Apie tai laidoje kalbėjo „Citadele“ banko ekonomistas Aleksandras Izgorodinas, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos vadovas Valdas Lukoševičius, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas demokratas Tomas Tomilinas bei Seimo konservatorė, buvusi finansų ministrė Gintarė Skaistė.
Kiek, jūsų skaičiavimais, gali brangti šildymas šį artėjantį sezoną ir kiek jus tie skaičiai gąsdina?
Valdas Lukoševičius: Šildymo sąskaitą lemia du dalykai: šilumos kaina ir suvartojimas. Jeigu kalbame apie šilumos vieneto kainą, jos prognozė jau maždaug aiški. Kuras perkamas žiemos mėnesiais ir yra beveik 50 procentų brangesnis. Vadinasi, kad šis kainos augimas šilumos kainai turės įtakos maždaug 20 procentų, priklausomai nuo konkrečios savivaldybės.
Klimatinis faktorius, žinoma, yra antra labai svarbi dedamoji, nuo kurios priklausys galutinė šilumos sąskaita. Praėjusią žiemą šilumos suvartojimas buvo neįprastai didelis, todėl išaugo ir šildymo sąskaitos. Tikėkimės, kad šiemet bus įprastinė žiema, tuomet tai iš dalies kompensuotų šilumos kainų augimą.
Tačiau skirtingose savivaldybėse šis 20 procentų augimas gali skirtis. Kam tenka didžiausia rizika?
Valdas Lukoševičius: Kuro išlaidos arba kuro dedamoji tiesiogiai persikelia į galutinę šilumos kainą. Dabartinį kuro pabrangimą pavertus centais už kilovatvalandę, šilumos kaina dėl biokuro padidėtų maždaug 1–2 centais už kilovatvalandę. Biokuras yra pagrindinis kuras praktiškai visose savivaldybėse.
Šis prieaugis skirtingose savivaldybėse bus nevienodas, nes priklauso nuo esamos šilumos kainos. Pavyzdžiui, mažosiose savivaldybėse, kur šilumos kaina ir taip yra aukšta ir siekia maždaug 12–13 centų už kilovatvalandę, 2 centų prieaugis nebus toks reikšmingas. Jis sudarytų maždaug 10–15 procentų.
Tuo metu miestuose, kur šilumos kaina yra santykinai maža – apie 6 centus už kilovatvalandę, 2 centų prieaugis būtų daug reikšmingesnis. Jis galėtų sudaryti 20–25 procentus. Vadinasi, vien dėl biokuro šilumos kaina gali padidėti. O galutinė šildymo sąskaita jau priklausys nuo klimato sąlygų.
Kurias savivaldybes išskirtumėte? Kam gresia didžiausios šildymo kainos? Kokia Vilniaus situacija? Vilniaus meras kalba apie būtinybę grįžti prie 9 procentų lengvatinio PVM.
Valdas Lukoševičius: Jis tikriausiai jau pasiskaičiavo, kad didžiuosiuose miestuose biokuro ir komunalinių atliekų, kurių kaina panaši į biokuro kainą, pabrangimas turės didesnę įtaką. Todėl PVM sugrąžinimas duotų apčiuopiamą naudą.
Mažiausios kainos ir didžiausias jų augimas bus didžiuosiuose ir vidutinio dydžio miestuose. Tai Vilnius, Kaunas, Klaipėda ir kiti panašūs miestai. Utena įprastai yra viena iš miestų, kuriuose šilumos kainos yra mažiausios. Taip pat galima paminėti Tauragę, Mažeikius ir kitus miestus. Ten kainos, nors ir padidės, vis tiek išliks vienos mažiausių.
Tuo metu mažosiose savivaldybėse, kur šilumos kainos ir taip yra labai aukštos, jų augimas santykinai bus nedidelis. Tačiau šildymo kainos ir atitinkamai sąskaitos ten vis tiek bus didžiausios. Čia galima paminėti Biržus, Lazdijus, Trakus ir kitus palyginti nedidelius miestelius, kur didelę įtaką turi masto ekonomija.
