Žvelgdamas į nūdienos Lietuvą kaip vakarykštis moksleivis, šiandieninis studentas ir rytojaus rinkos dalyvis, neišvengiamai imu stebėtis mūsų visuomenės požiūriu į savo darbą, valstybės požiūriu į mokslo plėtrą ir, galima sakyti, niekieno požiūriu į švietimą, kuris, tikiu, Lietuvoje rieda klaidingu keliu. Bet apie kiekvieną sritį atskirai.
DARBAS.
Kyla įtarimas, kad iš sovietmečio Lietuvos žmonės atsinešė požiūrį į darbą. Ypač vyresnėse galvose paplitęs įsivaizdavimas, kad kiekvienas žmogus iš savo darbo be visiems priklausančios algos dar turi gauti konkrečią, išskirtinai jam ar jai prieinamą naudą. Publi¬cis¬tinių laidų nuolatos nušviečiami valdančiųjų asmenų „nusikaltimai“, kai pasinaudojama tarnybine padėtimi ir susikuriamos kitiems asmenims neprieinamos sąlygos, yra viso labo led¬kalnio viršūnė. Iš tikrųjų naudojimasis padėtimi paplitęs visuose ūkio sektoriuose, visuose socialiniuose sluoksniuose. Galbūt net plačiau tarp skurdžiau gyvenančių asmenų. Atrodo, Lietuvoje natūralu, kad policininkams nereikia laikytis kelių eismo taisyklių, statybininkai gali savo asmeniniams projektams nusavinti reikiamus statybinių medžiagų kiekius, gydytojai artimiesiems gauti valstybės finansuojamus kelialapius į sanatorijas ir t.t. Deja, korupcija ir naudojimasis tarnybine padėtimi atrodo problemos, tik tol, kol nepaliečia asmeniškai mūsų pačių. Bet kiekvienas rinkdamasis tarp vairuotojo pažymėjimo praradimo ir kyšio, iš paskutiniųjų stengsis įsiūlyti pastarąjį ir džiaugsis pavykus tai padaryti. Tačiau dalis bėdos slypi ne tik visuotinėse pastangose iš kiekvienos situacijos išspausti kuo didesnę naudą (ar kuo mažesnį nuostolį), tačiau ir itin destruktyviai suformuotuose įstatymuose ir įvairių sričių pareigūnų veikloje. Keli pavyzdžiai: policininkas, sustabdęs vairuotoją su nedegančiu žibintu, ne praneš apie gedimą, o pareikalaus pinigų; norintis pasistatyti savo sklype namą žmogus neretai apeidinėja įstatymus todėl, kad šie tiesiog be apčiuopiamo pagrindo žlugdo norimas statybas. Tiek pareigūnas, tiek valdininkas eiliniam piliečiui tikslingai yra priešai, o ne draugai. Lietuvoje sudaromos visos sąlygos kyšių poreikiui ir apskritai savanaudiškumui reikštis, nes juk kuo daugiau nuobaudų ir draudimų, tuo dažniau žmonėms reikia išsisukinėti, prašyti išlygų. Visuomenė supriešinta, žmonės keikia kitų socialinių grupių tautiečius už neteisingumą, tačiau patys stengiasi pasiimti iš kiekvienos situacijos ką tik gali. Mūsų tautos literatūros klasikas Balys Sruoga savo ironija persmelktame prisiminimų romane „Dievų miškas“ šį žavų bruožą skambiai praminė gebėjimu organizuoti: „[lagerio viršininkas] puikiai žinojo, kad medžiaga buvo imta slaptai iš DAW valdiškų sandėlių. Bet tai pagal lagerio gyvenimo dėsnius nebuvo vagystė – tai buvo organizacija“. Atrodo, jei dar per Antrąjį pasaulinį karą šitokią gyvenseną sugebėjo pajuokti mūsų literatas, tai 1957 metais, išleidus „Dievų mišką“, turėjome juoktis iš tokio mąstymo ir, dievaži, patys taip nemąstyti. Tačiau išėjo priešingai – būtent po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje ir susiformavo tiek komunistinėje, tiek fašistinėje diktatūroje toks įprastas „organizavimo“ polinkis: sovietmečiu piktnaudžiavimas padėtimi klestėte klestėjo, apie tai ir istorijos vadovėlis rašo. Todėl greičiausiai okupacijos dešimtmečiais iš šių eilučių nesijuokėme. Tik jau vadinome tai ne „organizavimu“, o „mokėjimu suktis“. Turėtume pradėti juoktis dabar: net nežinau, ko reikia, kad žmonės suprastų, jog valstybė ar darbovietė yra toks pats finansinis vienetas kaip ir mes patys – ją galima apvogti, ji jaučia nuostolius. Gal šioje vietoje reikalingos papildomos pastabos pradedant mokyti dorinio ugdymo? Pavyzdžiui, mokytojai galėtų pabrėžti, kad, kai Dievulis pasakė „nevok“, tai jis norėjo pasakyti, kad ir iš darbovietės vogti negalima. Skamba tarsi pokštas, bet juk maži vaikai patys imliausi ir ne vieną vėliau patiems keistai atrodantį įprotį atsineša į gyvenimą iš vaikystės.
