Ar turėtume genetiškai modifikuoti maistą? Atsako dvi ekspertės

Kas yra genetiškai modifikuotas maistas? Kuo jis gali būti naudingas, o gal priešingai, pakenkti? Apie genetiškai modifikuotų produktų savybes pasakojo Jungtinės Karalystės (JK) Earlhamo instituto molekulinių ir sintetinių augalų biologė Nicola Patron ir Readingo universiteto sociologė Catherine Price.

Jų dialogą, kurio metu aptariamos svarbiausios naujienos genetiškai modifikuotų organizmų rinkoje paskelbė theconversation.com.

Nicola Patron: Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) jau yra parduodamas aliejus pagamintas iš sojų pupelių, kurios buvo genetiškai modifikuotos taip, kad jų aliejuje būtų daugiau oleino, mažiau sočiųjų riebalų ir visiškai jokių transriebalų. Kiti produktai, kaip mažai akrilamido turinčios bulvės ir neparuduojantys grybai, tikėtina, taip pat greit pasieks parduotuvių lentynas.

Aš padedu kurti tokius produktus. Esu molekulinių ir sintetinių augalų biologė Earlhamo institute. Laboratorijoje siekiame suprasti, kada ir kodėl augalai išreiškia tam tikrus genus, kaip jie pagamina tam tikras chemines medžiagas. Mes bandome atrasti genų atmainas, kurios padeda augalams augti, bei ieškome ir gaminame natūralius produktus, pavyzdžiui, feromonus, kurie praverčia žemės ūkyje, arba priešvėžinius junginius, naudojamus chemoterapijoje. Mes norime pagerinti augalų biotechnologijas ir esame prisidėję prie tyrimų, įrodžiusių, kad ištrynus vos kelias DNR raides, galima genetiškai modifikuoti miežius, bastučius ir bulves taip, kad šie augalai įgautų daugiau naudingų savybių.

Catherine Price: Yra nuostabu kalbėtis su šios srities mokslininke, nes genetiškai modifikuoti javai kelia nemažai ginčų ir ne be reikalo. Aš nagrinėju socialinius genetinio maisto produktų modifikavimo keliamus klausimus. Esu sociologė ir dirbu Readingo universiteto tyrimų grupėje, nagrinėjančioje žemės ūkio ateitį. Ankstesniuose savo darbuose tyriau, kaip genetiškai modifikuoti produktai yra pateikiami žiniasklaidoje, taigi gerai suprantu kaip valstybės, nevalstybinės organizacijos, ūkininkai ir visuomenė vertina genetinio maisto modifikavimo mokslą – ir skirtumų yra nemažai.

Bet kuo tiksliai skiriasi genetinis modifikavimas ir genomo redagavimas? Nagrinėdama šią temą esu aptikusi daugybę apibrėžimų.

NP: Nenuostabu! Iš tikrųjų nėra jokio priimto „genetinės modifikacijos“ apibrėžimo, ir tai tikrai yra sukėlę nemažai problemų. Galima teigti, kad visų organizmų, kuriuos žmogus yra kaip nors tobulinęs, genomai yra kažkaip pakeisti. Augalų genomus mes keičiame jau tūkstančius metų. Pasėlių kultivavimas ir veisimo procesas smarkiai pakeitė jų genomų sekas ir struktūras.

Praeito amžiaus 9 dešimtmetyje mes įgavome galimybę naudoti rekombinatines DNR technologijas, kad įterptume DNR sekas į augalų genomus ir suteiktume jiems naudingų savybių, tokių kaip atsparumas kenkėjams. Šios DNR sekos gali būti paimtos iš kito tos pačios rūšies, artimai giminingos rūšies arba labiau nutolusios rūšies individo. Tokie augalai buvo pavadinti genetiškai modifikuotais organizmais (GMO). Jie prekyboje pasirodė XX a. 10 deš. ir dabar yra auginami 29-iose pasaulio šalyse, o žemė, kurioje jie auga, sudaro 10 proc. viso pasaulio žemės ūkio ploto.

REKLAMA

Genų redagavimo rezultatai yra visiškai kitokie nei genų modifikavimo. Genų redagavimo technologijos leidžia padaryti labai tikslius organizme jau esančios DNR sekos pakeitimus. Taip galima kažką ištrinti, net pakeisti arba pašalinti vieną konkrečią DNR kodo raidę, arba perkoduoti ilgesnę sekos dalį. Šias technologijas taip pat galima naudoti DNR įterpimui, tačiau vietoje atsitiktinio DNR įterpimo, kaip nutikdavo su senesnėmis genetinio modifikavimo technologijomis, genetinis redagavimas leidžia ją įdėti į specifinę genomo vietą.