Biokuras brangsta: ar yra pigesnių alternatyvų?
Ar biokurą būtų galima pakeisti deginant atliekas, pavyzdžiui, plastiką, baldus?
Valdas Lukoševičius: Šiais metais priimti teisės aktai leidžia biokuro ruošimui naudoti didesnį žaliavos asortimentą. Tai mechaniniu būdu apdorota mediena, taip pat mediena, paveikta nekenksmingomis cheminėmis medžiagomis.
Taigi atsiranda galimybė šilumos gamybai panaudoti daugiau biokuro žaliavos. Deja, jos kiekiai ir sukauptos atsargos nėra didelės, ypač lyginant su miško kirtimo liekanomis, todėl didelės įtakos tai neturės.
Iš principo šias medžiagas galima naudoti biokurui gaminti, tačiau jų yra nedaug. O jeigu kalbame apie didesnį komunalinių atliekų deginimą, tam tiesiog nėra pakankamai pajėgumų.
Visos kogeneracinės jėgainės, kurios degina komunalines atliekas, žiemos mėnesiais dirba visa galia ir utilizuoja tiek atliekų, kiek tik gali.
Valdžia kalba apie papildomus 125 tūkst. kubinių metrų biokuro iš miško kirtimo liekanų. Kokį poveikį šis kiekis galėtų turėti Lietuvos rinkai ir ar padėtų sumažinti biokuro kainos augimą?
Valdas Lukoševičius: Tikrai ne. Šis kiekis, žinoma, yra gerai, tačiau jo nepakanka. Jis nėra labai reikšmingas, palyginti su visu metiniu ar šildymo sezono poreikiu, todėl reikšmingai kainų nesumažins.
Šiuo atveju kainą lemia ne sąnaudos, o geopolitiniai procesai. Gamtinių dujų kaina yra labai aukšta, ji padidėjo du–tris kartus. Kadangi biokuras ir gamtinės dujos mūsų regione yra konkuruojantys, labai aukšta gamtinių dujų kaina natūraliai kelia ir alternatyvaus kuro – biokuro kainą.
Mes turime tokią šio laikmečio ypatybę, kuri pasireiškė ir per energetinę krizę, ir per praėjusią šaltą žiemą. Kai labai išauga poreikis, visos kainos aplink Lietuvą kyla. Natūraliai jos kyla ir pas mus, nes biokuro rinkoje nėra tokio reguliavimo, kuris galėtų šį procesą suvaldyti.
Ar biokuras brangsta ne tik Lietuvoje? Gal verta jo ieškoti kitose Europos Sąjungos šalyse ir palengvinti importą. Kur biokuras šiuo metu yra pigesnis ir iš kur būtų galima jį importuoti?
Valdas Lukoševičius: Didelio pasirinkimo nėra. Priešingai, mūsų biokuras išvežamas į Skandinavijos šalis, galbūt netiesiogiai per tarpininkus. Tačiau matome skaičius, kad eksportuojama ir žaliava, ir pats biokuras. Nekalbu apie granules, pagamintas iš mūsų žaliavos. Šie srautai tikrai yra gana reikšmingi, tačiau turime bendrą rinką, todėl nelabai ką galime padaryti.
Pigesnio biokuro galime rasti tik Latvijoje, kur yra daug miškų. Vilniaus kogeneracinė jėgainė kartais atsiveža biokuro iš šios šalies. Tai galbūt vienintelis išteklius iš kaimyninių šalių, kuris galėtų bent šiek tiek padėti.
Tačiau turime vieną išskirtinę ypatybę, apie pusę Lietuvos miškų valdo valstybė. Deja, operatorius arba administratorius, valdantis šiuos miškus, taip pat dirba rinkos sąlygomis. Jeigu rinkoje biokuras yra brangus, jis turi brangiai parduoti ir savo biokurą, ir žaliavą, nes taip diktuoja rinkos sąlygos.
