Minint “Juodojo kaspino” dieną, šalies vadovas Valdas Adamkus kvietė turėti drąsos saugoti ir ginti idealus, kaip tai darė visų laikų Lietuvos laisvės gynėjai.
Prezidento kalba:
"Lietuva mini Rugpjūčio 23–ąją. Prisimename 1939 – aisiais pasirašytus neteisėtus ir amoralius dokumentus, mūsų valstybei reiškusius okupaciją ir ilgus priespaudos metus. Prisimename tautos kančių kelią - tūkstančius nužudytų, ištremtų, priverstų emigruoti, fiziškai ir morališkai suluošintų piliečių. Prisimename totalitarizmo ir absurdo aplinką, kurioje buvo trinama mūsų istorija, šmeižiami laisvės gynėjai, o pati laisvės sąvoka iškreipiama ir tapatinama su sovietine tikrove.
Tačiau Rugpjūčio 23-ąją pelnytai galime laikyti ir tautos dvasinio pabudimo diena. Prisiminkime 1987-ųjų mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Jo rengėjai patyrė tą patį, ką ir pokario partizanai bei disidentai: gąsdinimus, fizinį ir psichologinį smurtą, šmeižtą – visa tai, kas penkias dešimtis metų lydėjo mūsų tikrąją istoriją ir laisvę.
Nepaisant okupantų ir jų talkininkų pastangų įteigti, esą veikia tik keletas pavienių ekstremistų, visi suprato: Lietuva jau kitokia. Lietuva pasiryžo ginti savo istoriją ir pagerbti jos aukas. Lietuva subrendo tiesai.
Tai suvokę, okupantai dar bandė gelbėtis įprastais ginklais ir įrodinėti savąją tiesą, menkindami Vasario 16-osios vertę ir žlugdydami septyniasdešimtųjų Laisvės atkūrimo metinių minėjimą. Tačiau Lietuvoje jau nesustabdomai vyko visuotinis dvasinis išsilaisvinimas, išsiliejęs tautinio atgimimo Sąjūdžiu ir Baltijos keliu, Kovo 11-osios Aktu ir Sausio 13-osios žygdarbiu, pagaliau – Lietuvos nepriklausomybės pripažinimu ir grįžimu į civilizuotų valstybių bendriją. Tačiau dar kartą kartoju: iš pradžių buvo žodis 1987-ųjų vasarą. Šiandien, praėjus dvidešimčiai metų, nuoširdžiai dėkoju pirmojo laisvės mitingo rengėjams.
Už drąsą ir moralumą, už ištikimybę tiesos ir tautos idealams, už pasiryžimą pasiaukoti vardan tų idealų, vardan tos Lietuvos. Jūsų nuopelnas – ne tik priminta ir grąžinta į viešumą tikroji tautos istorija. Jūsų nuopelnas – ir pažadintas tautos solidarumas, savigarba, tikėjimas savo jėgomis.
Šiandien klausiu savęs ir Jūsų: kiek tų vertybių išsaugojome per dvidešimt metų? Neretai matome politikų blaškymąsi ir pasimetimą smulkmenose, o kartais – ir beveik neslepiamas abejones laisve kaip vertybe. Ar tai toleruodami neišduodame idealų, kurie sukūrė mus kaip tautą ir valstybę?
Ar ne per lengvai numojame ranka į piliečių solidarumą ir pagarba grįstą tarpusavio ryšį - vieną iš pamatinių laisvės ir nepriklausomybės atramų? Ar visada randame savyje drąsos ir valios įvardyti akivaizdų blogį, neteisybę bei prisitaikėliškumą? Ar turime pakankamai dvasinių jėgų priešintis totalitarizmo kėslams bei moralinei erozijai, kurie nuolat kėsinasi pažeisti viską – pradedant žmogiškuoju bei tautiniu orumu ir baigiant valstybės nepriklausomybe?
Dažnai pastebime, kad mūsų pilietiškumo samprata ir gebėjimas jį realizuoti yra gerokai silpnesni už skambias deklaracijas. Tačiau istorija moko, kad laisvė – tai ne tik ir ne tiek valstybės teisinis statusas, o visų pirma – jos piliečių bendra dvasinė būsena, jų pasirengimas bendrai ginti bendras vertybes. Nenuvertinkime jų. Nenuvertinkime savo tautiškumo, pilietiškumo ir valstybingumo. Turėkime drąsos saugoti ir ginti idealus, kaip tai darė visų laikų Lietuvos laisvės gynėjai.
Tai būtų didžiausia pagarba visiems šių kovų dalyviams, tai būtų gražiausias visų žuvusiųjų šioje kovoje atminimas. "
