Anonimiškai su naujienų portalu tv3.lt bendravęs Saulius (vardas pakeistas – aut. past.) sutiko papasakoti savo gyvenimo istoriją, kuri drąsiai tiktų net ir filmo scenarijui.
Pokalbio metu Saulius pasakoja apie benamystę Londone, kelias paras be poilsio švaistytas būnant kazino, bandymą ištrūkti iš užburto rato ir skausmingą atkrytį bei lėtą sveikimą, kurio pradžią vyras sieja su 2015-ųjų vasara.
Priklausomybė ilgai neatrodė liga
Saulius alkoholį pradėjo vartoti būdamas maždaug 18 metų. Lošimai į jo gyvenimą atėjo vėliau, jau baigus studijas. Dabar jis šias patirtis įvardija kaip dvi priklausomybes, tačiau anuomet nė viena jų netapo priežastimi sustoti. Jaunystėje svarbiau buvo tai, kad vakarėliai ir lošimas teikė stiprių emocijų, o pasekmės atrodė laikinos.
„Aš turėjau dvi priklausomybes – lošimą ir alkoholį. Alkoholis anksčiau prasidėjo, lošimas šiek tiek vėliau. Priklausomybė greitai ėmė diktuoti, kaip aš įsivaizdavau savo laisvalaikį. Laisvas laikas reiškė progą vartoti, o žmonės, kurie to nedarė, atrodė nuobodūs“, – sako jis.
Alkoholis sutrukdė ir jauno vyro mokslams. Po antro kurso Saulius buvo perkeltas į mokamą vietą ir tai tapo pirmuoju rimtesniu signalu, kad gyvenimas slysta iš rankų. Tėvai apmokėjo studijas, todėl gautas perspėjimas neilgam pakeitė jo elgesį. Vėliau, baigus mokslus, atsirado lošimai, skolos ir bandymai išsisukti iš klampių situacijų.
Saulius pasakoja, kad tuometinė jo širdies draugė trejus metus kaip įmanydama stengėsi padėti, tačiau pats jos pastangų jis nevertino. Gyveno pas ją, neprisidėjo prie išlaidų, o jos namuose elgėsi taip, tarsi viskas priklausytų būtent jam.
„Aš buvau visiškas cinikas. Galvojau, kad esu kažkoks princas, jog manimi turi rūpintis ir didžiuotis. Net santykiams byrant, aš nesupratau, kodėl turėčiau palikti dalį daiktų jai, nors pats nė kapeika neprisidėjau prie tų daiktų pirkimo“, – prisimena Saulius.
Tuo metu priklausomybės padarinius jis vadino nuotykiais. Gerdamas galėdavo į draugės namus atsivesti nepažįstamų žmonių, o pradėjęs vakarą netoli savo namų po kelių dienų atsipeikėti kitame mieste. Artimieji nerimavo dėl jo nenuspėjamo elgesio, bet pats Saulius problemos nepripažino.
Kazino, skolos ir bėgimas nuo savęs
Lošimas greitai tapo antrąja priklausomybės puse. Saulius pasakoja, kad kazino galėdavo praleisti kelias paras. Anuomet ištvermę jis net laikė pasiekimu: „Kažkada didžiavausi, kad trim parom galiu kazino išbūti, nereaguodamas, žaisdamas. Dabar tai prisimenu kaip ženklą, kiek stipriai buvo pasikeitęs mano santykis su lošimu.“
Pralošęs pinigus, jis skolindavosi, apgaudinėdavo ir bėgdavo nuo žmonių, kuriems buvo skolingas. Iš Kauno persikėlė į Vilnių, vėliau išvyko į užsienį. Tikėjosi, kad pakeitęs vietą galės pradėti gyvenimą iš naujo. Tačiau lošimas jo laukė ir ten.
„Jau pačią pirmą dieną, kai atvykau į Airiją, nuėjau į lošimo namus. Atrodė, kad kursiu naują gyvenimą. Labai pats tuo tikėjau, bet vos nusileidus viskas pasikeitė. Per pirmą vakarą pralošiau viską, ką buvau pasiėmęs“, – pasakoja jis. Prašydamas pinigų iš tėvų jis išgalvojo istoriją apie nebūtą apiplėšimą: „Tokias istorijas moka kurti priklausomi žmonės...“
Airijoje jis kurį laiką dirbo fabrike. Darbdaviai pastebėjo jo gebėjimus ir pasiūlė tapti pamainos vadovu. Tačiau paaukštinimą Saulius atšventė taip, kad kelias dienas nepasirodė darbe. „Kai geriu, darbas man trukdo“, – sako jis. Tad karjera baigėsi net neprasidėjusi.