Čia kyla politinis ir filosofinis klausimas: ar savo išteklius turėtume parduoti gyventojams už savikainą, pridėjus protingą pelną, ar vis dėlto siekti didesnio uždarbio ir reaguoti į rinkos teikiamas galimybes?
Lietuvos pasiruošimas šildymo sezonui
Ar sutinkate su rinkos dalyvių kritika, kad po praėjusių metų nebuvo tinkamai pasiruošta šiam šildymo sezonui? Ar valdžia galėjo pasiruošti kitaip?
Valdas Lukoševičius: Kaip šią situaciją vertina energetikos ekspertai, šiuo metu naftos ir gamtinių dujų kainas kelia ne nepasiruošimas, o dirbtinai sukeltos kainos.
Kaip žinote, sutrikę tiek arabų šalių, tiek Rusijos naftos ir dujų tiekimai. Žinoma, kitos šalys dėl to nemažai uždirba, nes labai pakilo naftos ir gamtinių dujų kainos.
Mes, būdami bendroje arba regioninėje biokuro rinkoje, tiesiogiai jaučiame šių procesų įtaką biokuro kainoms. Kol kas nėra mechanizmų, kurie leistų apsaugoti mūsų išteklius nuo šios įtakos ir užtikrinti, kad jie būtų prieinami už priimtinesnę kainą.
Ar reikėtų sušvelninti išaugusių šildymo kainų poveikį, grąžinti lengvatinį PVM ar taikyti tikslines kompensacijas?
Valdas Lukoševičius: Yra du keliai: greitos, trumpalaikės priemonės ir ilgalaikiai pokyčiai. Trumpuoju laikotarpiu logiška būtų toliau taikyti tikslines kompensacijas gyventojams ir vartotojams, kuriems jų tikrai reikia. Tačiau jos turėtų būti lengviau prieinamos, kad žmonėms nereikėtų patirti didelės administracinės naštos.
Svarbiausia, kad turime gerą pamoką iš energetikos krizės. Tuo metu buvo palengvintas kompensacijų gavimas – nebuvo vertinamas registruotas turtas ir kiti rodikliai. Pagal pajamas laikinai buvo taikomas supaprastintas mechanizmas, leidęs daugiau žmonių pasinaudoti kompensacijomis.
Juk niekas neparduos savo buto vien dėl to, kad du mėnesius reikia apmokėti didesnes sąskaitas. Manau, kad tokie pakeitimai palengvintų mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams galimybę gauti šildymo kompensaciją ir bent šią žiemą padėtų išspręsti išaugusių sąskaitų apmokėjimo problemą.
Kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, mums reikėtų geriau ir racionaliau išnaudoti Lietuvos miškų išteklius bei valstybinį sektorių. Jis galėtų sąnaudų pagrindu nustatyti savo produktų kainas, gaminti daugiau biokuro, užtikrinti jo tiekimo patikimumą ir kainų stabilumą.
Nacionaliniai ištekliai ir energetinė nepriklausomybė, kurios siekiame, turi duoti apčiuopiamą naudą gyventojų sąskaitoms. Uždarbiauti iš šių išteklių, sutikite, nėra pats geriausias sprendimas. Tam ir buvo investuota tiek daug.
Ar visiems užteks kompensacijų?
Ar planuojama keisti šildymo kompensacijų tvarką ir mažinti administracinę naštą, pavyzdžiui, nevertinti gyventojo turto? Ar bus toliau taikoma dabartinė tvarka, pagal kurią šiemet kompensacijoms numatoma apie 80 mln. eurų ir jomis galėtų pasinaudoti apie 170 tūkst. gyventojų?
