Nekilnojamojo turto atstovai įvertino, ar pastarasis planas neatvers dar vieno „butelio kakliuko“ sostinėje.
Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja KRS vadovas Paulius Grigas ir Lietuvos statybos konfederacijos prezidentas Dalius Gedvilas.
Tenka stebėti ir jūsų socialinę erdvę, ir ten pateikiamas idėjas, susijusias su sostinės vystoma infrastruktūra. Ir viename iš įrašų minėjote vieną iš tokių sąvokų – moratoriumą.
Ką turėjote omenyje sakydamas, kad reikėtų įvesti su statybų plėtra susijusį moratoriumą? Ar tai reiškia, kad statybų apimtys mažėtų, ar vis dėlto kad statyti nebebus galima?
P. Grigas. Ne, tai tikrai nesusiję su tuo, kad nestatysime. Manau, statome ir toliau statysime, nes tikrai to reikia. Tačiau mano tikslas buvo pabrėžti problematiką. Problema šiandien yra tai, kad, ypač kalbant apie dideles teritorijas, kurias pradedame vystyti ir kuriose sutelkiame daug naujų gyventojų, mes neapgalvojame daugelio klausimų, tokių kaip darželiai, mokyklos, poliklinikos, keliai. Ir tos problemos arba iš viso nesprendžiamos, arba paliekamos ateičiai ir taip lieka neišspręstos.
Tai aš kalbu daugiau apie tai, kad jeigu nėra išspręstas visas problemų kompleksas, jeigu nėra labai aišku, kad, pavyzdžiui, keliai tikrai bus praplatinti, kad tam yra skirti pinigai, kad mokykla irgi bus suprojektuota ir tikrai pastatyta, ir taip toliau, tada, aš jau sakau, jeigu to nėra, jeigu nėra bent vieno iš atsakymų, darome moratoriumą, stabdome ir susitvarkome. Jeigu yra motyvas statyti, jeigu yra poreikis, greitai susitvarkysime ir toliau statysime.
Kitas jūsų minėtas pavyzdys – „Banginio“ teritorija. Vertinant bendrą vaizdą ir planus šiame kvartale sukurti beveik 1,5 tūkst. butų, ar matote, kad ši teritorija gali būti taip plačiai apgyvendinta, ar vis dėlto sakote, kad reikėtų pradėti nuo kitų, infrastruktūros elementų?
P. Grigas. Aš manau, viskas yra įmanoma. Ir turbūt, jeigu leistume didesnį aukštingumą, galėtume ten apgyvendinti dar daugiau gyventojų. Bet problema prasideda nuo infrastruktūros, susijusios su tuo rajonu. Pirmiausiai – kelias. Apskritai, koks jo pralaidumas?
Nes tiems žmonėms kažkur reikės važiuoti, reikės važiuoti į darbą. Jeigu nėra mokyklos, jie turbūt veš vaikus į kažkokią kitą mokyklą, į darželį. Jiems reikia apsipirkti.
Ir mes šioje vietoje, vien tik elementariai pasižiūrėję į dabartinę jungiamųjų kelių apkrovą, net per užterštumo prizmę, matome, kad jie užsikimš. Dabar yra užsikimšę, bus dar blogiau. Ir tada pradedame žiūrėti giliau. Gerai, ten įsikrausto šeimos, joms reikia leisti vaikus į darželį ir mokyklą. Nėra ten to. Tai nėra suplanuota.
Jau nekalbant apie polikliniką ar ligoninę, iki kurių važiuoti daugiau kaip 10 kilometrų, taip ten gaunasi. Ir ką daryti? Ir aš pasakyčiau, kad ta teritorija, jeigu ją protingai planuotume, gali viską atlaikyti. Teoriškai, jeigu pradėtume projektuoti kaip Dubajų, tai gal ten ir 10 tūkst. žmonių apgyvendintume. Bet neužtenka tik apgyvendinti. Reikia pagalvoti apie visą jų gyvenimą plačiąja prasme.
Gerbiamas Daliau, vertinant tos teritorijos plėtrą ir tai, kas dabar žinoma bei planuojama, ar matote, kad paskubėta, ar vis dėlto sakote, kad brėžti tokio niūraus scenarijaus nevertėtų?
