Dvi kadencijas už valstybės vairo stovėjęs ir aktyvią užsienio politiką vykdęs Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus teigia, kad pasibaigus kadencijai, jo gyvenimas darbų gausa nenusileidžia nuo tuo metu vyravusio darbo tempo. Tik dabar atsakomybės mažiau. Kuo ir kaip šiandien gyvena buvęs šalies vadovas? Išskirtinis interviu „Tauragės kurjeriui“ V.Adamkaus darbo kabinete, Prezidentūros kanceliarijoje.
– Kai 1998 metais Jūs pirmą kartą buvote išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu, iškėlėte tris pagrindinius siekius: laisvo žmogaus, atviros visuomenės ir stiprios valstybės. Kaip šiuos siekius sekėsi įgyvendinti per penkerius kadencijos metus?
– Nenorėčiau visko suvesti į pirmą kadenciją. Kaip ten bebūtų, šiandieną mes turime atvirą visuomenę, laisvą spaudą, turime funkcionuojančią visuomenę, pripažintą tarptautiniu požiūriu. Lietuva yra Vakarų bendruomenės narė, su visomis demokratinėmis institucijomis, kurių neturėjome anksčiau. Esu įsitikinęs, kad Lietuva demokratėja, džiaugiuosi, kad esam Vakarų pasaulio dalis. Nors ir labai lėtai, judame teisinga kryptimi.
– 2004 metais Jus išrinkus Prezidentu antrai kadencijai kėlėte kitus tikslus – sukurti europietišką gerovę kiekvienuose šalies namuose, garantuoti, kad neliktų pamirštų žmonių. Tuo tarpu politologai ir ekspertai teigia, kad antroji jūsų kadencija buvo gerokai pasyvesnė nei pirmoji.
– Na taip, aš girdėjau šias man sakomas pastabas, jei nepavadinsime tai priekaištais. Esame paliesti tarptautinės krizės, o mūsų pasiekta gerovė nėra tokio lygio kaip Vakarų šalyse. Todėl ir tas pasakymas, kad nebūtų pamirštų žmonių reiškia viena – mes kalbam apie skurdą. Šita riba ir šiandieną nė kiek nepalengvėjo. Nemanau, kad tai artimiausiu metu gali lengvai pasikeisti į gerąją pusę, nors ir labai šito norėčiau. Tarptautinė krizė palietė visą pasaulį ir tai atsiliepė mūsų visuose sprendimuose. O dėl materialiosios pusės, žmonių gerovės, krizė neturėtų mus nublokšti į dar didesnę neviltį. Manau, kad antroje kadencijoje Lietuva tarptautiniu požiūriu tikrai pasiekė rezultatų, kuriais galime džiaugtis ir didžiuotis. Esam lygiateisė Vakarų valstybė, tarptautinių organizacijų lygiateisiai nariai, mūsų žodis girdimas ir matomas. Taip, kad užsienio politikos srityje įgautą pripažinimą, po netrumpo okupacijos laikotarpio, aš vadinu mūsų valstybės laimėjimu.
– Jūsų prezidentavimo metai sutapo su stipria Lietuvos užsienio politika. Lietuva šioje srityje buvo tapusi ne tik regiono lydere – puikūs santykiai su Lenkija, didelė įtaka Ukrainoje, palaikymas Gruzijoje. Ne tik Jūsų draugai, bet ir priešai pripažįsta Jūsų stiprybę užsienio politikoje. Kaip vertinate dabar pritilusią mūsų šalies užsienio politiką, truputį kitaip dėliojamus akcentus – geros kaimynystės su Baltarusija ir Rusija, pablogėjusius santykius su Lenkija, tam tikrą atšalimą JAV atžvilgiu?
– Jūs iškėlėte užsienio politikos aktualijas. Nežinau ar tai, ką jūs išsakėte, galima apibūdinti kitaip. Norėčiau pabrėžti, kad nuo pat pradžių mes siekėme draugiškų, korektiškų ir abipusiai kaimynus gerbiančių šalių santykių. Tą mes darėme abiejų mano kadencijų metu. Bet tai buvo iniciatyva tik iš mūsų, o ne iš mūsų didžiųjų kaimynų Rusijos ir Baltarusijos. Man belieka tik apgailestauti, kad toks nedraugiškas požiūris buvo į Lietuvą.