Tomas Tomilinas: Pirmiausia noriu pasakyti, kad pokyčiai įvyko nuo liepos. Įsigaliojo visiškai kitokie ir gerokai didesni normatyvai. Vidutinei šeimai bus kompensuojamas ne 50, o 80 kvadratinių metrų būsto plotas. Tai tikrai reikšmingas pokytis. Valstybė skirs daugiau lėšų, daugiau padės žmonėms ir daugiau šeimų gaus kompensacijas.
Tačiau esu atviras pasiūlymams. Anksčiau palaikiau siūlymą nevertinti turto, ypač staigiai kylant kainoms. Dabar taip pat galime susidurti su didesniu kainų šuoliu. Papildomas lengvatas visada galima įvesti. Jau daugelį metų stengiamės šią priemonę padaryti kuo lankstesnę, nes ji ypač svarbi žiemą. Kompensacijomis gali pasinaudoti ne tik skurdžiausi gyventojai, bet ir vidurinės klasės žmonės. Jomis naudojasi nemažai vilniečių.
Kartais žmonės gyvena šiek tiek didesniuose būstuose, kuriuos jiems sunkiau išlaikyti, tačiau dėl to būsto neparduos. Todėl visiškai suprantama, kad šis mechanizmas turi būti kuo lankstesnis. Mes jau daug padarėme, kad sistema būtų lankstesnė, tačiau nenoriu, kad susidarytų įspūdis, jog tik kovojame su pasekmėmis.
Energetikos ministerija sistemingai ieško sprendimų. Vienas iš jų – biokuro importas. Apie 80 procentų mūsų šildymo sudaro biokuras, todėl turime nemažai įrankių šiai situacijai valdyti. Žinoma, pasaulinių kainų mes nevaldome, tačiau turime ir kitų priemonių: specialius aukcionus, papildomą importą, galimybę panaudoti miško kirtimo liekanas.
Tik nereikėtų sudaryti įspūdžio, kad pradėsime masiškai kirsti miškus. Kalbame apie tai, kaip ūkininkaujame savo valdomuose miškuose, kiek pelno iš jų gauname ir kiek jo galime skirti visuomenės gerovei. Turime ieškoti maksimalaus balanso, esame energetiškai nepriklausomi, todėl turime rūpintis ir savo žmonių gerove.
9 procentų PVM lengvatą šildymui siūlo konservatoriai Arvydas Anušauskas ir Vilniaus meras Valdas Benkunskas. Kaip vertinate tokį siūlymą? Ar tai susiję ir su artėjančiais rinkimais?
Tomas Tomilinas: Vilniaus mero rinkimai artėja, todėl tai vertinu kaip populistinį ir prieštaringą siūlymą. Akivaizdu, kad valstybė šiuo metu tokių galimybių neturi, o ši priemonė nebūtų pakankamai tiksli. Žinoma, ekstremalios situacijos metu, kai kainos labai smarkiai išauga, galima laikinai mažinti akcizus ar PVM.
Tačiau žinome, kuo baigiasi PVM mažinimas. Vėliau atsiranda biudžeto pajamų trūkumas, o dėl to nukenčia pensininkai, mokytojai ir kitos sritys. Todėl toks sprendimas jau buvo priimtas. Beje, per visą savo kadenciją jį aktyviai rėmė ir patys konservatoriai – grąžinti PVM į standartinį lygį, todėl siūlau šio sprendimo nekeisti.
Kompensacijų sistemą galime toliau tobulinti ir, jei reikia, didinti kompensacijas. Manau, kad šį įrankį ir turime naudoti. O merui patarčiau daugiau dėmesio skirti namų renovacijai. Renovavus namus, šildymo sąskaitos gerokai sumažėtų. Reikia geriau valdyti renovacijos procesą ir didinti renovuojamų namų skaičių.
Ar tai yra tik Vilniaus problema?