Ne mažiau akį rėžia ir paplitusi vizija, kad darbuotojo pareiga yra išbūti darbo vietoje sunkiai išsikovotas mums net, o praeito amžiaus darbininkams tik aštuonias valandas ir per jas kažką veikti. Vėl prieš akis iškyla „Dievų miško“ vaizdelis su pirmyn atgal kiekvieną dieną tas pačias šakas po vieną nešiojančiais klipatomis. Gal iš tiesų gyvename nacistiniame lageryje? Nėra susiformavęs aiškus suvokimas, jog būtent mūsų darbo rezultatas uždirba mūsų algas, žmonės nesugaudo kažkur ore ir galbūt tik darbdavių galvose plevenančio ryšio tarp darbo ir uždarbio. Ir tai nėra vien senų, sovietmečiu subrendusių asmenybių problema. Trečią gyvenimo dešimtį bebaigiantis ir su vyresnių kolegų pagalba jau mokslų daktaro laipsnio siekiantis tiriamosios laboratorijos darbuotojas mano, kad jam turi būti mokama vien už pasiektą magistro mokslinį laipsnį. Tarsi diplomas ne tik atrakina mums duris į darbo vietą, bet ir užtikrina ten ateitį bei atlygį. Dabar peršokime prie plačiai svarstytos ir švietimo reformos pretekstu tapusios problemos: abiturientai stoja bet kur, siekdami ne žinių, o diplomo, geriausia, aišku, prestižinio. Ar ne tiesioginį ryšį randame? Žinios padėtų sėkmingai dirbti, bet dirbti nenorime, tačiau tikime, kad diplomas padės gauti jame randamų įrašų vertą algą. Nors bet kokių pinigų vertas tik pats darbas, konkreti žmogaus valstybei ar privačios įmonės savininkui suteikiama nauda. Vėl gręžiamės kelis dešimtmečius atgal: visi žmonės turėjo iš anksto paruoštą darbo vietą, planinė ekonomika nedarbo netoleravo. Juk nedirbančiam žmogui atsiranda laiko galvoti, suprasti sistemos ydas, o to nebuvo galima leisti. Todėl visi turėjo kažką veikti, ne tiek svarbu, kiek tai naudinga, svarbu, kad išlaiko užimtus žmones. Nemaža dalis dirbančiosios visuomenės, regis, vis dar gyvena tais laikais ir ta pačia dvasia auklėja savo atžalas.
