Remiantis istoriniais ir archyviniais dokumentais bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro parengtomis pažymomis, Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė Rita Vaitekūnienė, savarankiškai atlikusi ikiteisminį tyrimą, nustatė, kad ukmergiškis V. L., 1949 m. pavasarį dalyvavo iš Juozapinės kaimo iškeldinant šeimą, turėjusią 35 hektarus žemės, 5 hektarus miško ir ne vieną dešimtį gyvulių. Būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros pareigūnu, ginkluotas šaunamuoju ginklu ir veikdamas bendrininkų grupėje, V. L. kartu su kitais sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros pareigūnais prievarta iš jų namų išvarė ir į tremtį išsiuntė penkis vienos šeimos narius: vyrą, žmoną, jų dukterį ir du sūnus.
Trečiasis sūnus, nujausdamas gręsiantį trėmimą, bandė to išvengti iššokdamas pro langą, tačiau kaltinamasis šovė į bėgantį vyrą ir tyčia jį nužudė. Dar viena dukra tuo metu gyveno Vilniuje, todėl ištrėmimo jai pavyko išvengti. Prokurorės pastangomis buvo surastas ir šiame ikiteisminiame tyrime vieninteliu nukentėjusiuoju pripažintas šiuo metu Kanadoje gyvenantis nužudytojo asmens sūnus, kurio tuo metu jo motina dar tik laukėsi. Aštuoniasdešimt penkerių metų sulaukęs kaltinamasis savo kaltės nepripažino.
Per pastaruosius dvejus metus prokurorė R. Vaitekūnienė baigė ir teismams perdavė dar tris analogiškas, žmonių trėmimo į SSRS teritoriją, baudžiamąsias bylas. Už 1951–1952 metais dalyvavimą trėmime iš Vilniaus ir Klaipėdos rajonų kaimų iškeldinant dvidešimt tris žmones kaltinimai pareikšti per aštuoniasdešimt metų sulaukusiems dviem Širvintų rajono ir vienam Vilniaus miesto gyventojui. Vieną ikiteisminį tyrimą prokurorė atliko savarankiškai, dar du, kuriems ji vadovavo – Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras D. Dambrauskas.
Pasak Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo B. Maculevičiaus, to meto istoriniai įvykiai nulėmė daugelio Lietuvos gyventojų ir jų vaikų likimus, kurie, jeigu ne okupacijos metu vykdyti žmonių trėmimai išvarant juos iš namų ir prarandant visą turtą, matyt, galėjo susiklostyti kur kas palankiau. Už šiuos nusikaltimus žmogiškumui ir karo nusikaltimus netaikoma apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, būtent dėl to svarbu atstatyti teisingumą tremties bylose. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas už civilių trėmimą ar perkėlimą numato laisvės atėmimą nuo penkerių iki penkiolikos metų, už tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymą – laisvės atėmimą nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos.