Tomas Tomilinas: Vilniaus problema ta, kad čia gyvena daugiausia žmonių ir, tikriausiai, rodikliai yra vieni prasčiausių. Gal yra ir blogesnių, bet Vilnius tikrai nėra pavyzdys Lietuvai. Jeigu miestas turi tiek lėšų, jis galėtų labiau pasistengti ir pasiekti, kad žmonių sąskaitos realiai sumažėtų, o šilumos būtų prarandama mažiau.
Ilgalaikiai sprendimai dėl biokuro
Ar galime imtis ilgalaikių sprendimų, kad kasmet nereikėtų grįžti prie šildymo kainų temos? Ar renovacija ir kitos priemonės galėtų padėti sumažinti šildymo kainų poveikį ateityje?
Tomas Tomilinas: Mes visada kalbėsime apie energetiką, nes ji yra šiuolaikinės civilizacijos pagrindas, šioje srityje visada bus ką tobulinti. Tačiau renovacija šiuo metu stovi vietoje. Žinau, kad Energetikos ministerija artimiausiu metu skirs daugiau kaip 15 milijonų eurų centrinio šildymo katilams atnaujinti. Jie yra pasenę ir jiems reikia investicijų,tai taip pat padės mažinti sąnaudas.
Biokuro rinkoje yra erdvės protingam reguliavimui, tačiau ji kol kas neišnaudota. Reikia įtraukti naujų rinkos dalyvių, rengti daugiau aukcionų, didinti importą, sudaryti sąlygas mažiems biokuro gamintojams ir kaupti rezervą.
Biokuras sudaro didžiąją mūsų šildymo poreikių dalį, todėl turi būti traktuojamas kaip strateginis išteklius. Į rinką reikia įtraukti smulkiuosius gamintojus, ūkininkus ir stambesnius miško valdytojus. Turime siekti, kad rinka veiktų efektyviai, o biokuro kaina būtų kuo mažesnė.
Pernai spalį Vilniuje renovuoto 50 kvadratinių metrų buto šildymas vidutiniškai kainavo 56 eurus, o šiemet, taikant 21 procento PVM, kainuotų apie 61 eurą. Skaičiuojama, kad sąskaita augtų maždaug 9 procentais, o grąžinus lengvatinį PVM būtų apie 2 procentais mažesnė nei pernai. Ar sutinkate su tokiais skaičiavimais ir ar, jūsų vertinimu, reikėtų grįžti prie lengvatinio PVM?
Gintarė Skaistė: Situacijų yra labai įvairių, todėl negalima remtis vien Vilniaus pavyzdžiu, reikėtų vertinti bendrus visos Lietuvos duomenis. Jeigu palygintume praėjusių metų rugsėjo ir šių metų rugsėjo vidutinę centralizuotai tiekiamos šilumos kainą, matytume, kad, įvertinus ir didesnį PVM, kaina skiriasi 42 procentais. Skirtumas tikrai didelis, kainos yra stipriai išaugusios.
Kaip laikiną sprendimą, siekiant suvaldyti dėl padėties Hormūzo sąsiauryje kilusios energetikos krizės poveikį, būtų galima svarstyti laikiną grįžimą prie lengvatinio PVM tarifo. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje visos PVM lengvatos nėra socialiai teisingos. Todėl kaip ilgalaikio sprendimo lengvatinio tarifo nelaikyčiau tinkamu variantu, tačiau trumpuoju laikotarpiu jį būtų galima svarstyti.
Trumpuoju laikotarpiu turite omenyje šį šildymo sezoną? Ir kaip vertinate konservatorių siūlymą grįžti prie lengvatinio PVM, nors jie paprastai kalba apie ilgalaikius ir tvarius sprendimus? Ar tai gali būti susiję su artėjančiais Vilniaus mero rinkimais? Ponas Tomilinas sako, kad Vilniaus meras verčiau turėtų spartinti renovaciją.
Gintarė Skaistė: Vis dėlto renovacija yra ne Vilniaus mero, o Vyriausybės atsakomybė. Vyriausybė rengia sprendimus ir sprendžia, kiek finansavimo tam galima skirti.
