labai susidomėję. Deja, jie ne visuomet turi priemonių atlikti vieną ar kitą dalyką. Antra, jei turite elektrą vos tris valandas per dieną, be abejo, ką nors daryti sunku. Tačiau jie labai domisi. Negalima jų palikti likimo valiai. Negalima nuvažiuoti, sakyti, žiūrėkit, mes jus išmokysim inžinerijos, technikos dalykų, nes jums to reikia. Tai, žinoma, tiesa, bet reikia nepamiršti, kad ten žmonės yra tokie pat protingi kaip ir mes, todėl turite jiems papasakoti apie tai, kas vyksta dabar. Manau, jiems svarbiausia nebūti laikomiems antrarūšiais žmonėmis.
- O kaip vertinate Nobelio premiją?
- Didžiausias mano pasiekimas - tai mokslas, o Nobelio premija yra darbo įvertinimas. Gavęs ją, žinoma, jautiesi labai laimingas, tai yra pripažinimas to, ką darai. Asmenį nominuoja jo kolegos ir reikia surinkti daug nominacijų. Todėl gavęs premiją žinai, kad dauguma kolegų tavo darbą įvertino ir tai, ką darei, buvo naudinga. Tai maloniausias supratimas. Taip pat tai reiškia, kad tavo veikla padarė mokslo pasaulyje kažkokį lūžį.
- Kaip paprastiems žmonėms paaiškintumėte savo darbo esmę?
- Šį klausimą tikriausiai teko girdėti kokius tris tūkstančius kartų, dažniausiai aiškindamas pasinaudoju vieno garsaus XIX a. fiziko paaiškinimu apie spyną ir raktą. Idėja ta, kad molekulės gali sąveikauti kartu kaip raktas, kišamas į spyną. Tik tinkamas raktas gali spyną atrakinti. Dabar tai vadinama molekulių atpažinimu. Esmė ta, kaip molekulės gali atpažinti viena kitą. Žinoma, rakto ir spynos pavyzdys yra griežtas. Tikrovėje viskas kur kas sudėtingiau. Tačiau tai puikus būdas, padedantis žmonėms suprasti, kas vyksta jų kūnuose. Molekulės turi atpažinti viena kitą, kitaip jos nežinos, ką daryti. Pavyzdžiui, žmogaus organizme yra ląstelių žudikių, kurios egzistuoja tam, kad žudytų vėžines ląsteles, nes jūsų organizme nuolat vyksta neigiami procesai. Nereikia išsigąsti, bet taip jau yra. Tam yra žudančios ląstelės, kurios suranda ir sunaikina ląstelę, kuri neigiamai pakinta. Kaip jos tai žino? Kadangi žudančių ląstelių molekulės ir, sakykim, vėžinių ląstelių molekulės atitinka viena kitą. Taigi žudančiosios atpažįsta blogąsias. Tas pats vyksta ir su vakcina. Kūnas gamina antivirusines ląsteles, kurios pasiruošia atremti ligą. Pavyzdžiui, jei vartojate alkoholį, jaučiatės laimingas. Tas pats su narkotikais. Tai labai mažytė molekulė, tačiau visiškai pakeičia žmogaus elgesį.
Net ir tarp mūsų nervų nuolat juda molekulės, perduodančios signalus. Jei jos nebeveikia, nebegalite pajudinti rankos. Taigi visi mokslai tarpusavyje yra susiję. Visi gyvi organizmai yra sudaryti iš molekulių. Esame molekulių rinkinys. Labai komplikuotas, tačiau vis tiek molekulių rinkinys, todėl turime pažinti savo kūną.
Giedrė MATAČIŪNAITĖ