Dėl Lenkijos, Ukrainos, Gruzijos – tai aš pavadinčiau auksinių santykių amžiumi. Nuo 1920 metų, kuomet su lenkais turėjome konfliktą dėl Vilniaus, daug metų mūsų santykiai buvo įtempti. Tik paskutinius dešimt metų tie santykiai tapo nuoširdūs ir draugiški. Bendradarbiavome tarptautiniu lygiu, dažnai Lenkijos ir Lietuvos pozicijos buvo vienodos, vieni kitus palaikydavome tarptautiniame lygmenyje. Manau, kad Lietuva suvaidino reikšmingą vaidmenį Gruzijos ir Ukrainos nepriklausomybės reikaluose. Iki šios dienos tie santykiai buvo šilti ir nuoširdūs.
Norėčiau tikėti, nors ir matome naują užsienio politikos kryptį, kad tokie santykiai bus tęsiami ir atneš naudos mūsų šaliai. Nenoriu kritikuoti šiandieninės užsienio reikalų būklės. Tai naujosios administracijos ir prezidentės užsienio politikos kryptis. Pažiūrėsim, kokie bus rezultatai. Labai norėčiau, kad nebūtų atsisakyta aiškios provakarietiškos demokratinės politikos krypties.
– Kiek per abi Jūsų kadencijas LR Prezidento poste surengėte vizitų į kitas šalis? Kurie reikšmingiausi? Ką jie davė mūsų šaliai?
– Sunku tiksliai pasakyti, bet manau, kad tikrai daugiau nei šimtas. Tarptautinėje erdvėje pakankamai aktyviai reiškiamasi. Mano giliu įsitikinimu, šie vizitai buvo be galo reikalingi, reikšmingi, kadangi jų metu buvo užmezgami tiesioginiai ryšiai su atskirų valstybių vadovais, verslas turėjo progos tartis dėl eksporto. Kvietėme užsienio kompanijas investuoti Lietuvoje. Ir tai davė rezultatų, nes tuo metu Lietuvos ekonominis gyvenimas kilo, ką jautė ir mūsų žmonės. Vizitai yra būtini ir be jų neapsieisime.
– Ironiška, bet šalies Pietvakarių pakraščio ekonomiką gelbsti kontrabanda: klestintys kontrabandininkai duoda uždirbti prekybininkams, statybininkams, paslaugų teikėjams. Kad visuomenės požiūris į tai yra pakantus, įsitikinote Jūs pats, lankydamasis Tauragėje. Kai pilnoje žmonių salėje paklausėte nuomonės apie kontrabandą, vienas dėl savo sveikatos būklės nemokantis meluoti, sakė, kad kontrabanda – visiems labai gerai: vieni dėl to turtėja, kiti sutaupo pirkdami kontrabandines prekes. Tačiau susirinkusieji dėl tokio atviravimo nepasipiktino. Matote, kas darosi dabar, kontrabandininkai jau „šeimininkauja“ ir muitinėje. Kaip tai galima būtų sutramdyti?
– Ši situacija parodo mūsų visuomenės bendrą požiūrį į gyvenimą, kad kartais ne vertybės, o materialinė gerovė lemia žmonių padėtį. Suprantu, kad kiekvienas žmogus įvairiais būdais bando pagerinti savo materialinį būvį. Aš nepateisinu kontrabandos, nes tai nusikalstama veikla ne vien kaip pats įvykis, tai nusikaltimas prieš visuomenę. Valstybė netenka pajamų, kurios turėtų atitekti žmonių gerovei kelti. Ką daryti? Aš manau, kad reikia visomis įmanomomis priemonėmis įgyvendinti įstatymus, kurie draudžia tokią veiklą. Teismai turėtų stengtis įgyvendinti tai, ką numato įstatymai. Šioje vietoje būtinas už tai atsakingų institucijų bendradarbiavimas, net ir tarpvalstybiniu lygiu. Kontrabanda ateina ne iš vienos pusės, todėl čia turėtų būti kaimyninių valstybių bendras suinteresuotumo klausimas. Kai kurių žinybų nesąžiningumas ar net talkinimas kontrabandininkams turi būti baudžiamas visu griežtumu. Tai kova ne su priežastimi, o su pasekmėmis.
