Agnė Skamarakaitė, LRT radijo laida „60 minučių“, LRT.lt
Krašto apsaugos ministerijos siūlymui skverą Vilniaus Antakalnio mikrorajone pavadinti Pensilvanijos vardu pasipriešino vietos bendruomenė. Miesto taryba tokiam siūlymui taip pat nepritarė, tačiau, savivaldybės atstovės Raimondos Rudukienės teigimu, problemų dėl pavadinimų iškyla neretai.
„Tarkim, iš gyventojų gauname ir skundų, kai kokią nors gatvę pavadiname kad ir garbaus žmogaus pavarde. Pavyzdžiui, visai neseniai gavome visos gatvės prašymą pakeisti pavadinimą – jie nenori pavardės“, – sako Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros departamento pavaduotoja R. Rudukienė.
– Ponia Rudukiene, nors Vilniaus miesto taryba nepritarė, kaip kilo idėja skverą Antakalnio mikrorajone pavadinti Pensilvanijos vardu?
– Idėja kilo ne Vilniaus miesto savivaldybei. Iniciatyvos ateina iš išorės. Dėl Pensilvanijos skvero į mus kreipėsi Krašto apsaugos ministerija, nes ji bendradarbiauja su Pensilvanijos nacionalinės gvardijos kariais ir norėjo paminėti 20-metį. Todėl KAM kreipėsi į mus, kad mes rastume galimybę pavadinti Pensilvanijos vardu gatvę ar skverą. Šiuo atveju mes susiduriame su didelėmis problemomis. Naujos gatvės yra tik rajonuose, kuriems parengti detalieji planai. Tačiau, nors detalusis planas yra, gatvė neįrengta, infrastruktūra nesukurta, namai nepastatyti. Tarkim, atvažiuoja Pensilvanijos gubernatorius, atstovai, gvardijos vadovybė ir nori atidaryti tuo vardu pavadintą skverą... Juk mes negalime žmonių vežti į laukus.
– Ar tokie pavadinimai derinami su vietos bendruomene? Kaip suprantu, Antakalnio bendruomenė priešinosi tokiam pavadinimui.
– Teisės aktuose nėra numatyta, kaip viešinti tuos dalykus, nes dėl gatvių, skverų pavadinimų paprastai iniciatyvą rodo kažkokios organizacijos, asmenys, atstovaujantys garbiems žmonėms, mokslininkai. Iš esmės iniciatyva yra visuomenės. Nors Antakalnio bendruomenė pasakė, kad visai kitaip įsivaizduoja tą skverą, tačiau mes nė karto negavome jokio bendruomenės prašymo želdynus ar skverus pavadinti kokiais nors vardais. Ši situacija tikrai be galo sudėtinga, nes tai ne tik kad kažkokios bendruomenės noras – čia ir ministerija, ir galbūt atstovavimas pačiai Lietuvai, todėl mes negalime kažkur kitur kažko pavadinti.
– Kai kurie vilniečiai piktinasi, kad stovėjimo aikštelė prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios pavadinta Pauliaus XVI vardu.
– Dėl to taip pat buvo kilę labai daug diskusijų. Vilniaus miestas neturi labai didelių aikščių ir erdvių, kad galėtume pavadinti tokiais vardais. Iš tikrųjų yra rengiamas projektas ir vadinamojo Antakalnio žiedo turėtų nelikti – ten planuojama sankryža. Kai ji bus įrengta, ten tikrai atsiras labai gražus skveras.
– Pirma – pavadinimas, paskui – skveras?
– Vieta vis dėlto prie religinio pastato. Juk nenugrūsi kažkur. Jis, beje, čia ir gyveno, buvo apsistojęs T. Kosciuškos gatvėje. Buvo daug diskusijų, bet ir arkivyskupija pasakė, kad jiems tai tinka, o mes tikrai norime ten įrengti normalų skverą. Ateis laikas, ir bus tikrai gražus skveras.
– Ar nebuvo siūlymų Vilniaus oro uostą pavadinti kokiu nors vardu? Kitų Europos (ir ne tik) šalių tradicija gana aiški – dažnai vadinama mirusių prezidentų vardais.
– Nebuvo. Niekas nesiūlė. Ir prašymo nebuvo.
– O jei būtų, vėl svarstytumėte?
– Žinoma, svarstytume. Tik oro uosto teritorija priklauso ne savivaldybei – patikėjimo teisė perduota pačiam oro uostui. Taigi reikėtų ir derinti su oro uostu.
– Ar sprendžiamas klausimas Žirmūnų tiltą pavadinti Algirdo Brazausko vardu?
– Taip pat buvo daug diskusijų ir įvairių nuomonių. Galbūt buvusio prezidento vardu vis dėlto reikėtų pavadinti didesnį objektą, bet savivaldybės taryba yra išleidusi tvarką, po kelerių metų gatves ir skverus galima pavadinti mirusių žmonių vardais.
– Po kelerių?
– Po 10 metų.
– Ši tvarka yra nauja?
– Taip, tai nėra sena tvarka, bet iškilo būtinybė. Po lėktuvo katastrofos buvo kilęs bumas greičiau kažką pavadinti Lenkijos prezidento vardu. Mes siūlėme skverą prie Lenkų namų, jis taip pat turėtų būti gražiai įrengtas. Tačiau praėjo kiek laiko, ir dabar jokios iniciatyvos nebėra, niekas net nekalba. Taigi čia tarsi žmonių patikrinimas. Tačiau tokios tvarkos savivaldybėje vis dėlto reikėjo, nes tikrai būna įvairių ir keistų prašymų.
– Kaip sprendžiamas naujų gatvių naujuose mikrorajonuose pavadinimų klausimas? Irgi gyventojų klausiama? Laukiama iniciatyvų?
– Ne, nelaukiama. Pagal nustatytą vyriausybės tvarką, kai yra parengtas detalusis planas ir formuojamos gatvės, mes turime duoti joms pavadinimus. Kitaip žmonės negali registruoti sklypų, nes iškart reikia suteikti ir numerius, adresus. Iniciatyvų turime be galo daug. O kai jų pritrūksta, vadiname vietovardžiais – tai labai gražu ir visiems patrauklu. Tarkim, iš gyventojų gauname ir skundų, kai kokią nors gatvę pavadiname kad ir garbaus žmogaus pavarde. Pavyzdžiui, visai neseniai gavome visos gatvės prašymą pakeisti pavadinimą – jie nenori pavardės.