Ne mažiau apmaudu buvo suprasti, kad darbas Lietuvoje yra nenašus net ne dėl darbuotojų abejingumo, o dėl iš esmės atsilikusios darbo sistemos. Daugybėje tiek valstybinių, tiek privačių įstaigų pilni kabinetai žmonių sėdi prie kompiuterių ir dirba darbą, kurį už juos, patobulinus patį darbo procesą, galėtų atlikti vienas žmogus. Prisipažinkime patys sau, ar darbe ką nors kuriame? NE? Tuomet gal šimtus kartų kasdien paspaudžiame „copy“ ir „paste“ komandas (nesupraskime tiesiogiai, kopijavimas ir įklijavimas vyksta ir mechaniniu būdu, ne tik kompiuteryje)? Skaudu, tačiau daugybe atvejų šitokį darbą už mus gali atlikti kompiuteris, kurį tereikia tam deramai užprogramuoti. Ir tada vietoje penkių, tarkime, popierinius vokus lankstančių, užrašinėjančių ir siuntinėjančių darbuotojų vienas žmogus, sukūręs duomenų bazę ir reikiamą programą (ar programas) viską padaro pats. Bet šis penkis kitus darbuotojus atstojantis hipotetinis specialistas (kalbėdami apie švietimą suprasime, kodėl toks ryškus šis žodis) į savo rankas suims lėšas ir sprendimo galią, o, kaip teigė italų renesanso mąstytojas Nikolas Makiavelis, žmogus iš prigimties yra godus ir agresyvus, siekia išsaugoti tai, ką turi, ir įsigyti dar daugiau. Sunku suabejoti pusės tūkstančio metų senumo svarstymais pažvelgus į XXI a. Lietuvą: kone kiekvienas saldžiabalsiais pažadais valdžioje atsidūręs „politi¬kas“ netrunka parodyti savo visai žmogišką prigimtį – aikštėn iškyla kyšių ėmimas, giminių įdarbinimas, neskaidrus pinigų panaudojimas. Būtent pastaroji problema ima rodytis pati opiausia, kai susimąstome apie ekonominės padėties taisymo būdus. Pavyzdžiui, kalbant apie energetiką, trumparegiai siūlo naują atominę elektrinę, platesnių pažiūrų žmonės – alternatyvių energijos šaltinių įsisavinimą (pritaikyti šilumines jėgaines elektros gamybai; užuot šildžius ežerą Elektrėnų elektrinės skleidžiama šiluma apšildyti Vilnių, pastatyti vėjo jėgaines pajūryje ir daug kitų), leidžiantį demonopolizuoti bent jau energetikos rinką. Šiame straipsnyje autorius apsimes, kad jam nesvarbu, kuris variantas bus pasirinktas. Bet kuriuo atveju, tiek AE statyba, tiek kitokių elektrinių renovacija, tiek bet koks kitas pradėtas naujas projektas turės savo vedlius, žmones, įgalintus statyti, projektuoti, valdyti, dalinti – skirstyti pinigų srautus. Šie darbuotojai nušluos reikiamą dalį bet kokio projekto finansavimo. Štai ir viskas, vėl galėsime verkti ir publicistinėse laidose žiūrėti, kaip pilietis X pasistatė vilą už neaiškios kilmės pajamas. Atsitrenkiame į sieną: iš kur paimti patikimus, sąmoningus ir sąžiningus žmones, reikalingus darbo vietose, suteikiančiose valdžią ir pinigus? Juk bet kokiems pokyčiams reikalingas finansavimas, kuris nesukristų į savimi, ne bendruomene, besirūpinančio valdytojo delnus.
Nematau, iš kur šiandien galėtume gauti sąmoningą visuomenę. Tačiau nereikia ir prarasti vilties – atitinkamai pakeitus švietimo sistemą, išaugs visai kitokia nei mes karta. O tuo tarpu galime tik pripažinti patys sau čia linksniuojamas darbo kultūros ydas ir patys su jomis kovoti valios jėgomis, vildamiesi nugalėti tai, kas jau įskiepyta.
MOKSLAS.
Svajodami apie klestinčią Lietuvą turime įvertinti faktą, kad brangiausiai XXI a. parduo¬da¬mas protas. Nors ir šventvagiškai skamba, tačiau sovietmečiu skirtas milžiniškas finansavimas mokslui ir technikos pažangai buvo prioritetų skirstymo pavyzdys. Kodėl? Neturime savo mažame plotelyje prie Baltijos jūros jokių žymių gamtinių išteklių, kurie galėtų išlaikyti šalies ekonomiką, neturime ir greičiausiai nesugebėsime sukurti tokios pavyzdinės turizmo sistemos, kokią turi, pavyzdžiui, Viduržemio jūros baseino šalys. Tačiau turime prieš pusę amžiaus SSRS, o dabar Vakarų pasaulyje labai gerai vertinamus mokslininkus, kurie yra ar bent turėtų būti sektinas pavyzdys Lietuvos jaunimui.
Visi moksliniai tyrimai ir jų teikiama pažanga susideda iš dviejų kardinaliai skirtingų, bet kartu gyvybiškai susijusių etapų: fundamentinių tyrimų (gamtos dėsnių aiškinimasis) ir taikomųjų darbų (surastų dėsningumų pritaikymas gamyboje). Sovietmečiu dėl neribotų SSRS užmojų karo pramonės srityje Lietuvos mokslininkai gavo irgi kone neribotą finansavimą tyrimams ir rezultatų diegimui praktikoje, išgarsėjome lietuvių lazerių fizikos ir biotechnologijų laimėjimais. Šiuo įdirbiu džiaugiamės iki šiol, deja, senu bagažu toli nenuvažiuosime.