Taigi genetinis modifikavimas leidžia įterpti vieną ar daugiau genų, o genomo redagavimu galima atlikti mažus ir specifinius DNR pakeitimus.

„Frankenmaistas“

CP: Jūs ką tik labai suprantamai paaiškinote šį mokslą. Ir manau, kad būtent to trūksta visuomenės diskusijose, kur dažniausiai pats garsiausias argumentas būna tai, kad šios technologijos yra nenatūralios ir pavojingos. Ankstesniuose savo darbuose nagrinėjau, kaip pateikiamos naujienos apie genetiką. Kartais genų pakeitimai ar jų pertvarkymas lyginamas su Frankenšteinu. 

Pavyzdžiui, 2015 m. išpopuliarėjo terminas „Frankenmaistas“. Nors buvo nemažai žmonių, kurie šias technologijas palaikė, susidarę įspūdis, kad tai buvo laikoma rizikinga praktika. Tokiai nuomonei įtakos turėjo ir tai, kad mokslininkai nelabai stengėsi paaiškinti visus techninius dalykus ir jų riziką, nebuvo atsižvelgta į visuomenės susirūpinimą. Manau, kartais mes su visuomene elgiamės taip, lyg ji būtų kvaila. Tačiau kaip visa tai turi atrodyti jiems, kai mokslas nėra paaiškinamas ir nėra atsiklausiama visuomenės nuomonės?

Diskusijos apie genų redagavimą vėl įsiplieskė Jungtinėje Karalystėje (JK). Į valdžią atėjus Borisui Johnsonui, jis, stovėdamas ant Downing gatvės laiptų, išreiškė savo norą sudaryti sąlygas genų redagavimui ir augalų genetiniam modifikavimui. Po to vyriausybė pradėjo konsultuotis šiuo klausimu. Siūlomuose pakeitimuose, kurie dar nėra oficialiai paskelbti, genetiškai redaguoti organizmai yra apibrėžti kaip: „Turintys genetinių pokyčių, kurie galėjo atsirasti dėl tradicinio veisimo.“

REKLAMA

Tačiau ar nuo 2015 m. vyraujanti nuomonė pasikeitė? Nėra aišku. Atsirado nuogąstavimų, kad susilpnėjus teisės aktams, JK bus priversta naudoti tik pramoninius ūkininkavimo metodus. Taip pat nėra jokio tikslaus suvokimo, kaip genetiškai redaguoti arba modifikuoti pasėliai galėtų būti pritaikomi platesnėje maisto sistemoje. Žemės ūkis neveikia ir neegzistuoja atskirai nuo kitų sričių.

NP: Visiškai sutinku, kad praeityje nebuvo užtikrinta pakankama komunikacija. Žmonės supranta mokslą, kai jis yra paaiškinamas paprastai. Žmonėms yra svarbu suprasti, kad visi pasėlių veisimo būdai yra susiję su genų pertvarkymu ir keitimu. Šių naujų veisimo technologijų rizika nėra didesnė nei senesnių veisimo technologijų, kuriomis užauginti produktai nėra taip kruopščiai reguliuojami. Iš tiesų, didžiausi augalų veisimo pasiekimai buvo tai, kad mes pašalinome toksinus, padidinome jų maistingumą ir dabar galime užauginti didesnį derlių.

2018 m. vasarą Europos Teisingumo Teismas nusprendė, kad augalai su redaguotu genomu turi būti klasifikuojami kaip genetiškai modifikuoti. Tačiau jeigu augalas mutavo naudojant radiaciją ar mutageniškas chemines medžiagas, net jeigu galutinis rezultatas ir buvo visiškai toks pats (ar net turėjo daugiau pasikeitimų), jis nėra laikomas GMO. Daugeliui toks sprendimas atrodo nelogiškas. Nesuprantu, kaip ir kodėl šiomis technologijomis pakeisti augalai, kai nėra įterpiama jokių naujų genų, turėtų būti reglamentuojami kitaip. Štai kodėl šią sritį reglamentuojanti Europos teisė yra vertinama prieštaringai.