Vėliau, praradęs darbą ir neturėdamas santaupų, jis iš pradžių gyveno automobilyje, o paskui atsidūrė Londono gatvėse. Benamystė truko maždaug metus. Tuo metu Saulių ištiko alkoholinės epilepsijos priepuoliai, jis gulėjo reanimacijoje be sąmonės, buvo susitrenkęs galvą. Gatvėje jautėsi nesaugus, kiti benamiai jį bandė užpulti. Galiausiai jis nusprendė, kad Lietuvoje bus saugiau, ir grįžo į gimtinę neturėdamas beveik nieko.
Net gyvendamas gatvėje jis dar lygindavo save su kitais, kurių padėtis esą blogesnė nei jo. Taip Saulius save ramindavo. Saulius prisipažįsta tada manęs, kad yra „aukštesnės kastos“ nei kiti benamiai. Tai leido atidėti prisipažinimą, kad pagalbos reikia būtent jam pačiam.
„Aš net būdamas 28 metų, atėjęs į blaivybę, niekada negalvojau, kad turiu problemą. Grįžęs į Lietuvą kurį laiką nevartojau, nes tiesiog neturėjau pinigų ir sveikatos. Buvau toks alkoholikas, kuris geria, kai turi pinigų ir sveikatos. Jeigu nebūdavo bent vieno iš šių dviejų komponentų, tai galėdavau ir negerti“, – sako jis.
Grįžimas namo dar nebuvo sveikimas
Sugrįžęs į Lietuvą Saulius sukūrė šeimą, tačiau priklausomybių problemų tuo metu dar nebuvo išsprendęs. Po vestuvių gėrimas ir lošimai sugrįžo tik dar stipresne banga. Kai pritrūkdavo pinigų kazino, Saulius iš namų nešdavo daiktus. Jis net įkeitė 10 tūkst. eurų vertą žmonos automobilį ir už tai gavo 2 tūkst. eurų. „Galva neveikia taip, kaip turi būti. Labai norėjau lošti“, – tuo metu buvusią būseną apibūdina jis.
Vieną 2015-ųjų liepos dieną, po maždaug savaitės nebuvimo namuose, jis grįžo. Žmona buvo užrakinusi duris ir pasakiusi, kad kvies pagalbą. Saulius pagrasino padaryti sau kažką blogo. Atvykę medikai ir tėvai jį išvežė į psichiatrinę ligoninę, kur jis praleido tris savaites. Žmona tuo metu laukėsi ir turėjo gimdyti.
Iki tol artimieji jau buvo siūlę psichologų, psichoterapeutų ir savitarpio pagalbos grupių, tačiau Saulius jų neklausė. „Man buvo ne laikas. Aš tada negirdėjau, nenorėjau girdėti, kas man yra sakoma. Galvojau, kad man nereikia specialistų“, – sako jis. Vien pakeisti miestą, šalį ar darbą nepakako – visur jį lydėjo tie patys įpročiai ir tas pats požiūris į alkoholį bei lošimą.
Ligoninėje į jį kreipėsi Anoniminių alkoholikų grupės nariai. Saulius juos buvo sutikęs ir anksčiau, bet šįkart pirmą kartą išgirdo ne tik raginimą nustoti vartoti. Jis pamatė įvairių žmonių, kurie blaivybėje rado džiaugsmo, ir suprato, kad gyvenimas be alkoholio nebūtinai turi būti nuobodus.
„Aš labiausiai bijojau, kad negalėsiu vartoti ir nebūsiu laimingas. Man atrodė, kad jei laisvas penktadienis, tai pramoga yra vartoti. O žmonės, kurie to nedaro, – nuobodūs“, – pasakoja Saulius. Ligoninėje išgirdęs apie galimybę gyventi kitaip, jis pirmą kartą nuoširdžiai panoro pabandyti.
Blaivybė nėra vienos dienos sprendimas
Saulius blaivybės pradžią sieja su 2015-ųjų vasara, tačiau pabrėžia, kad tai nebuvo stebuklingas pasikeitimas. Pirmaisiais metais jis patyrė atkrytį – ne prie alkoholio, o prie lošimo. Iki tol manė, kad lošti pradeda tik būdamas girtas. Atkrytis parodė, kad lošimas yra atskira priklausomybė ir blaivumas nuo alkoholio savaime jos nepanaikina.