Nepriklausomoje Lietuvoje iškilo nauja problema: tiek fundamentiniai, tiek taikomieji tyrimai yra labai brangūs, tad pastariesiems darbams nebeužtenka pinigų. Nors pirmaujančios ekonomikos šalys (pavyzdžiui, Vokietija, Japonija, JAV) taikomiesiems darbams skiria liūto dalį finansavimo, dar daugiau, netgi perka kitų tyrimų rezultatus, kad galėtų juos įdiegti savo pramonėje, mes, sąlyginiai vargšai, darome priešingai – skiriame didžiąją dalį mokslo srities finansavimo fundamentiniams tyrimams ir trupinius jų įdiegimui. Švietimo ir mokslo ministerijos tinklalapyje galima rasti 2008 m. spalį paruoštą mokslo problemos analizę „Kaip skirstomos valstybės lėšos Lietuvos mokslui?“ Šnekama apie daug ką, bet tik ne apie tai. Skirtumas tarp teorinių tyrimų ir jų pritaikymo gamyboje išvis neminimas. Skirtingas šių sričių finansavimas taip pat netraktuojamas kaip problema. Ką turime? Mokslininkai tiria, atranda, bet rezultatų pritaikyti negali – tam nėra lėšų. Problema „išspręsta“ taip: protai sulaukia šlovės ir pripažinimo savo mokslinio darbo rezultatus publikuodami garbinguoju ISI indeksu besipuikuojančiuose, tarptautinio pripažinimo sulaukusiuose leidiniuose. Taip darome ne ką kita, kaip veltui atiduodame žinias logiškiau pinigus ir prioritetus skirstančioms šalims. Lietuvių darbo vaisiai atsiduria, na, tarkime, kad ir Silicio slėnyje, duomenų bazėse. Mat kai kurios šalys supranta, kad, norint pirmauti, reikia žinoti daug daugiau už kitus, nes tai leidžia naujoves realizuoti patiems ir išlaisvina nuo skaudžios būtinybės jas pirkti. Vakarų šalyse universitetuose netgi dėstomi tokie dalykai kaip patentologija, mokslinė visuomenė ir ne tik pažindinama su intelektinės nuosavybės svarba ir jos apsaugojimo būdais. Tuo tarpu Lietuvoje pasitaiko realių atvejų, kai išradimą padaręs mokslininkas pats nesupranta, kad jo darbo rezultatas – patentuotina naujovė. Mokslo sistema mūsų šalyje prisitaikė prie situacijos – net moksliniam laipsniui gauti reikalingi atitinkami ISI patvirtintų straipsnių, o ne patentų skaičiai. Paklauskime savęs, ką Lietuvos ekonomikai duoda straipsnis ir ką patentas? Iš pirmojo pinigus darys koks nors JAV įsikūręs „Inc.“, o antrasis užtikrina, kad verslui mūsų tautiečių žinios pasitarnaus Lietuvoje. Tik tam reikia kapitalo.
Kapitalas Lietuvoje nedrąsus. Gal dėl gyvų mitų ir klaidingų įsitikimų mūsų investuotojai kartais mieliau renkasi jau ne veltui įsigyjamas, pavyzdžiui, vokiečių mokslo paslaptis negu galbūt kaimynystėje gyvenančio ir jau vien dėl to ne taip solidžiai atrodančio lietuvio mokslininko. Ką jau kalbėti apie užsienio kapitalą, juk jam dar baisiau. Mūsų šalis ir praėjus 19 metų nuo nepriklausomybės paskelbimo daugelio vakariečių, o ypač mažiau išsilavinusios jų dalies, akyse atrodo tamsi komunizmo provincija. Ir visgi privataus kapitalo atsiranda. Tokiais atvejais, kai ūkio subjektas pasamdo mokslininką tyriamiesiems darbams, planuodamas jų rezultatus pritaikyti gamyboje, šią progresyvią, šaliai naudingą sąjungą iki 2009 biudžeto karpymų paremdavo Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas, finansuodavęs iki pusės diegimo proceso išlaidų. Aišku, šių metų taupymas kirto ir per šią šaką, ant kurios net ir nesėdime, tad kol kas ir smūgio nejaučiame. Nors prisėsti turėtume.