Dabar, kai po „Brexit“ JK gali nebesilaikyti Europos teisės, kilo diskusijų, ar šalis norėtų išsaugoti tokius įstatymus. Tai ypač aktualu jei JK nori, kad jos žemės ūkio produktai galėtų konkuruoti platesnėje pasaulinėje rinkoje su produktais iš JAV, Kanados, Brazilijos ir Australijos. Visos šios valstybės nusprendė redaguoto genomo produktų nereglamentuoti taip, kaip yra prižiūrimi genetiškai modifikuoti produktai.

REKLAMA

Ginant genų redagavimą

NP: Genų pertvarkymas ir genų sekų pakeitimai įvyksta ir natūraliai. Jie gali atsirasti ir naudojant senesnes bei nusistovėjusias veisimo technologijas. Tačiau pasėlių veisimui taikant genetines technologijas yra žymiai palengvinamas naudingų sekų ir genų darinių sujungimo į vieną augalą procesas. Kadangi mokslininkai žino, kokie pakitimai yra daromi, šių pakeitimų padariniai yra akylai stebimi ir kruopščiai analizuojami dar prieš augalams patenkant į didelio masto veisimo programas. Būtent todėl genų redagavimo rezultatai yra lengviau nuspėjami.

Manau, mokslininkams labai svarbu paaiškinti, ką mes bandome pasiekti, kokius produktus mes galime sukurti, ir kodėl jie bus naudingi tiek žmogaus sveikatai, tiek aplinkai.

Žemės ūkiui mes sunaudojame milžiniškus žemės plotus ir nesuvokiamą kiekį vandens. Tai dažnai reiškia, kad norėdami užauginti daugiau pasėlių, mes turime sunaikinti dar nepaliestas ir biologiškai įvairias ekosistemas, tokias kaip Amazonės atogrąžų miškai, įvairios pievos ir pelkės.

Didindami derlingumą ir mažindami žemės ūkiui naudojamus žemės plotus, mes galėtume padaryti, tikriausiai, didžiausią poveikį biologinės įvairovės išsaugojimui. Pagerinus pasėlių genetiką, galima sumažinti ir reikalingų trąšų bei pesticidų kiekį. Produktus taip pat galime paversti sveikesniais, padidinti jų maistingumą.

Vienos DNR sekos raidės pakeitimas gali išjungti geną ir padaryti milžinišką poveikį. Pavyzdžiui, atlikus vieną pakeitimą ir taip „išjungus“ du genus, dalyvaujančius riebalų rūgščių biosintezėje, galima pakeisti iš augalų spaudžiamo aliejaus sudėtį, taip jį paverčiant sveikesniu. Augalai taip pat turi genų, dėl kurių jie yra atsparūs, arba atvirkščiai, labai jautrūs, tam tikroms ligoms. Mutavus šiems genams, augalas nebeužsikrečia, taigi sumažėja fungicidų ir kitų cheminių medžiagų poreikis.

Mokslininkų atlikta daugelio biotechnologinių kultūrų poveikio analizė parodė didelę jų naudą: sumažėjo pesticidų naudojimas, pagerėjo ūkininkų gyvenimo gerovė ir sveikata.

REKLAMA

Manau, žmonėms reikia suprasti, kad nors taip ir siekiama padidinti derlių, pasėliai yra gerinami ne vien dėl pelno.

Sėklų sistemos galingieji

CP: Tikrai sutinku, kad šios problemos yra aktualios, ir kad ši technologija gali būti naudinga, ypač atsižvelgiant į klimato kaitą ir biologinės įvairovės nykimą. Tačiau negaliu ignoruoti to, ką sakote apie pelną. Milžiniškų įmonių dominavimas yra didelė problema. Žmonės klausia: „Kas valdo sėklų sistemą? Kas kontroliuoja mūsų maisto sistemą?“ Tai, kas anksčiau buvo vadinama didžiuoju šešetu, po daugybės susijungimų dabar tapo didžiuoju ketvertu („DowDuPont“, „Bayer-Monsanto“, „BASF“ ir „ChemChina-Sygenta“). Ar žinojote, kad jie kontroliuoja 60 proc. visos sėklų paklausos?