Man atrodo, kad dabartinių valdančiųjų pozicija šiuo klausimu yra šiek tiek veidmainiška. Prisimenu savo kadenciją, kai nuo nulinio PVM, kuris buvo įvestas prasidėjus didelei energetikos krizei po karo Ukrainoje, vėliau grįžome prie lengvatinio 9 procentų tarifo.
Tuo metu socialdemokratai vieną po kito registravo projektus, siūlančius grįžti prie nulinio tarifo, nors krizė jau buvo sušvelnėjusi. Todėl sakyti, kad tik viena pusė siūlo sprendimus gyventojams apsaugoti, nėra teisinga.
Suprantu, kad būnant valdžioje tokius sprendimus priimti nėra lengva. Tačiau 2022 metais, kai kilo energetikos krizė, mes jų ėmėmės, nes kainų augimas buvo labai staigus ir laikinas, todėl reikėjo priemonių jo poveikiui sušvelninti. Dabar kainų augimas taip pat yra reikšmingas. Šių metų rugsėjį, palyginti su praėjusių metų rugsėju, jis siekia 42 procentus. Tai pakankamai didelis pokytis, kad Vyriausybė turėtų ieškoti sprendimų.
Tačiau buvo galima ne tik taikyti PVM lengvatą, bet ir tinkamai pasiruošti šildymo sezonui. Šiuo metu nei biokuro, nei dujų atsargos nėra sukauptos taip, kaip turėtų būti, jei būtume tinkamai pasiruošę. Biokurą vasarą galima įsigyti pigiau ir užsakyti iš anksto, kad žiemą, kai jo poreikis išauga, kainos nebūtų tokios didelės. Tačiau šie darbai nebuvo tinkamai atlikti.
Lietuvos pasiruošimas žiemai su biokuro rezervu
Dabar biokuro rezervas užpildytas 43 procentais. Koks, jūsų manymu, turėtų būti rezervo lygis, kad galėtume sakyti, jog šildymo sezonui tinkamai pasiruošta?
Gintarė Skaistė: Tam tikrų sprendimų buvo imtasi ir per ankstesnę energetikos krizę. Tuo metu Energetikos ministerija kartu su Valstybinių miškų urėdija užsakė didesnius kiekius biokuro, kad būtų sukauptas didesnis valstybės rezervas.
Šiandien negaliu pasakyti, koks konkretus rezervo procentas būtų pakankamas. Tačiau, vertinant kaimynų patirtį, matome, kad jie sudaro daugiau išankstinių sandorių ir daugiau kuro įsigyja iš anksto. Todėl staigius kainų pokyčius jie valdo geriau nei mes. Tai matyti ir iš kainų svyravimų, Lietuvoje jie yra didesni nei Latvijoje ir Estijoje.
Kalbant apie kompensacijas, ar dabartinis jų mechanizmas yra pakankamas? Ar reikėtų peržiūrėti turto vertinimą ir išplėsti gavėjų ratą? Šiemet kompensacijoms numatoma apie 80 mln. eurų, jomis galėtų pasinaudoti apie 170 tūkst. gyventojų.
Gintarė Skaistė: Pataikyti į visus atvejus ir visada rasti tinkamą sprendimą yra sudėtinga, todėl mokomės iš praktikos.Per ankstesnę energetikos krizę buvo atsisakyta turto vertinimo, vertintos tik žmonių pajamos. Taip daugiau žmonių galėjo gauti kompensacijas ir buvo galima sušvelninti kainų augimo poveikį platesniam gyventojų ratui.
Tuo metu taip pat buvo laikinai pritaikyta PVM lengvata. Todėl galimi keli sprendimai: gerokai išplėsti kompensacijų taikymą arba visiems tam tikram laikui taikyti PVM lengvatą. Tokiu atveju kompensacijų apskritai nereikėtų.