– Ar nemanot, kad visuomenės moralės nuostatas tiesiogiai diktuoja namuose „tuščias šaldytuvas“?
– Taip. Deja, taip. Kuomet žmogus susiduria su tokia situacija, kai jis neturi iš ko pragyventi, desperatiškai griebiasi įvairių priemonių net žinodamas, kad tai yra nelegalu. Tačiau aš manau, kad Lietuva nėra pasiekusi tokio lygio, kad žmonės būtų atsidūrę tokioje beviltiškoje situacijoje. Kontrabandą organizuoja ne tie žmonės, kurie nesuduria galo su galu, o tie, kurie skęsta piniguose.
– Konservatorių Vyriausybė – pati nepopuliariausia nuo Nepriklausomybės atkūrimo laikų. Kas lemia tokią situaciją – krizė ar ir žmonėms nepriimtini būdai iš jos išeiti?
– Manau, kad vienareikšmio atsakymo nėra. Krizė iš dalies prisideda prie to. Priemonės kovojant su krize, užimtos pozicijos, siaurų partijos tikslų siekimas sudaro neigiamą nuomonę. Pasižiūrėjus į Seimo ir Vyriausybės darbo vertinimus susidaro įspūdis, kad jos iš dalies pačios kaltos dėl visuomenėje vyraujančios neigiamos nuomonės, nes kai kurie sprendimai yra sunkiai suprantami žmonėms ir netgi nesuvokiama, kodėl jie buvo tokie priimti. Gaila, bet galima būtų pasakyti, kad šioje vietoje trūksta politinės kultūros ir tikros demokratijos įgyvendinimo. Demokratija yra atsakomybė ir, deja, tos atsakomybės kai kuriais atvejais trūksta, kas visuomenėje pastebėta ir atitinkamai įvertinta. Negali būti pasiteisinimo neatsakingiems ar savanaudiškiems sprendimams.
Lietuvoje tikrosios demokratijos kultūros aš nematau, o laisvė ir nepriklausomybė neretai naudojama prisidengti siauriems grupiniams ar partiniams interesams.
– Kaip įvertinote dėl naujosios ekonominės politikos kilusias riaušes prie Seimo rūmų 2009 metų žiemą?
– Kategoriškai pasisakau prieš bet kokias riaušes. Riaušėmis niekas nėra nieko išsprendęs. Man toks kelias nepriimtinas. Labai norėčiau, kad mes Lietuvoje tuo keliu neitume, nes tai sukelia dar daugiau įtampos ir atneša materialinių nuostolių. Tikiuosi, kad mūsų šalis ras kitų būtų panašioms problemoms spręsti.
– Ar įmanoma Lietuvoje politinius sprendimus paveikti streikais?
– Teisėti reikalavimai kylančiom negerovėm pašalinti, kas glaudžiai susiję su ekonominiu gyvenimu, yra priimtinas kelias. Bet jis turi būti sprendžiamas ne riaušių, o rimtai organizuotas valios išreiškimas teisėtais būdais. Bet tai neturi virsti anarchija ar chaosu.
– Kaip šiuo metu dalyvaujate aktyvioje politikoje?
– Šiandiena aktyvioj politikoj jokių pareigų neturiu, tačiau gyvenimą seku, dažnai esu kviečiamas skaityti paskaitas į mokymo įstaigas jaunimui, studentams, visuomeninėms organizacijoms. Esu lygiai taip pat aktyvus ir užimtas kaip ir eidamas valstybės vadovo pareigas. Kiekvieną dieną dirbu savo kabinete Prezidentūros kanceliarijoje, susitinku su žmonėmis, atsakinėju į laiškus arba kalbuosi telefonu. Jau nekalbant apie išvykas į užsienį, kur esu kviečiamas įvairių tarptautinių organizacijų. Mano darbo krūvis praktiškai nėra palengvėjęs. Kai kuriais atvejais netgi yra sunkiau, nes anksčiau būdavo daugiau pagalbos iš dirbančios komandos, o šiandieną esame vos keli žmonės. Bet esu patenkintas, kad esu gyvas ir aktyvus Lietuvos gyvenime.
– Kokiais klausimais žmonės kreipiasi į jus?
– Labai įvairiais. Žmonės kreipiasi su tokiais kasdieniniais rūpesčiais, kurie yra sprendžiami atskirų institucijų – nuosavybės, žemės grąžinimo, ūkio ar net socialinių paslaugų klausimais.
– Gal dabartinė Prezidentūra, Vyriausybė prašo Jūsų pagalbos, patarimų? Kokie jie?
– Net nežinau, ką jums atsakyti. Teisybės sakyti negaliu, kad nesukelčiau bereikalingo erzelio, bet ir meluoti nenoriu. Pasakysiu taip – yra žmonių, kuriems esu dar įdomus, bet daug kam esu nereikalingas.
– Pakalbėkime apie jūsų asmeninį gyvenimą po darbų. Ar rytais dar plaukiojate baseine?
– Taip. Va ir šį rytą prieš darbą valandą plaukiojau baseine. Tai darau triskart per savaitę. Keliuosi prieš šešias ryto, valandą praleidžiu baseine, susitvarkau ir atvažiuoju į darbą. Nors kai kurie draugai, bičiuliai klausia – kaip atrodo tas pensininko ramus gyvenimas? Aš jiems atsakau: „Jūs gal juokaujat?“. Esu laimingas, nes fiziškai jaučiuosi gerai, kas duoda ir dvasinės stiprybės. Nesu įpareigotas čia lankytis kas dieną, bet čia praleidžiu 4–5 valandas per dieną.Būna, kad darbas užtrunka aštuonias ir daugiau valandų. Nors tai atsitinka retai, bet savo kabinete būnu kiekvieną dieną ir tuo esu patenkintas.
– Kokia Jūsų buitis – kur apsiperkate, ar pramogaujate? Gal išsipildė jūsų žmonos svajonė po kadencijos darbų daugiau laiko praleisti kartu?
– Šioje vietoje niekas nepasikeitė. Kaip per dešimt metų taip ir dabar jokio apsipirkimo nėra, tai žmonos Almos sritis. Ji tvarko tuos visus reikalus. Kartais kyla noras pasižvalgyti po Vilniaus krautuvėles, tačiau, kai iškyla klausimas dėl apsaugos (Prezidentui ir po kadencijos įstatymu numatyta valstybės apsauga – aut.past.), aš pats nelabai noriu be reikalo apsunkinti žmones. Kitas momentas – mano pasirodymas parduotuvėje savotiškai sustabdo ten gyvenimą.
Žmonės nori pasisveikinti, žodį pasakyti ir viskas čia sustoja.
Pildosi vienas dalykas, kurį esu pasakęs – Prezidento pareigos su kadencija nesibaigia. Esi viešas žmogus ir tą momentą, kai padėjai ranką ant Konstitucijos ir prisiekei Lietuvai prisiimdamas pareigas, nuo tos minutės savo privataus gyvenimo nebeturi. Ir tai sakau iš patirties.
Labai didžiuojuosi savo žmona Alma, kadangi ir ji pasišventusiai dirba tą darbą, kurį apsiėmė – globoja kaimo mokyklas, kurių turi daugiau nei keturiasdešimt, bei talkininkauja man, kai reikia pasirodyti viešuose renginiuose.
Nebėra tos įtampos, kokia buvo anksčiau, bet čia nėra taip, kad galėtum užmiršti viską ir atsidėti savo privačiam gyvenimui. Tie, kurie nori ateityje tapti prezidentais, tegul pasiskaito šitą mūsų pasikalbėjimą.
– Ačiū, Prezidente. Linkiu jums sveikatos ir stiprybės. Gerų ateinančių metų.
– Ačiū, to paties linkiu ir jums, ir jūsų skaitytojams.
Renaldas Malychas