Po šios patirties jis rimčiau įsitraukė į dvylikos žingsnių programą ir lankė Anoniminių alkoholikų bei Anoniminių lošėjų grupes. „Negaliu sakyti, kad pamačiau žmones psichiatrinėje ligoninėje ir staiga viskas pasikeitė. Iš pradžių į grupes eidavau ir žmonos raginamas. Susitikimuose dažnai sėdėdavau piktas, nenorėdamas ten būti. Vis dėlto po kelių valandų išeidavau geresnės nuotaikos, nors iš pradžių negalėdavau paaiškinti, kas pasikeitė. Pamažu šie nedideli pokyčiai tapo atrama. Aš gavau žmones, kurie mane palaiko, ir kažkokią stiprybę“, – pabrėžia Saulius.
Sveikimas nereiškė, kad iškart išnyko noras lošti ar vartoti. Saulius prisimena ankstesnį įsitikinimą: „Jeigu aš noriu vartoti, aš vartosiu. Man nesvarbu visiškai.“ Grupėse jis išmoko išbūti tą dieną nevartojęs, o laikui bėgant pasikeitė ir draugų ratas, grįžo anksčiau mėgti užsiėmimai. Vienas jų – krepšinis, kurį buvo metęs, kai pradėjo gerti.
Jis taip pat pradėjo padėti kitiems sveikimo kelyje: savanoriauja grupėse, lanko priklausomybių turinčius žmones įkalinimo įstaigoje ir pats yra kitų globėjas. Tą pagalbą vyras sieja su tuo, ką anksčiau pats gavo iš žmonių, kurie nenusisuko.
Anksčiau keitė miestus, dabar keičia savo gyvenimą
Saulius sako, kad ilgą laiką problemą mėgino spręsti keisdamas aplinką. Iš Kauno išvyko į Vilnių, iš ten – į Airiją, vėliau – į Londoną. Kiekvieną kartą tikėjosi pradėti iš naujo. „Visur aš buvau toks pats. Visur priklausomybė sekė man iš paskos lyg šešėlis“, – sako jis.
Sveikdamas jis grįžo į tą pačią aplinką – tuos pačius namus, darbą ir pažįstamus. Pasak Sauliaus, žmonės, su kuriais anksčiau gerdavo, pamažu patys pasitraukė, kai tapo aišku, kad jis nebegrįš į ankstesnį gyvenimą. Tam reikėjo laiko ir kantrybės, o ne dar vieno pabėgimo.
Jis pasakoja, kad ilgai nežinojo, kas jam iš tiesų patinka. Bendraudamas su kitais prisitaikydavo prie jų, o į savo norus net neįsiklausydavo. „Kai vartojau, niekada nežinojau, kas aš iš tikrųjų esu. Jei manęs paklausdavo, kokia mano mėgstamiausia spalva, aš atsakydavau: „O kokia tavo?“ – prisimena jis. Dabar jis geriau supranta, kokios veiklos jam tinka, gali atsisakyti to, kas ne jo, ir nebeieško nuolatinės įtampos.
Po vienuolikos santuokos metų jis išsiskyrė su žmona. Tačiau iš šios santuokos augina tris dukras ir teigia su jomis palaikantis gerą ryšį. Skyrybos jam buvo sunkios, bet tuo metu ypač aiškiai pamatė, kiek žmonių yra šalia. Jo brolis, su kuriuo anksčiau beveik nebendravo, po skyrybų pakvietė kartu į žygį. Jie nuėjo apie 1 100 kilometrų.
Šiandien Saulius dirba, turi kelias veiklas, sportuoja, organizuoja keliones ir skiria laiko savanorystei. Jis nesako, kad gyvenimas tapo be sunkumų. Pasikeitė tai, kaip į juos reaguoja: „Anksčiau man reikėjo įtampos. Atrodė, kad ramybė – nuobodybė. Dabar mėgaujuosi laiku, kai nėra ką veikti.“
Saulius nesiūlo laukti, kol žmogus praras namus, darbą ar santykius, kad galėtų pripažinti problemą. Jis pats ilgai lygino savo padėtį su kitų, nors jau buvo likęs be namų. Dabar ragina pirmiausia būti sąžiningu su savimi ir išbandyti pagalbą, net jeigu dar tik kyla abejonių.
„Jeigu žmogus kažkuris įtaria savo viduj, kad turi problemą, patariu būti sąžiningam su savimi ir nueiti pabandyti. Diagnostika nesuvalgys nei daug laiko, nei daug kitų resursų“, – sako jis. Grupė ar pirmas pokalbis, anot Sauliaus, neįpareigoja iškart turėti visus atsakymus. Tačiau jie gali padėti nustoti atidėlioti sprendimą, kurio vienam nepavyko priimti metų metus.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.