Taip, šios bendrovės investuoja daug pinigų į naujoves, tokias kaip genetiškai redaguotas kultūras. Tačiau šias inovacijas jie saugo patentais ir intelektinės nuosavybės teise. Daugumai besivystančių šalių ūkininkų šie patentai neleidžia išsaugoti užaugintų augalų sėklų ir pasodinti jas kitąmet. Jie turi pirkti naujas sėklas. Tai neabejotinai yra susiję su tragiškomis istorijomis iš viso pasaulio, kai prasiskolinę ūkininkai nusprendžia atimti savo gyvybes. Taip pat kyla klausimas, ar yra etiška, kad įmonėms gali priklausyti gyvybė?

NP: Sutinku, kad turėtume viešai diskutuoti apie maisto gamybos technologijų nuosavybę. Anksčiau esu rašiusi apie neigiamas kai kurių augalų biotechnologijų patentavimo ir savinimosi praktikos pasekmes. Tačiau nors kelios bendrovės ir parduoda didžiąją dalį patentuotų sėklų, jų dominavimas pasaulinėse maisto tiekimo grandinėse yra pervertinamas. Smulkieji ūkininkai, kurie paprastai neaugina patentuotų sėklų, užaugina daugiau nei pusę viso pasaulio maisto.

Viena iš nemažai susirūpinimo keliančių problemų yra tai, kad su herbicidams atspariais genetiškai modifikuotais augalais reikia naudoti specifinius herbicidus. Ir kol nesibaigs šių herbicidų patentų galiojimas, augintojai privalės sėklas ir herbicidus pirkti iš tos pačios įmonės. Negana to, kai kuriuos pasėlius kuria chemijos pramonės įmonės, turinčios ne kokią istoriją, pavyzdžiui, jos yra naudojusios kenksmingas chemines medžiagas, tokias kaip „oranžinis agentas“. Taigi nenuostabu, kad yra sudėtinga įtikinti žmones pasitikėti šių bendrovių pagamintomis sėklomis.

REKLAMA

Blogas įmonių elgesys ir nenoras prisiimti atsakomybės neabejotai turėtų būti viešinamas, apribotas, o prireikus, reglamentuotas. Tačiau siekis pasipriešinti kelių bendrovių elgesiui slopinant milžinišką potencialą turinčių technologijų plėtrą, kurios gali būti panaudotos gyvenimui pagerinti, man atrodo nepagrįstas. Manau, kad daug geriau būtų spręsti nuosavybės klausimus ir palengvinti visuomenės prieigą prie tokių technologijų, nes taip būtų skatinami įvairūs vietiniai sprendimai.

Ką galvoja dauguma žmonių?

CP: Tai dažniausiai ir kelia daugiausia pasipriešinimo. Manau, kad ir mažesnės bei besivystančios kompanijos visada bus su tuo susijusios. Ir taip, atėjo laikas pradėti diskusiją apie tai, kad didžiausios problemos yra ne pats mokslas, o maisto sistema ir pinigai.

Bet aš nemanau, kad priežastis, kodėl genetiškai redaguoti augalai yra svarbūs, jau spėjo išaiškėti. Suprantu, kad tokie pasėliai yra svarbūs biologinei įvairovei ir patenkina poreikį pagaminti daugiau maisto naudojant mažiau žemės ir vandens. Tačiau kartais atrodo, kad šie dalykai žmonėms yra siūlomi priverstinai.

Štai meksikiečiai atsisakė genetiškai modifikuotų kukurūzų, nes šie augalai yra svarbi jų kultūros dalis. Netrukus po to kai 10 dešimtmečio pabaigoje atsirado genetiškai modifikuoti kukurūzai, jie vietinių veislių kukurūzų mėginiuose aptiko genetinių sekų, kurios, kaip žinoma, yra randamos genetiškai modifikuotose veislėse. Atsirado pojūtis, kad jų kultūra yra išnaudojama arba puolama. Kilus diskusijoms, Meksika atsisakė genetiškai modifikuotų kukurūzų, kad apsaugotų savo kukurūzų veisimo programas. Tiesa, jie ir toliau augino genetiškai modifikuotą medvilnę.

