Prieš išeidamas atostogų, Vilniaus meras savaitgalį (liepos 30-ą) sugalvojo pasismaginti sostinės centrinėje gatvėje: pastatė neleistinoje vietoje senutėlį Mersedesą (suprask – blogiečio turčiaus mašina) pervažiavo Mersedesą šarvuočiu (berods tokiu pačiu, kokie šiurpino Vilniečius 1991-ųjų sausio 13-ąją), atvarė vilkiką, kuris nutempė sutraiškytą Mersedesą, nusamdė kažkokį pilietį su bižuteriniu blizgučiu ant kaklo (suprask – naujasis lietuvis su „cepūcha“), kuris suvaidino Mersedeso savininką, pasižadėjusį daugiau nestatyti Mersedeso neleistinoje vietoje, pagaliau pats Meras paėmė didelį šepetį ir sušlavė Mersedeso likučius.
Maždaug toks reklaminio klipo užkulisinis scenarijus susidėliojo peržiūrėjus Artūro Zuoko komandos išplatintą vaizdo medžiagą, kurioje nusifilmavęs Meras ne tik paskelbė, kad tai pilietinė akcija kovojant su Kelių eismo taisyklių pažeidėjais, bet dar ir Jono Meko fondo vėliava pamojavo, suprask – ir meninė akcija... Panašią versija sudėliojo ir internautai, „atkasę“, kad „prabangus“ Mersedesas tėra keletą tūkstančių kainuojanti butaforija. Tad dar vienas Mero šou, dar viena reklaminė ir grynai butaforinė akcija, nes A. Zuokas „pataupė“, pervažiavo ne kokį tikrą prabangų ir naują tikro oligarcho PORSCHE ar AUDI Q7, o senutėlį Mersedesą.
Taigi, meras nusitaikė bent į kelis socialinius miestiečių tipus: į primityvų „svieto lygintoją“, nekenčiantį prabangiais automobiliais lakstančių turčių (o veikiau – jiems pavydintį), į įkyrią bobulytę, ausis policininkams išzyzusią dėl po jos langu pastatyto kaimyno automobilio, pagaliau į tam tikrą menininkų ratą, kuriems tariamai prabangaus automobilio sulaužymas ir per jį važiuojantis Gedimino prospekte šarvuotis sukelia estetinį katarsį...
Ne vienas viešas komentatorius kalbėjo ir vis kalba apie A. Zuoko talentą viešiesiems ryšiams. Iki šio Mero pasivažinėjimo ir aš taip galvojau, bet vargu bau tokią akciją galima vadinti sėkminga. Per daug akivaizdu, kad A. Zuoko „piarininkai“ šįsyk perlenkė lazdą.
Ar daužydamas automobilį Meras norėjo pasakyti, kad taip kovos su neleistinose vietose automobilius statančiais pažeidėjais? Tačiau juk problema jau sena kaip pasaulis. Kur Meras buvo savo pirmąją valdymo kadenciją iki 2007 metų? Kiek pamenu, politikais save įvardinančių personų (A. Zuoko ir į jį panašių) šnekas apie miesto transporto sutvarkymą, jau daugiau kaip dešimtmetį kalbama apie dviračių takų infrastruktūros plėtrą ir viešojo transporto vystymą. Kas buvo padaryta per tą pastarąjį dešimtmetį (taip pat ir ankstesnįjį A. Zuoko valdymą) realiai Vilniuje?
Nutiestas vienintelis bent minimaliai europinius standartus atitinkantis dviračių takas nuo Žirmūnų iki miesto centro (maždaug 5 km ilgio) ir viešojo transporto parkai įsigijo žemagrindžių modernesnių autobusų bei troleibusų. Visa kita tik viešųjų ryšių akcijos – skelbiama apie įrengtus dviračių takus, kurie iš tikro neatitinka jokių minimalių standartų – jie yra paprasčiausiai per siauri ir nesaugūs, nes baltais dažais pažymėta duobėto šaligatvio dalis – toli gražu nėra dviračių takas. Kaip ir lemputėmis žybsintis tramvajaus maketas ar nemažus pinigus kainavusi greitojo tramvajaus galimybių studija tebuvo viešųjų ryšių akcija ir šėrykla už mokesčių mokėtojų pinigus A. Zuoko „politinio“ verslo aplinkai.
Vargu ar automobilio viešą laužymą derėtų vadinti ir pilietine akcija. Juk toks spektaklis nukreiptas į žemiausias ir primityviausias minios aistras – linčo teismo ilgesį: pastatė kaimynas automobilį ant žolytės – priėjai ir išbubinai su plyta langą, kad žinotų!
Bet jeigu A. Zuoko komanda taip intensyviai dirba su viešaisiais ryšiais, tai kam reikėjo laužyti tą seną automobilį? Štai jeigu Meras į liūties užtvindytas miesto gatves būtų atvažiavęs su priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos automobiliu ir pumpuotų iš gatvės vandenį, būtų laiku ir vietoje, bent tam kartui problemą išspręstų ir atrodytų tikrai solidžiau.
Vis dėl to šiam barbarystės aktui teikiame per daug dėmesio, nes problema – ne A. Zuoko pasivažinėjimas šarvuočiu, o mūsų politikų (ar tokiais save laikančių) primityvėjimas. Ne išimtis ir A. Zuokas, kuris vis dar klaidingai įsivaizduoja, kad miesto visuomenę ir toliau, kaip prieš penkerius ar dešimt metų galima maitinti jokio racionalaus rezultato nepasiekiančiomis viešųjų ryšių akcijomis ir iš to gauti politinius dividendus.
Drįsčiau teigti, kad miesto visuomenė yra sąmoningesnė ir labiau organizuota negu prieš penkerius metus ar dešimtmetį. Miesto piliečiai, besijungiantys į teritorines bendruomenes bei įvairias visuomenines organizacijas, daug aiškiau supranta savo teises ir politikų pareigas.
Tokios tendencijos be abejo neatitinka pagal oligarchinį nomenklatūrinį modelį veikiančių politikų (tame tarpe ir A. Zuoko) ir jų aplinkos interesų. Kaip patvirtinimas tokio teiginio galėtų būti nūnai delfi.lt portale pasirodęs vieno žinomo LSDP veikėjo politinis komentaras, kuriame jis teigia, kad, esą, visuomeninės organizacijos neturi tokios patirties kaip partijos.
Tokie aiškinimai (tiesa sakant, niekuo nepagrįsti!) akivaizdžiai iliustruoja dalies politikų santykį su visuomene ir jų atsainų požiūrį į visuomenines organizacijas. Be to ir mūsų įstatymai bei teismai sudaro prielaidas politikams veikti pagal minėtą oligarchinį modelį, kuomet politikai, užuot gynę ir atstovavę viešą interesą (kas yra jų konstitucinė pareiga) imasi atstovauti privatiems verslo interesams.
Ryškiausias tokios politikų veiklos pavyzdys – su ICOR įmonių grupe siejamas atliekų deginimo gamyklos projektas ir Vilniaus šilumos tinklų nuomos istorija, gresianti vilniečiams tikra baudžiava. Deja, kol kas visuomenė praktiškai yra bejėgė pasipriešinti panašiems stambiems oligarchiniams projektams būtent dėl ydingos įstatyminės bazės ir dar ydingesnės teismų praktikos, nepaisančios nei tarptautinių konvencijų, nei Europos teisingumo teismo išaiškinimų.
Kitas šviežiausias pavyzdys – A. Zuoko vadovaujamos Vilniaus m. savivaldybės civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo Kultūros paveldo departamentui (KPD). Priminsiu, kad savivaldybė pareiškė milijoninį ieškinį KPD, teigdama, kad KPD, esą, vilkino detaliojo plano Rinktinės g. 2 esančiame sklype (siejamame su Raimundo Mieželio šeimos verslu) derinimą ir taip, esą, miestui padarė žalos bene už tris milijonus.
Spaudoje buvo skelbta, kad sostinės savivaldybė dar prašė teismo uždrausti šiai valstybės institucijai vykdyti veiksmus pagal kompetenciją bei areštuoti visą KPD turtą. Neįsivaizduoju, koks marazmas turėtų apnikti teisininką, kuris susigalvotų tokio pobūdžio reikalavimus reikšti teisme valstybės institucijai, kuri savo turtą ir lėšas valdo tik patikėjimo teise.
Nežinau, ar savivaldybės teisininkai suvokia šios bylos absurdiškumą, bet kad A. Zuokas šįsyk galutinai susipyko su teisine logika – akivaizdu, todėl teisingiausia šią bylą būtų vertinti kaip dar vieną A. Zuoko viešųjų ryšių akciją, tik šįsyk su politinio kriminalo ir teisinio idiotizmo doze. O gal viskas dar primityviau – A. Zuokas šiuo atveju uoliai tarnaudamas oligarchams, o ne miesto visuomenei, nepasidrovėjo pasirodyti absoliučiu teisiniu analfabetu, idant įtiktų nepatenkintiems investuotojams – Mieželių šeimai?
Bet juk pagal tą A. Zuoko logiką, kuria jis veikė traiškydamas seną Mersedesą, Mieželių šeimos projektą jis mažų mažiausiai turėjo apipilti raudonais dažais... Šioje istorijos dalyje užbėgant už akių galimiems oponentams, pasakysiu tik tiek, kad A. Zuoko aplinkos pasakaitės apie atkuriamą senosios elektrinės kaminą ir paramą technikos muziejui didesnės dalies visuomenės (sprendžiant iš komentarų) neįtikino.
Kaip ten bebūtų, A. Zuokas lygiai taip pat kaip ir didelė dalis valdžiažmogių, veikia pagal žinomą dvigubų standartų principą – Quod licet Jovi, non licet bovi (kas leista Jupiteriui, neleista jaučiui), nepaisant deklaruotos kovos su parkavimo taisyklių pažeidėjais ir sulamdyto Mersedeso.
Grįžtant prie išsakytos minties apie politikos ir politikų primityvėjimą, derėtų pridurti, kad šis procesas visų pirma vyksta būtent idėjų lygmenyje, nepaisant, kad manipuliavimui viešąja nuomone ir įvairioms PR akcijoms yra pasitelkiamas vis išradingesnis instrumentarijus, tačiau nuogas politikos karalius dėl to neatrodo labiau aprėdytas, nes politinių idėjų aruodas jau seniai tuščias ir mažai kas rodo pastangų jį pripildyti, o jei kas tai ir pamėgina, pasistengiama neišgirsti.
Tomas Bakučionis, LSDS pirmininko pavaduotojas