Ką turi padaryti Lietuva? Tai, ką savo laiku darė SSRS ir ką dabar daro JAV ir daug kitų šalių – skirti pinigus tyrimų rezultatams pritaikyti, nes tik šalies viduje įdiegtos mokslo naujovės gali paversti Lietuvą klestinčia valstybe ir nutraukti nesąmoningą tarptautinę filantropišką mūsų mokslininkų veiklą. Nepriklausomybės pradžioje filosofo A. Šliogerio planuose, kaip jis pats prasitarė nesename interviu, buvo ketinimai pastatyti Lietuvoje bent septynias aukštųjų technologijų gamyklas, galinčias savo produkcija konkuruoti tarptautinėje rinkoje. Nors tada nepavyko, niekas iš esmės nepasikeitė – to paties reikia siekti dabar.
ŠVIETIMAS.
Visas aukščiau išvardintas problemas išspręsti padėtų sąmoninga ir sąžininga visuomenė. Visuomenė, kurios neturime, nes nesukūrėme. Užtat išugdėme visai priešingą. Pamatinis žodis čia ir yra „išugdėme“. Švietimo sistema ruošia specialistus, bet ne visuomenės narius. Paruoštas vertėjas laiko save vertėju ir niekuo daugiau, o netekęs darbo nežino, kur dėtis. Daugelis mūsų laiko save liberalių pažiūrų atstovais, tačiau patys nejaučia, kaip nori ne patys susikurti savo gerovę, o kad viskas jiems būtų paduota. Lietuviškos švietimo sistemos augintiniui reikalingas profesiją atitinkantis darbas, darbe reikalingos užduotys, kurias jis galėtų vykdyti, o viso to netekęs, jis, savaime aišku, yra reikalingas socialinių garantijų, gelbstinčių nuo visiško sužlugimo bendruomenėje, kurioje gyvena. Mokykloje mokomės faktų, faktų ir faktų. Tai, ką mokytojai vadina galvojimo skatinimu, tėra progos susieti vieną visiškai kasdieniame gyvenime neaktualų faktą su kitu. Pavyzdžiui, istorijos pamokose pasakyti, kad Belgijos 1830 m. išsivadavimas pavyko, o lietuvių-lenkų ne iš dalies dėl to, jog Rusija nesilaikė Šventosios Sąjungos sutarties sąlygų ir neatėjo į pagalbą Olandijai, jau būtų neeilinis mąstymo pavyzdys. Tačiau tai niekaip nepadeda gyventi, ieškoti darbo, netgi baigus mokslus pačiam sugalvoti, kuo gali būti naudingas visuomenei. Programa, užuot vertųsi dėstyti istorijos faktus, kurių, manau, mokykliniame kurse yra apskritai per daug, o vadovėliuose jie pateikiami nesusistemintai, šio dalyko mokytoją turėtų įgalinti papasakoti apie šiandien visuomenės gyvenimą reguliuojančius dėsnius, aktualijas, žiniasklaidos mitus, kurių tikrai pats neperpranta eilinis moksleivis, tačiau galėtų išsklaidyti išsilavinęs istorijos mokytojas. Beje, reikia pabrėžti, kad aš jokiu būdu nesakau, jog mokytojai, kaip asmenybės, yra nepajėgūs paruošti jaunimo gyvenimui. Priešingai, mano asmeninė patirtis rodo, kad mokytojui tereikia duoti progą kalbėti apie tai, kas iš tiesų aktualu, ir jis daug papasakos, o mokiniui bus daug įdomiau klausytis dėl suprantamos priežasties – tai lies jį patį, jo tėvus. Dar daugiau, taip bus ugdomas savarankiškas jaunuolių domėjimasis politine situacija šalyje ir pasaulyje, grįžęs iš mokyklos jis ar ji užsuks į internetines naujienų svetaines, vakarais įsijungs žinias. Todėl, kad mokytojo šnekų klausytis neišvengiamai tenka, o štai tolesnis domėjimasis iš dangaus nenukrenta ir neužvesta ant kelio atžala taip ir lieka apolitiška. Tik programa mokytoją spaudžia išdėstyti temą kad ir apie Veimaro respublikos problemas, panorėjus telpančią į kelis esminius sakinius. Jei gaila aukoti istoriją, galima į mokyklinį švietimą įtraukti visiškai naują pamoką, kuri tarsi skiedinys žinių teikiančias disciplinas sutvirtintų į visumą, susietų su realybe ir atsakytų į klausimą „Kas man iš to?“ Dar daugiau užduočių šiai potencialiai pamokai – kiekvienas žmogus prie buvimo inžinieriumi, farmacininku, filologu ar bet kuo kitu turi būti bent minimaliai paruoštas ir kaip savo paties vadybininkas, sugebantis parduoti savo žinias, žinantis, iš kur atsiranda pinigai, kaip būti naudingam ir pačiam jų užsidirbti savo išsilavinimo dėka (pasilieku viltį, kad toks žinojimas, be kita ko, gali ir padėti atitolti nuo asmeninės naudos siekimo, pažvelgti į daugumą finansinių klausimų kitų rinkos dalyvių akimis ir suprasti, kaip kartais iš pažiūros pačiam nenaudingas sprendimas aplinkiniu keliu galiausiai atneša naudą visiems, įskaitant patį sprendimo priėmėją). Tačiau mes gyvename biblinių avelių visuomenėje, kur žmonės nori būti ganomi – smulkiu mastu savo viršininkų, dideliu – savo šalies „politikų“. Juk ganytis paprasčiau nei ganyti.