Tai parodo, kad kartais mums reikia dirbti kartu su žmonėmis. Mes turime jiems paaiškinti šį mokslą ir jo naudą, ir tuomet atsiklausti jų nuomonės, o ne pateikti šią naujovę taip, kad susidarytų įspūdis, jog ji yra neišvengiama. Taip, potenciali nauda yra didžiulė, tačiau žmonės, kurie sprendžia kokiems privalumams bus skiriama pirmenybė, dažnai yra vyriausybių ir korporacijų atstovai, o ne ūkininkai ir vietiniai gyventojai. Ir tai yra didelė problema. Pavyzdžiui, priimdama įstatymus JK vyriausybė dažnai vadovaujasi mokslu, tačiau, mano nuomone, toks požiūris nėra teisingas. Kartais reikia platesnės diskusijos, kuri parodytų ko nori visuomenė, ypač atsižvelgiant į tai, kiek galios maisto sistemoje turi šios milžiniškos kompanijos.

REKLAMA

Paskutinė konsultacija yra puikus to pavyzdys. Atrodė, kad vyriausybė jau buvo nusprendusi įteisinti tiek augalų, tiek gyvūnų genetinį redagavimą. O pati konsultacija buvo labai sudėtinga – per daug sudėtinga, kad prie jos galėtų prisidėti žmonės, neturintys mokslinio supratimo. Daugybė svarbių klausimų, pavyzdžiui, ar žmonės mano, kad genų redagavimas yra etiškas, ir kas, jų manymu, labiausiai pasipelnys iš šių technologijų, paprasčiausiai nebuvo užduoti.

Kalbame ne tik apie mokslą. Kaip jau aptarėme prieš tai, daugybė žmonių yra ganėtinai atviri mokslo naujovėms. Didžiausias klausimas yra kas kontroliuoja maisto sistemą.

NP: Pritariu žmonių susirūpinimui dėl įvairovės tarp sėklų prekybos įmonių trūkumo. Galbūt kiek ironiška, tačiau manau, kad viena iš priežasčių, kodėl kuriasi tiek nedaug žemės ūkio technologijų kompanijų, iš dalies, yra genetinės modifikacijos reglamentavimo našta. Buvo apskaičiuota, kad genetiškai modifikuoto pasėlio įvedimas į rinką kainuoja daugiau nei 100 mln. JAV dolerių, ir nemaža šios sumos dalis yra išleidžiama reglamentavimo proceso metu.

Augalų biotechnologijų intelektinė nuosavybė anksčiau buvo labai įvairi, gana daug atradimų priklausė universitetams. Deja, strateginis patentų teisių naudojimas bei moksliškai nepagrįstų įstatyminių kliūčių įvedimas stabdė naujoves mažesnėse įmonėse, nes tik labai didelės kompanijos turėjo pakankamai išteklių naujam produktui sukurti. Pastaraisiais metais, atsiradus naujiems genų redagavimo patentams ir pakitus reglamentavimo sistemai, pradeda kurtis naujos augalų biotechnologijų kompanijos.

Vieni iš dalykų, prie kurių prisidėjau, yra laisvo naudojimo augalų biotechnologijų įgalinimas ir šių technologijų perdavimo spartinimas. Tai turėtų sudaryti palankesnes sąlygas verslui ir suteikti daugiau galimybių neturtingų regionų mokslininkams. Ilgalaikis tikslas yra padėti mokslininkams, glaudžiai susijusiems su vietos ūkininkų ir gyventojų poreikiais, gauti prieigą prie informacijos ir technologijų, kurių reikia norint įsteigti vietines įmones, plėtoti vietines augalų veisles ir padėti demokratizuoti sėklų auginimo sistemą.

REKLAMA

CP: Sutinku. Vyriausybės skiria daug pinigų mokslui ir technologijoms. Bet aš manau, kad tai, kaip vyriausybė vykdė neseniai vykusias konsultacijas – kai atrodė, kad jie klausia žmonių, ko jie nori, bet iš tiesų nenorėjo žinoti jų atsakymo – gali turėti neigiamos įtakos tokioms diskusijoms, bent jau JK. Manau, kad jeigu konsultacija būtų buvusi kiek kitokia, visuotinė diskusija būtų daug sklandesnė.

Pavyzdžiui, konsultacijoje galėjo dalyvauti piliečių žiuri. Tai yra labai svarbus klausimas, todėl yra svarbu, kad visuomenė galėtų išreikšti savo nuomonę. Tuomet žmonės galėtų pasiklausti eksperto, tokio žmogaus kaip jūs: „O kaip dėl šito? O kaip dėl to?“ Tuomet vyriausybė taip pat geriau suvoktų visuomenės abejones ir interesus, ir, galbūt, suprastų, kad jie yra labiau linkę sutikti su verslo arba socialine šio klausimo puse, o ne vien su mokslu.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų