Apie tai, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Vytautas Leškevičius ir Arūnas Kumpis.
Kodėl būtent vokiečių pajėgos?
Kodėl būtent vokiečiai turėtų būti ta brigada pas mus, o ne, pavyzdžiui, olandai ar dar kas nors?
V. Leškevičius: Nes vokiečiai gali. Labai sutinku, kad Bundesverui transformuoti reikia laiko, tai neatsitinka per akimirką. Taip, Šaltojo karo laikais Bundesveras buvo esminė jėga, ginanti Vakarų Europą kartu su amerikiečiais, bet čia kalba ne tik apie Vokietiją.
Šaltojo karo laikais viena iš labiausiai išsvajotų profesijų JAV jaunuoliams būdavo tapti jei ne astronautu, tai bent naikintuvo ar bombonešio pilotu. Tai buvo tada, bet nebūtinai yra dabar. Civilinė aviacija šiuo atveju siūlo tokias galimybes ir atlyginimą, kurie yra labai patrauklūs, todėl žmones patraukia civilinis gyvenimas.
Visuomenės ėmė turtėti ir gyventi žymiai geriau – be abejo, tas pats vyksta ir Vokietijoje. Žmonės ėmė gyventi žymiai geriau, todėl kodėl jiems eiti į Bundesverą, kur atlygis sąlygiškai mažesnis negu užsiimant civiliniais darbais be didesnių rizikų?
Mes kalbame apie mentalinę transformaciją. Tai yra esminis dalykas – pakeisti grėsmių suvokimą. Mentalinei transformacijai reikia laiko. Mums, sėdintiems visiškai šalia tiek Rusijos, tiek Baltarusijos, atrodo savaime suprantamas dalykas, kad grėsmės yra čia pat, o Vokiečiams reikia daugiau laiko suvokti, kad grėsmės yra bendros. Tai pirmas dalykas.
Antras dalykas – kodėl vokiečių Bundesveras? Jis yra visiškai integruotas į NATO struktūras. Kitaip tariant, nėra taip, kad kam nors atsitikus čia būtų tik vokiečiai ir mes. Ne, kadangi jie yra integruoti, tai būtų visas NATO.
Dar vienas dalykas – tai yra ir apie interesus. Vokiečiai labai kruopščiai skaičiuoja ir artikuliuoja savo interesus. Politiniame sluoksnyje nėra abejonių, kad jų interesas nebūtų kariauti palyginus arti Berlyno ar kur nors Pietvakarių Vokietijoje, jei jau atsitiktų reikalas kariauti.
Atgrasymas ir gynybos poreikis jiems yra tiesiog naudingesnis toliau nuo jų pačių, ten, kur yra pavojingesnė zona, ten, kur yra toliau nuo jų sienų, arčiau oponento sienų – šiuo atveju Lietuvoje.
Viskas vyko 2015–2016 metais, kai NATO pirmą kartą savo istorijoje apsisprendė dislokuoti priešakines pajėgas. Pats dalyvavau tose derybose ir galiu paliudyti, kad ne visi vienodai noriai žvelgė į šį NATO laikysenos pasikeitimą. Būtent tada vokiečiai pasiryžo keliauti į rytus, į Lietuvą.
Mano galva, tai buvo vienas iš didžiausių pasikeitimų tiek mentalinėje, tiek strateginėje kultūroje – tiek Vokietijos, tiek paties Aljanso. Pirmą kartą nuo Šaltojo karo jie pajudėjo į rytus su savo pajėgomis. Taip, užtruks, kol atsiras reikalinga masė, kol atsiras supratimas ir kol visuomenė dar labiau rems.
Beje, Bundesveras niekada nebuvo taip stipriai palaikomas visuomenės, kaip yra dabar, gynybos investicijos liudija tą patį. Jei pasaulinės gynybos investicijos praėjusiais metais pakilo 2,5 proc. tai Vokietijos – 18, o dar prieš metus – 23 proc. Tai savaime liudija vyriausybės požiūrį, o vyriausybės požiūris neatsiranda tuščioje vietoje, jis turi būti remiamas visuomenės.
Ar 100 tūkst. lietuvių būtų efektyvesnė gynybos jėga nei 5 tūkst. vokiečių?
Kariai gauna čia, Lietuvoje, kompensacijas, būstą, už kurį vėliau apmokama, vokiškos mokyklos jau yra steigiamos. Ko čia trūksta, gerbiamas Arūnai, galbūt jūs turite įžvalgų? Ko trūksta, kad vis dėlto neranda tų specialistų, kurie atvyktų čia į Lietuvą?
A. Kumpis: Man juokingi tokie klausimai. Jeigu klaustumėte mano nuomonės, kaip būtų teisingiausia ir geriausia Lietuvai, tai reikėtų paimti tuos pinigus, kurie dabar yra išleidžiami vėjais.
Atgrasyti mes nieko neatgrasysime su tais vokiečiais, o pinigus išleisime ir rezultate vėl prarasime nepriklausomybę dėl savo šios kvailystės. Geriau paimti tuos pinigus ir investuoti į 100 tūkst. lietuvių negu į 5 tūkst. vokiečių.
Galiu pasakyti, kokią reakciją rusams sukels 5 tūkst. vokiečių – juoką, o 100 tūkst. apginkluotų ir savo namus bei artimuosius ginančių lietuvių jau būtų tam tikra jėga, iš kurios tikrai nesijuoktų.
Aš paskaičiavau, kiek kainuoja vokiečių brigada ir kiek kainuotų parengti 100 tūkst. lietuvių, tai yra 20 brigadų. Vokiečių brigada kainuoja ne daugiau, ne mažiau kaip 13 mlrd. eur. Lietuvos biudžetas gynybai yra gerokai mažesnis, tuo tarpu 100 tūkst. lietuvių parengti kainuotų nuo 2 iki 4 mlrd. eur. Jaučiate skirtumą?
Bet lietuviai yra tokie „posovietiškai gudrūs“ žmonės, kurie galvoja, kad pergudraus patys save. Jie tikisi, kad numirs kas nors kitas už juos – taip nebus, niekada taip nebuvo, kad už mus nueitų ir numirtų kažkas kitas, o po to dar tėvai vokiečiai atsiųstų dar daugiau savo vaikų numirti.
Mes neatgrasysime su 5 tūkst. vokiečių ir jie mūsų neapgins, bet 100 tūkst. lietuvių, apginkluotų ir ginančių savo šeimas bei namus, būtų tikrai didelė jėga. Palyginimui su Ukraina: viena brigada gina apie 20–40 km fronto ruožą, mes turime apie 900 km sienos, tai mums kaip tik tų 20 brigadų ir reikia tam, kad galėtume ginti Lietuvą – tai yra apie 100 tūkst. aktyvaus, nuolatos rengiamo rezervo, žinančio savo vietas.
Suomiai į tai žiūri pragmatiškiau – jie turi beveik milijoną aktyvaus rezervo narių. Mes gi sėdime su 27 tūkst. rezervo ir žiūrime į vokiečius tikėdamiesi, kad jie numirs už mus. Man tokios iliuzijos neatlaiko jokios kritikos.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