Kad galėtų savimi pasirūpinti, vargšėms avelėms, arba tiksliau specialistams, turėtų būti privaloma ekonomika, filosofija, sociologija, politikos pagrindai. Ne tokio lygio, kai aiškinama, kad pelnas yra tai, kiek Onutei lieka pinigų nusipirkus obuolį už centą ir pardavus už tris, o pakankamai plačiai nušviečiančio dėsnius, kurie valdo mūsų gyvenimą. Neseniai perskaičiau prieš metus parašytą profesoriaus V. Radžvilo straipsnį „Ar pakils Lietuvos jaunimas?“, kuriame reiškiamas nusivylimas mūsų tautos atžalų apolitiškumu, nesugebėjimu ginti savo interesų nuo grobikiškos švietimo reformos, parodomos tokios jaunimo pozicijos priežastys. Kaip labiausiai nukentėjusios nuo reformos abiturientų laidos atstovas dabar nešioju gėdą ant savo pečių. Bet ne dėl to, kad nesugebėjau garsiai parodyti nepasitenkinimo šia reforma, o todėl, kad visiškai nesupratau jos pasekmių. Kalbant apie švietimo pertvarką išsiskiria du jos netobulumo lygmenys: iškart matomas net moksleiviams ir suprantamas tik suvokiantiems globalesnes problemas. Aš pats, būdamas tik tarp pirmųjų, dar pavasarį pasipiktinau, kad: 1) pokyčiai įsigalioja tais pačiais metais, nors mokiniai savo prioritetines disciplinas rinkosi prieš dvejus metus ir niekaip nebegali prisitaikyti 2) valstybės finansuojamų ir iš savo kišenės mokančių studentų rotacija, vykusi kas pusmetį, dabar vyks kas dvejus metus, o tai užtikrina mažesnes studentų pastangas, nes ir finansinis stimulas mažėja. Tuo tarpu kokią paslaugą ši reforma padaro bankams, aprūpintiems jauna, bet valstybės remiama klientūra, ir kaip paskolų sistema atsilieps mokesčių mokėtojams bei protų nutekėjimui, nelabai supratau (plačiau ši virš mūsų pakibusi grėsmė aprašyta tame pačiame V.Radžvilo straipsnyje ir kitose publikacijose). Mokyklinėje aplinkoje nebuvo žmogaus, kuris apie tai prabiltų. Būtent tam, kad išvengtume tokio nesiorientavimo gyvenimiškose situacijose, iš pagrindų reikia keisti lavinimo mokyklose turinį, o ne finansavimo tvarką. Vėlgi, Švietimo ir mokslo ministerijos tinklalapyje pateikta ~30 švietimo problemų analizių, tačiau nė viena jų kaip pagrindinio klausimo neišsikelė „Ar moksleiviai paruošiami gyvenimui“. Lieka atviras klausimas, kam ir dėl ko reikėjo sukurti švietimo sistemą, kuri užaugina specialistus, galinčius ir mokančius kurti produkciją, bet, svarbiausia, nemąstančius apie visuomenę, o tik apie save ir noriai paklūstančius savo tautos „elitui“. Pagrindinis Lietuvos uždavinys yra sukurti priešingą esamai, legendiniu J.F.Kenedžio „Klausk, ką tu gali duoti valstybei“ besivadovaujančią, visuomenę.
Vytautas Sinica,
VU TSPMI pirmakursis
