Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pagrindinis klausimas: priešintis ar nuolankiai atsigulti po Astravu? Ir į jį dar nėra atsakyta. Imituojamas priešinimasis, bet veiksmų nėra. Neva kažką suerzinsim, nepatiks kažkam, – taip į Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus šeštadienį kreipėsi profesorius Vytautas Landsbergis.

Pagrindinis klausimas: priešintis ar nuolankiai atsigulti po Astravu? Ir į jį dar nėra atsakyta. Imituojamas priešinimasis, bet veiksmų nėra. Neva kažką suerzinsim, nepatiks kažkam, – taip į Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus šeštadienį kreipėsi profesorius Vytautas Landsbergis.

REKLAMA

Žemiau pateikiame visą jo kalbą.

Paprastai, žmogus nelabai gerai jaučiasi, kai aplink jį ar už jo yra pavojus, su kuriuo jis nelabai gali susitvarkyti. Ir tada atsiranda instinktyvus noras jį ignoruoti, neakcentuoti, o tas, kuris akcentuoja, sakom – gąsdintojas be reikalo. Ir mes susidrovėję traukiamės į krūmus, nes reikia rūpintis vienas kitu, bet ne per daug.

Apie tai ir mūsų programoje kalbama. Apie laikyseną, elgseną ekstremaliųjų situacijų atveju. Kad būtų planai, kad jie būtų suprantami. Bet ar mes dabar nesame ekstremalioje situacijoje? Uranas Astravo AE jau kraunamas.

REKLAMA

Turėtume nusiteikti žymiai aktyviau, nekreipti dėmesio į kalbas – mūsų atsakomybė kur kas didesnė. Net jei mūsų nebus, jei nebus laimėjimo rinkimuose, būsime išjuokti ir atstumti – mūsų atsakomybė nebus niekur dingusi.

Ar mes šiandien esame adekvatūs? Kitos partijos apie tai kalba, mes šiek tiek kalbam. Bet aš naudojuosi proga pasakyti iš esmės – mes neturime nacionalinės, net ir savo partijos ribose, pasipriešinimo programos.

Yra tokia labai didelė nuodėmė, apie kurią kalba popiežius Pranciškus – abejingumo nuodėmė. Kartu su ja eina visokie virusai. Labai daug kalbam apie juos, susigilinę analizuojam, ar bus antra banga pandemijos, ar buvom pakankamai pasirengę, pakankamai neblogai išsisukom, bet ar neapsigaudinėjame? Ar mes priešinamės Astravirusui, kuris yra nesirengimas priešintis Astravo grėsmei?

Kalbu dabar apie valstybę, ar ji priešinasi?

Kas yra mes? Mes, pirmiausia, Lietuva. Mes esame politinė organizacija, kuri prisiima atsakomybę už Lietuvos politinę ateitį, padėtį. Ir kol esame piliečių, pilietinė organizacija, tai galime nusiplauti rankas ir palaukti, kaip ten toliau bus? Kai sakome mes, dažniausiai dairomės aplinkui, bet ne į save.

REKLAMA
REKLAMA

Yra galų gale pradėta kalbėti, galų gale Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, nors nevadina dar didžiąją grėsme, bet pradėjo kalbėti apie grėsmę.

Turėtume suvokti, kad didžioji grėsmė yra didysis maras – 80 procentų Lietuvos gali žūti, o mes kalbame apie smėliuką, kitus mažmožius.

Mums virš galvos pakabino bombą, kuri pagaminta „chaltūriškai“ ir ji gali sprogti virš mūsų. Ir įdomiausia, kad ta statyba neturi statybos dokumentų – „chaltūra“, lauko tualetas.

Jie pastebėjo, kad nėra projektinių dokumentų – aiškinama, kad jie dingo, bet tai akių dūmimas. Skelbiamas tenderis, kad kokios nors kompanijos laimėtų jį ir atkūrinėtų projektinius dokumentus jau pastatytam daiktui. Bet tai yra tik patvirtinimas tos giluminės „chaltūros“, kuri atvedė ir į Černobilį ir nuolatines branduolines nelaimes Rusijoje.

Pasižiūrėjus į žemėlapį, kur kyla Astravas matome, kad tai yra siaubingas, tyčinis artumas – patyčia mums.

Ministras Pirmininkas pasakė, kad reikalinga stebėsena tos situacijos, gynyba, pasipriešinimas ir, kad tuo turėtų užsiimti Europos Sąjunga. Ar mes negirdėjome prieš keliolika metų, kad Lietuvos gynyba lai užsiima NATO. Ir mes praleidom daugybę metų nugyvendami Lietuvos kariuomenę, klausydami tokių pliurpalų, kad lai mus gina kažkas kitas.

REKLAMA
REKLAMA

Tai žingsnis pirmyn, pripažinimas, kad reikia, jog mus kas nors gintų, bet dar toli iki tikros gynybos. Sutelkiamos visos pajėgos, institucijos, kad būtume pasiruošę eventuoliam, galimam bombos nukritimui. Net pats Batka pasakyti negali, kada ji nukris.

Mes savo likimo atžvilgiu negalime būti naivūs, puskvailiai, iš baimės nekalbėti – neva būsim nepopuliarūs, nupirkti politikai, žiniasklaida pyks. Reikia nepasiduoti – čia pasipriešinimo pradžia – išlaikyti savo protą ir, žinoma, garbę, sąžiningumą.

Pagrindinis klausimas: priešintis ar nuolankiai atsigulti po Astravu? Ir į jį dar nėra atsakyta. Imituojamas priešinimasis, bet veiksmų nėra. Neva kažką suerzinsim, nepatiks kažkam.

Priešinimasis, jeigu mes, kaip politinė Lietuvoje struktūra, prisiimam tą misiją, vaidmenį, priešinkimės, nes iki šiol labai mažai priešinomės. Tą pripažinkim. Mes turim tą įvardinti, nes priešinimasis prasideda nuo vertinimo.

Astravas – Kremliaus kerštas. Bosas nurodė ir viskas turi būti įvykdyta. Jie trina rankomis, svarstydami, kaip tiems bjaurybėms lietuviams bus? Sprogs ar nesprogs Astravas – nesvarbu, tegu ir taip gyvena. Ar nesusipjaus visi ten?  

REKLAMA
REKLAMA

Turi būti vertinimas, supratimas ir įvardinimas teisingais žodžiais – Astravas yra prievarta, primesta situacija, mes turėtume turėti daug rūpesčio, o dabartinė valdžia – per mažai rūpinasi.

Aš nematau konkretumo šituo atžvilgiu – žmones ir fiziškai, ir psichologiškai paruošti radiaciniam užkratui. Ar mes tikrinsime vandenis, ar yra ataskaitos, ar skelbiamos Vyriausybės stebėsenos? Kur mūsų stebėsena? Ar turim stebėseną ir signalizaciją?

Mes per mažai tą jaučiame, gal jaučiam širdyje, bet mums psichologiškai, propagandiškai primesta, kad gal nelabai gerai atrodysim, tuoj apkaltins, kad norim pasirodyt prieš rinkimus – bet Astravas dar bus keturis kartus didesnis.

Reikia nekreipti dėmesio į kalbas ir tiesiog atlikti savo pareigą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų