Gargžduose, Socialinių paslaugų centre, į susirinkimą su Anoniminių alkoholikų grupės (AAG) nariais atvyko būrys seniūnijų socialinių darbuotojų, gyventojų, kenčiančių nuo šios priklausomybės ligos, jų šeimos narių, taip pat Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus atstovų, Gargždų parapijos kunigas.
AAG nariai ne tik pristatė savo programą, teigdami, jog alkoholikai turi integruotis į visuomenę, bet papasakojo apie savo kančias, siekiant blaivybės. Porą valandų trukęs susirinkimas teikė vilties, jog ir Gargžduose bus įkurta AAG, juolab kad susirinkusieji domėjosi, kaip išmokti gyventi su šia liga. Tačiau pusę metų ieškoma patalpų šiai grupei įsikurti, bet veltui. Grupės kūrimo iniciatoriai jaučiasi nesuprasti.
Bijo įsileisti
Pakalbėjus skaudžia tema, kaip gelbėti į alkoholio liūną puolusius žmones, iki šiol mūsų rajone neįkurta AAG, kuri teiktų pagalbą sergantiesiems alkoholizmu.
„Tikėjomės pasiūlymų, kur galėtų Gargžduose įsikurti ši grupė, bet palaukę porą mėnesių nieko nesulaukėme, - kalbėjo iniciatyvinės grupės narys Artūras. – Tada pradėjome vaikščioti po įvairias institucijas ir prašyti, kad leistų mums rinktis. Lankėmės Socialinių paslaugų centre, kalbėjomės su buvusio viešbučio darbuotojais, su parapijos klebonu. Tiesa, jis pasiūlė patalpas, iš kurių išsikėlė Caritas, nes ten nešildoma. Pagaliau skelbimą išspausdino vietos laikraštyje „Banga“, tačiau atsiliepė tik vienas žmogus, pasiūlęs didelį butą, kurio mes negalėtume išlaikyti. Supratome, kad mūsų nenori įsileisti. Tačiau mes negalime veikti, padėti nuo alkoholio priklausomiems žmonėms neturėdami patalpų: mums reikia ne tik turėti adresą, bet ir nuolatinę vietą, kur galėtume porą kartų per savaitę susitikti, pasikalbėti.“
Pasak Artūro, susirinkę į būrelį, iš alkoholio liūno besikapstantys žmonės pabūtų kartu, išklausytų vienas kitą, stengtųsi suprasti ir padėti vienas kitam. Vienas iš AAG steigimo iniciatorių Gintas pratarė, jog tikriausiai baiminamasi, kad rinksis neblaivūs asmenys.
Artūras pridūrė: „Iš tiesų visuomenės toks požiūris: ateis girti ir viską suniokos.“ Kitas šios grupės steigimo iniciatorius Virginijus apgailestavo: „Visuomenė nesupranta, kas mes esame.“
Artūras papasakojo, kad jie bendradarbiauja su Klaipėdos universiteto studentais, būsimaisiais socialiniais darbuotojais. Po dvi valandas trukusio pokalbio šie prisipažino, kad iki tol netikėję, jog alkoholikai gali būti tokie žmonės, - kalbėjo Artūras, blaivybės keliu pradėjęs žengti prieš 8 metus. – Tokią ligą mums Dievas siuntė.“
Pašnekovai kalbėjo, kad per televiziją rodomi apdovanotieji už išgelbėtą žmogų. „Mes norime padėti kenčiantiesiems nuo alkoholizmo, kuris naikina asmenybę, jo protą. Juk būna atvirų susirinkimų, į kuriuos galėtų ateiti bet kas ir pasižiūrėti, ką mes veikiame“, - kalbėjo vyrai. Jie prisiminė, kad vienas gargždiškis prieš kelerius metus bandė įkurti AAG. „Turėdamas pažįstamą, jis gavo patalpas rinktis, tačiau vienas grupės neįkursi“, - sakė jie.
Įveikę ligą, nori padėti kitiems
Prieš 7 metus pradėjęs kovoti su priklausomybės nuo alkoholio liga, Gintas prisipažino neišvengęs atkryčių. AAG nariai pasakojo, jog Klaipėdoje veikia net 3 grupės, yra ir Kretingoje. Jie sakė ten važinėjantys į susirinkimus, nes norint išsaugoti blaivybę būtina lankyti grupę, padėti kenčiančiam alkoholikui. Tačiau važinėti brangu, ypač šiuo sunkmečiu. „Baisiausia, kai suklupęs žmogus nebegrįžta į normalų gyvenimo kelią. Ir džiaugiamės, kai sugrįžta“, - kalbėjo Artūras.
Jis suskaičiavo, kad Priklausomybės ligų centre Klaipėdoje 12-os žingsnių Minesotos programą išklausė 23 gargždiškiai, doviliškiai, daupariškiai. Pasak jų, dabar čia gydymosi kursas kainuoja 500 litų. Virginijus ir Gintas žino, kad į AAG Klaipėdoje susirenka apie 10 žmonių, tarp kurių yra ir Klaipėdos rajono gyventojų. Taigi jie įsitikinę, jog būtina Gargžduose ar kitoje seniūnijoje įkurti AAG.
„Doviluose kalbėjomės su seniūne, kuri pažadėjo tartis su Šiūparių bendruomene, bet atsakymo nesulaukiau. Ir Dauparuose rasti patalpas beviltiška. Betgi kiekvienoje bendruomenėje yra šeimų, kenčiančių nuo alkoholizmo, ir reikia gelbėti juos, šeimos narius, pažįstamus, kaimynus“, - teigė Artūras.
Grupėje lengviau
Pasak AAG kūrimo Klaipėdos rajone iniciatorių, pirmiausia reikia pripažinti, kad esi alkoholikas. O pagalbos ieškantysis turi ją rasti. Virginijus neslėpė, kiek daug jam teko kovoti pačiam su savimi dėl šios priklausomybės. „Mums grupėje lengviau“, - teigė jis.
Pasak Artūro, yra žmonių, be niekieno pagalbos susitvarkiusių su šia problema. „Jeigu Gargžduose įsikurtų AAG, tai žmonės, net nežinantys apie savo ligą, ateitų ir susipažintų, kas mes esame“, - kalbėjo Gintas. Tačiau vyrai skundėsi, jog pusę metų ieško patalpų ir jau praradę viltį. „Mums jos labai reikalingos skleisti informaciją, gelbėti žmones nuo alkoholizmo – bent vienam padėti išsikapstyti iš šios baisios ligos“, - kalbėjo Artūras.
Jis pasakojo, kad Pakutuvėnuose, kur yra įsikūrusi Anoniminių alkoholikų bendruomenė „Pakūta“, rengiamos Žemaitijos AAG narių vasaros stovyklos. Klaipėdiškė Dalia Kanclerytė sukūrusi filmą „Pakūta mano meilė“ apie nuopuolį ir tikėjimą, kurį parodytų visuomenei dalyvaujant autorei, broliui Gediminui.
Atsikratė blogybės
Meniškos sielos Raimondas tapybai paskyrė 18 metų. Atleistas iš darbo, pradėjo tapyti. Iki pensijos dar buvo toloka, o gyventi reikėjo. „Dabar parduoti paveikslą labai sunku – paskutinį nupirko prieš 3 metus, - pasakojo menininkas. – O vizijos gimsta naktimis, tik spėk jas įprasminti paveiksluose.“
Raimondas kalbėjo, kad tai juodas darbas – kelias savaites tapyti vieną paveikslą. Baigus reikėjo atsipalaiduoti. „O kaip? Į koncertą nueiti reikėjo pinigų“, - kalbėjo jis. Taigi pasikviesdavo draugų, pažįstamų. Ir anie buvo bedarbiai, tad pirkdavo ir gerdavo „ruginikę“, kurios puslitris prieš kelerius metus kainavo 4 litus, o dabar - 7 Lt.
„Gerdavome, šnekučiuodavomės ir dainuodavome, kartais pritariant muzikantui. Elgėmės kultūringai – nė vienas iš mūsų nebuvo piktybinis. Alkoholis man buvo atsipalaidavimas po juodo darbo, bet ne kūrybinis įkvėpimas, - prisipažino menininkas, alkoholio nebevartojantis 1 metus ir 3 mėnesius. - Medikai, patyrinėję mano sveikatą, liepė nė į tą pusę nežiūrėti, ne tik į burną neimti, jeigu dar noriu gyventi. Taip, aš noriu gyventi ir tapyti. Alkoholis dar neužmušė meninio mąstymo, o kiek žinome poetų, rašytojų, kurių talentą pražudė ši blogybė. Aš jos atsikračiau ir galiu gyventi be alkoholio. Džiaugiuosi, kad nepragėriau kūrybinių minčių, kad jos vis dar aplanko mane.“ Raimondas šypsodamasis ištarė, jog ant vieno jo peties esąs angelas, o nuo kito nusimetęs velnią. Jis prisipažino, kad niekada nenorėjęs gerti „iki žemės graibymo“. Bet sykį padauginus, tai pasikartodavo. Menininkas apgailestavo, kad jau nebėra 18 draugų, kurie rinkdavosi jo namuose. Iš jų tik 4 buvo už jį vyresni. Raimondas nesiginčijo, jog alkoholis „padėjęs“ jiems iškeliauti anapus.
Jis pasakojo, kad tėvukas irgi mėgęs šią bjaurybę, bet pradėjęs gerti žymiai vėliau nei jis. „Mūsų giminėje dėdės buvo smarkūs „ant gėrimo“. Nežinau, ar aš paveldėjau jų genus – gal mano toks charakteris“, – svarstė pašnekovas.
Jis džiaugiasi, kad alkoholis jo nevaldęs ir alkoholiku savęs nelaiko. „Tai būdavo tik atsipalaidavimas po sunkaus darbo, bohemiškas gyvenimas, mano sielos šėliojimas“, – kalbėjo Raimondas.
Jis prisipažino, kad liūdna žiūrėti į konteineriuose besirausiančius alkoholikus. „Juos jau pavergė alkoholis – jie jau priklausomi, - ištarė menininkas. – Man nepatinka alkoholio vergai, kuriems neberūpi darbas.“ Jis patikino, kad 3 metus ištversiąs be alkoholio. Jis tapo: jau baigtas paveikslas, kuris bus eksponuojamas parodoje metų pabaigoje. „Jeigu ne tapyba, nežinau, kuo būtų pasibaigęs mano gyvenimas“, - neslėpė Raimondas.
Jis pritarė, kad Gargžduose įsikurtų AAG: „Atvėrus savo nuodėmes, gal nebetektų grįžti į tą patį liūną.“ Tačiau menininkas sakė nesilankysiąs, nes nenorėtų, kad svetimi sužinotų apie jo gyvenimo būdą.