Man atrodo, kad valdžia šiam šildymo sezonui tinkamai nepasiruošė ir tikisi, kad situacija išsispręs savaime. Turime net tokių atvejų, kai žmonės atsiima antrosios pensijų pakopos lėšas ir laiko jas banko sąskaitoje, tačiau dėl to nebeatitinka šildymo kompensacijos kriterijų.
Nors žmogaus finansinė padėtis iš esmės nepasikeitė – vieną turto formą pakeitė kita.Todėl manau, kad valdžios pasirengimo šiam šildymo sezonui tikrai pritrūko.
Ar reikėjo numatyti saugiklius, kad žmogus, atsiėmęs antrosios pensijų pakopos lėšas, dėl to neprarastų teisės į šildymo kompensaciją? Kaip tai galėtų būti sprendžiama?
Gintarė Skaistė: Žinoma. Buvo aišku, kad tai yra dvejus metus galiojantis sprendimas, todėl buvo galima numatyti išimtis kompensacijų ar nemokamo maitinimo tvarkose ir įvertinti šią išskirtinę situaciją. Šis sprendimas galios tik dvejus metus. Žmogaus turtas dėl to iš esmės nepasikeitė, jis turėjo turtines teises pensijų fonde, o dabar tuos pinigus tiesiog laiko banko sąskaitoje. Jo ekonominė padėtis iš esmės liko tokia pati. Todėl, mano manymu, palikti viską taip, kaip yra, nebuvo geras sprendimas.
Ekonomistas: šildymas gali brangti apie 30 procentų
Konservatoriai ir kai kurie rinkos dalyviai sako, kad valdžia šiam šildymo sezonui tinkamai nepasiruošė. Kaip vertinate situaciją? Ar valdžia galėjo ją sušvelninti papildomais sprendimais, ar kainų augimas nuo jos mažai priklauso?
Aleksandras Izgorodinas: Manau, kad tiesa yra ir vienur, ir kitur. Faktas tas, kad situacija rinkose yra įtempta. Dujų kaina nuo karo pradžios padidėjo 164 procentais. Tai gerokai daugiau nei biokuro kaina, kuri per metus padidėjo 64 procentais.
Problema ta, kad ir dujos, ir biokuras, mūsų skaičiavimais, daro didelę įtaką galutinei šildymo kainai Lietuvoje.Pavyzdžiui, skaičiuojame, kad europietiškų dujų kainai padidėjus 10 procentų, šildymo kaina Lietuvoje išaugtų maždaug 1,5 procento. Biokurui pabrangus 10 procentų, šildymo kaina padidėtų apie 3,6 procento.
Kainų augimas rinkose yra didelis. Tačiau buvo aišku, kad šis šildymo sezonas bus įtemptas, nes konfliktas vasarą neeskalavo, todėl pasiruošti buvo galima būtent tuo metu. Situacija buvo įtempta ir tokia išlieka. Manau, kad rudens viduryje ir žiemos pradžioje ji gali tapti dar sudėtingesnė.
Kai sakote, kad reikėjo ruoštis galbūt vasarą, ką būtent turite omenyje? Ar pildyti saugyklas, nes tada buvo pigiau negu dabar? Ar kaip galėtume tai paaiškinti?
Aleksandras Izgorodinas: Manau, kad pirmiausia reikia galvoti, kaip valdysime šildymo kainas. Mūsų skaičiavimais, optimistiniu scenarijumi šis šildymo sezonas bus 20 procentų brangesnis, tačiau realu, kad jis gali pabrangti ir apie 30 procentų.
Galimų sprendimų yra ne vienas. Vienas iš jų – grąžinti lengvatinį PVM šildymui. Kitas – biudžete rasti galimybių atidėti tam tikras valstybės investicijas ir sutaupytas lėšas skirti didesnėms šildymo kompensacijoms gyventojams.
