Japonijos seismologai taip tvirtai laikėsi įsikibę pasenusių įsitikinimų apie seisminį pavojų, jog neatsižvelgė į kitų nuomonę apie kovo 11 dienos žemės drebėjimo riziką.
Tokia nuomonė išsakoma moksliniame žurnale „Science“ paskelbtame komentare, kurį cituoja naujienų agentūra AFP.
Anot Tokijaus universiteto seismologijos profesoriaus, amerikiečio Roberto Gellerio, Japonijos vyriausybės mokslininkai įkyriai laikėsi nuomonės apie didelio žemės drebėjimo pavojų šalies pietinėje Ramiojo vandenyno pakrantėje. Tai nukreipė jų dėmesį nuo pavojų šalies šiaurės rytuose, kur per 9 balų stiprumo žemės drebėjimą ir jo sukeltą cunamį žuvo ar dingo daugiau kaip 26,5 tūkst. žmonių, tvirtina jis.
R. Gelleris dūrė pirštu į įsitikinimą, kurio laikytasi dešimtmečius, jog Japonijai neišvengiamas stiprus žemės drebėjimas ties plokščių riba pietinėse Honšiu ir Šikoku pakrantėse. Vyriausybės sudaryti Tokajaus, Tonankajaus ir Nankajaus „žemės drebėjimo zonų“ rizikos žemėlapiai reklamuojami visuomeninėse kampanijose ir jau įgijo švento rašto statusą, tvirtina jis.
Tačiau, anot R. Gellerio, šie žemėlapiai remiasi dviem prielaidomis, „tipiško žemės drebėjimo“ ir „seisminio plyšio“ teorijomis, kurios atsirado 7 ir 8 dešimtmečiais ir iki šiol neparemtos įrodymais.
„Tai verčia visuomenę klaidingai manyti, kad nenumaldomai tiksi laikrodis, pranašaudamas žemės drebėjimą, kuris artimoje ateityje neišvengiamai supurtys Tokajaus sritį“, – teigia seismologas.
Pasak R. Gelerio, nuo pat 1975 metų nė vienoje iš trijų vyriausybės mokslininkų pavojingiausiais šalies regionais paskelbtų zonų neužfiksuota didesnių žemės drebėjimų.
Priešingai, visi žemės drebėjimai nuo pat 1979 metų, per kuriuos žuvo 10 ar daugiau žmonių, įvyko vietovėse, kuriose, kaip teigiama, drebėjimų tikimybė yra maža.
Jei mokslininkai būtų pasigilinę į istorinius duomenis, rodančius, kad žemės drebėjimų sukelti cunamiai praėjusiais šimtmečiais ne vieną kartą smogė šiaurės rytinei Japonijos pakrantei, kovo 11 dienos smūgį iš esmės būtų buvę galima numatyti, tvirtina R. Gelleris.
Tikslus jo laikas ir vieta nebūtų žinoma, tačiau bent jau būtų buvę galima atsižvelgti į potencialią jo jėgą projektuojant Fukušimos Daiichi atominę elektrinę.
„Žemės drebėjimai kelia pavojų visai Japonijai, o dabartinė seismologijos mokslo būklė neleidžia mums patikimai diferencijuoti pavojaus lygio atskirose geografinėse vietovėse“, – tvirtina jis.
