Niekas kitas nespinduliuoja tokios ramybės, kaip miegantis kūdikis. Tačiau ar už nuleistos scenos uždangos nesivysto fantastiškos dramos? Ar scena tuščia?
Pasak psichologo Davido Foulkeso, vieno žymiausių pasaulio pediatrinio sapnavimo ekspertų, žmonės dažnai klaidingai sulygina kūdikių gebėjimą suvokti ir gebėjimą sapnuoti, rašo lifeslittlemysteries.com.
„Jei organizmas parodo, kad jis gali suvokti realybę, tuomet mes esame likę įsivaizduoti, kad jis gali ją ir susapnuoti“, – savo knygoje „Vaikų sapnavimas ir sąmonės vystymasis“ rašo D. Foulkeseas.
Tačiau atsižvelgdami į ribotą kūdikio patirtį ir smegenų nesubrendimą, D. Foulkesas ir kiti neurologijos ekspertai mano, kad keletą pirmųjų gyvenimo metų kūdikiai nesapnuoja.
Vis dėlto nuo pat gimimo kūdikių miege yra ir greitų akių judesių (angl. rapid eye movement – REM) miego stadija. Būtent šioje stadijoje suaugusieji sapnuoja. Be to, pusę viso naujagimių miego sudaro REM stadija. Palyginimui, suaugusieji šioje stadijoje praleidžia maždaug ketvirtadalį miego laiko, o likusiąją dalį sudaro miegas be sapnų.
Jei kūdikiai REM miego fazėje sapnuotų, tai savo trukme prilygtų pilnai aštuonių valandų darbo dienai. Tad iš kelių surinktų miegamojo, žaislų ir tėvų veidų vaizdų jiems tektų išpešti labai daug naudos.
Neurologijos specialistai mano, kad naujagimių ir kūdikių REM miegas atlieka visai kitą funkciją: jis leidžia jų smegenims sukurti kelius, sujungti viską į visumą, o tai vėliau padeda vystytis kalbai. Vykstant visam šiam darbui, kūdikiam trūksta pajėgumų ir gebėjimo sapnuoti herojiškus kūdikių nuotykius ar fantastiškus žaislus.
Sapnavimas, anot mokslininkų, yra kognityvinis procesas, atsirandantis ankstyvoje vaikystėje, kai vaikai jau geba įsivaizduoti daiktus vizualiai ir suvokti juos erdvėje, Anot D. Foulkeso ir jo kolegų atliktų tyrimų, net 4 ar 5 metų vaikai kalba apie sapnus, kurie yra statiški ir paprasti, kuriuose nėra judančių ar veikiančių veikėjų, mažai jausmų ir jokių atsiminimų.
Ryškūs sapnai su struktūriniu pasakojimu pradeda lankyti sulaukus 7 ar 8 metų, maždaug tuo pat metu, kai vaikai pradeda aiškiai suvokti savo tapatybę. Tyrėjai mano, kad savimonė yra būtina tam, kad pats taptum savo sapnų dalyviu. Iš tiesų, tai, kaip gerai vaikas save pažįsta, supratimas, kad jis bus tas pats asmuo, net jei jo vardas, pavyzdžiui, būtų kitas, ar kad jis yra tas pats asmuo, koks buvo kūdikystėje, smarkiai koreliuoja su vaiko sapnų gyvumu ir siužeto struktūros kiekiu juose.
Tad mokslininkai daro tokią išvadą – kūdikiai nesapnuoja nieko. Jų smegenys tuo metu užsiėmę kitais dalykais.