Svarbu suprasti, kodėl 20–30 procentų pabrangimas yra problema. Ankstesnis šildymo sezonas jau buvo rekordiškai brangus, o dabar prie šių kainų dar prisidėtų 20–30 procentų. Tai tikrai paveiktų gyventojų perkamąją galią.
Didžiausią poveikį pajustų mažiausiai uždirbantys žmonės, tačiau tai paliestų ir vidurinę klasę. Be to, brangsta degalai, kyla bazinės palūkanų normos euro zonoje. Todėl gyventojai finansinį spaudimą jaučia iš karto dėl kelių priežasčių.
Brangesnio šildymo poveikis ekonomikai
Mažėjantis vartojimas taip pat gali būti šio pabrangimo pasekmė. Kokį poveikį tai galėtų turėti tolesnei ekonomikos raidai?
Aleksandras Izgorodinas: Mes vertinome, kurie vartojimo segmentai Lietuvoje jautriausiai reaguoja į naftos ir TTF dujų kainų augimą. Tokių segmentų yra nemažai. Tai daugiausia cikliškos prekės ir paslaugos: elektronika, internetinė prekyba, ilgalaikio vartojimo prekės.
Labai tikėtina, kad žmonės, pamatę didesnes šildymo sąskaitas, atsisakys dalies ilgalaikio vartojimo prekių. Dėl to valstybė gali surinkti mažiau PVM. Todėl šiuo atveju neprieštaraučiau laikinai PVM lengvatai šildymui. Tačiau faktas, kad reikia ruoštis įtemptai žiemai, nes rizikų yra nemažai.
Viena iš jų – galimas JAV degalų eksporto ribojimas, jei būtų siekiama suvaldyti dyzelino kainų augimą šalies viduje.Kita rizika – JAV rinkimai lapkričio pradžioje ir galimas tolesnis Irano konflikto paaštrėjimas. Trečia – šių metų gruodžio ir kitų metų sausio laikotarpis.
Tuo metu Europos dujų kaina gali dar padidėti apie 20 procentų, nes Europa į šaltesnį laikotarpį gali įžengti su mažesniu dujų saugyklų lygiu. Todėl reikia ruoštis įvairiems scenarijams. Nesakau, kad visos šios rizikos išsipildys, tačiau jeigu bent viena iš jų materializuosis, gyventojai tai pajus per savo perkamąją galią.
Atsižvelgiant į tai, kad vasarą tinkamai pasiruošti nepavyko, ką valdžia dar galėtų padaryti dabar? Ar papildomas biokuro rezervas ir palengvintas importas iš kitų ES šalių galėtų sušvelninti kainų augimą?
Aleksandras Izgorodinas: Aš su juo visiškai sutinku. Reikia suprasti, kad tai yra rinkos procesas: brangstant dujoms ir energetikai, kyla ir biokuro kaina. Biokuro kaina šiuo metu yra gana aukšta. Europa į šį šildymo sezoną eina su mažesniu dujų saugyklų lygiu, todėl ieškoma saugesnių alternatyvų, o tai daro įtaką ir biokuro paklausai bei kainai.
Aš pirmiausia ieškočiau biudžete neprioritetinių išlaidų, kurias būtų galima laikinai sumažinti. Sutaupytas lėšas būtų galima skirti didesniam šildymo kompensacijų gavėjų ratui ir padidinti pajamų ribą, nuo kurios skiriamos kompensacijos. Taip į sistemą galėtų patekti ir dalis vidurinės klasės.
Kokių gerų pavyzdžių galėtume pasimokyti iš kitų šalių? Kaip galėtume geriau apsaugoti gyventojus nuo šildymo kainų augimo?
Aleksandras Izgorodinas: Manau, kad vienas iš gerų pavyzdžių yra Lenkija, tačiau svarbu suprasti, kad tokie sprendimai kainuoja. Lenkija iš visų Europos Sąjungos valstybių energetikos krizę, prasidėjusią šių metų kovą, suvaldė greitai ir ryžtingai.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
