Apie tai, ar Vokietijai pavyks užpildyti brigadą Lietuvoje, su kokiais iššūkiais susiduria Bundesveras ir ką tai reiškia Lietuvos saugumui, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Vytautas Leškevičius ir Arūnas Kumpis.
Vokietijos kariuomenė sunkiai pritraukia savanorius – ką tai reiškia Lietuvai?
Vokietijos kariuomenei sunkiai sekasi surasti karių savanorių, ką jau kalbėti apie tuos, kurie turėtų vykti į Lietuvą. Kaip jūs bendrai vertinate šią situaciją? Kodėl dabar apie tai kalbame ir ar čia kažkas pasikeitė į blogąją pusę?
V. Leškevičius: Iš tiesų, labai gerai, kad dabar kalbame, o ne tada, kai būtų likusios 3 dienos iki brigados pilno kovinio pajėgumo pasiekimo pagal suplanuotą grafiką. Matote, Bundesveras savaime išgyvena vieną didžiausių transformacijų savo istorijoje.
Vokiečiams keliauti svetur ir turėti dislokuotas pajėgas yra šiek tiek naujas dalykas, su kuriuo tokiu mastu ir tokiu būdu jie nėra susidūrę, tai natūralu, kad kyla visokių iššūkių, tačiau, kad galų gale, dienos pabaigoje, viskas susidės ir turėsime visiškai pilnai užpildytą brigadą, kaip ir suplanuota – dėl to kokių nors abejonių man nekyla.
Nėra pavojaus ar rizikos, kad tas tikslas nebus įgyvendintas?
V. Leškevičius: Šiuo konkrečiu atveju – ne. Niekaip neįžvelgiu šiuo metu jokio pavojaus ar rizikos, kad atsitiktų kitaip.
Galbūt galėtumėte paaiškinti, kodėl pas vokiečius yra tas įsišaknijęs pacifizmas?
A. Kumpis: Taip, čia vienareikšmiška, kad vokiečių požiūris tiek į gynybą, tiek į patį galimą priešininką Rusiją yra kardinaliai skirtingas negu tų šalių, kurios yra patyrusios okupaciją. Vokiečiai pirmiausia jaučia labai didelę kaltę dėl II-ojo pasaulinio karo sukėlimo ir dėl tų dalykų, kurie buvo padaryti, be abejo, tas šleifas velkasi.
Čia teko girdėti iš pačių vokiečių, kad rytų europiečiai nesuvokia iki galo vokiečių požiūrio į rusus. Mums įprasta, kad rusai ir Rusija yra okupantai, kai tuo tarpu Vokietijoje, ypač Rytų Vokietijoje, jie yra suvokiami kaip „gerieji vyrukai“ –žmonės, kurie nugalėjo nacizmą ir išvadavo Vokietiją. Kad ir kaip keistai mums tai atrodytų, tačiau taip yra.
Po tos II-ojo pasaulinio karo karčios patirties buvo dedama labai daug pastangų, kad Vokietiją apskritai pacifikuotų ir denacifikuotų. Niekam ne paslaptis, kad kai Hitleris buvo valdžioje, jis nebuvo kažkoks niekieno neremiamas diktatorius.
Anot tų laikų statistinių duomenų, 95 proc. Vokietijos visuomenės rėmė Hitlerį, rėmė ekspansiją į rytus. Karas baigėsi, praėjo ne toks jau didelis laikotarpis ir tada reikėjo visą visuomenę pakeisti, atversti jos mąstymą. Tam buvo skiriama labai daug dėmesio ir dabar mes turime tai, ką turime.
Mažiau negu 30 proc. Vokietijos visuomenės apskritai yra pasirengę ginti pačią Vokietiją, o jau nekalbant apie gynimą kažkokių šalių, esančių Europos periferijoje. Man aktualiausias klausimas kyla ne tas, ar vokiečiai surinks tą brigadą – aš net neabejoju, sprendžiant pagal pačią vokiečių prigimtį, kiek jie yra pareigingi – jie versis per galvą, bet tą brigadą surinks.
Man labiausiai kyla klausimas: kiek mes, lietuviai, turėsime iš to naudos? Būtent taip klausimas turėtų būti keliamas, o ne tai, ar surinks, ar nesurinks. Dėl surinkimo jie patiria sunkumų, kurie yra sąlygoti istorinės patirties ir kitų su tuo susijusių dalykų, tačiau mums ne tai svarbiausia.
Ar galime pasitikėti sąjungininkų valia „dieną X“?
Kai matome pacifizmą ir šiek tiek kitokį gynybos suvokimą, ar mes galime pasitikėti, kad atėjus „dienai X“ nepritruks valios, įgūdžių ir kitų dalykų, jei reikėtų mums kartu gintis nuo priešo?
A. Kumpis: Būtent čia kalba labiau eina ne apie juos, o apie mus. Kaip vienas mano pažįstamas Bundestago deputatas iš valdančiosios daugumos pasakė: „Aš nesuprantu, iš kur pas jus, lietuvius, tiek daug optimizmo, susijusio su ta vokiečių brigada ir apskritai su sąjungininkais“, aš asmeniškai irgi to nesuvokiu.
Tai patvirtina dar neseniai įvykęs Masačusetso, Kembridžo ir Jeilio universitetų tyrimas. Jis susijęs su tuo, kiek pagrįsti yra priimančių šalių lūkesčiai dėl to, kaip dislokuoti amerikiečiai tose šalyse įtakos Amerikos įsitraukimą į karą – rezultatas buvo šokiruojantis.
Praktiškai paklaidos ribose tiek karių skaičius, tiek netgi žuvusių amerikiečių karių skaičius toje dislokuotoje šalyje neturi reikšmės Amerikos pilnam įsitraukimui į karą.
Pagrindinę reikšmę sudaro pirmiausia pavojus pačiai Amerikai, o antras rodiklis – tų šalių galimybės savarankiškai gintis, tai yra sėkmės procentas dalyvaujant konflikte.
Pačių visuomenių lūkesčiai yra absoliučiai nepamatuoti. Nežinau, kiek lietuviai sugeba save apgauti, kad už jų namus ir jų šeimas nueis ir numirs kiti. Vėlgi pasikartosiu: įsivaizduokite tokį scenarijų, kai namo juoduose maišuose išsiunčiami tūkstantis žuvusių užsienio karių, ir jie dar paima ir atsiunčia mums dar kelis tūkstančius savo vaikų – tai yra sunkiai suvokiama.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