D. Gedvilas. Aš tai apskritai džiaugiuosi, kai kalbama, kad statybų daugės, nes atstovauju statybos bendruomenei. Ir jeigu girdžiu, kad nauji projektai gali gimti, tai kaip atstovas iš tikrųjų džiaugiuosi. Bet kaip vilnietis galiu pasakyti, kad nereikia vien tik žiūrėti pesimistiškai. Vilnius turi gerų sėkmės istorijų.
Mes turime tą patį kvartalą Antakalnio gale, kur buvo įsikūrusi TV3 studija. Labai puikiai išvystytas kvartalas ir, manau, sėkmės istorija. Paupys mūsų Vilniuje – sėkmės istorija. Tie patys „Ogmios centro“ vystytojai, manau, irgi sėkmės istorija. Tikrai ne vienas geras pavyzdys.
Lietuva ir Vilnius turi tikrai stiprių architektų, urbanistinio planavimo specialistų. Manau, kad galėtų ir surengti konkursą, ir pasirinkti patį geriausią urbanistinį sprendimą šiam kvartalui, kad nesukeltų kokių nors nepatogumų jau šiuo metu ten gyvenantiems, bet, atvirkščiai, galbūt išvystytų kvartalą taip, kad aplinkinių gyvenamųjų namų ir nekilnojamojo turto vertė išaugtų vien todėl, kad bus pastatytas kokybiškas, urbanistiškai naujas kvartalas.
Ir aš manau, kad žiūrėkime į optimistines, į gerąsias puses, į tai, kas gali gimti. Ir tikrai manau, kad turime stiprių planuotojų, kurie gali suplanuoti labai gerą kvartalą.
Be to, Vilnius turi skaitmeninį miesto modelį, kuriame įmanoma atlikti įvairias simuliacijas – transporto, gyventojų migracijos, judėjimo. Taip pat, ko gero, galima pasižiūrėti ir į vaikų darželius, mokyklas. Skaitmeninis instrumentas leidžia padaryti daug gerų dalykų, bet mes turime naudotis tomis išmaniosiomis technologijomis.
Ir aš vis dėlto žiūrėčiau, kokia čia gali būti kita sėkmės istorija, o ne kaip viską stabdyti. Ir manau, kad gyventojai turėtų irgi pamatyti šiek tiek platesnę panoramą. Galbūt jiems tai yra šansas. Šansas gyventi geriau, komfortiškiau, turėti vertingesnį nekilnojamąjį turtą. Ir aš bandyčiau per tą prizmę žvelgti į šį projektą.
Pašnekovas užsiminė apie tą vadinamąjį galimą naują „butelio kakliuką“, šiuo atveju susijusį su eismo spūstimis. Vertinant dabartinį planą, koks jis yra išdėliojamas, manote, kad pavyks išvengti to „butelio kakliuko“, ar vis dėlto vėl viskas gali būti padaryta paskubomis? Kaip galvojate?
D. Gedvilas. Viešoji įstaiga „Skaitmeninė statyba“ ir Lietuvos statybos konfederacija prieš 3 metus parodos „RESTA“ metu organizavo konferenciją apie Vilniaus metro. Mes buvome pakvietę Helsinkio miesto operatorių, kuris pristatinėjo vienos iš Helsinkio metro linijų statybą, ir mes kvietėme miesto vadovus ir tarybą imtis ambicingesnio transporto problemos sprendimo plano, tai yra pabandyti sukurti finansinį modelį, iš kurio būtų finansuojamas metro projektas.
Šiandien kaip niekada aktualus ne tramvajus, o metro, nes net valstybės gynybos klausimas taip pat yra opus. O kur mūsų valstybės vadovai arba mūsų Seimas, mūsų miesto vadovai, taryba posėdžiaus esant tokiai situacijai, kokia yra Kijeve? Nes, pavyzdžiui, lietuviai statybininkai yra statę požeminę vandens saugyklą vienoje iš metro trasų.
Yra statę požeminę elektrinę, kad ekstremalios situacijos arba, sakysime, karinio konflikto atveju turėtume kuo aprūpinti kritinę infrastruktūrą elektra, turėtume vandenį, turėtume priedangą arba slėptuvę, mūsų vadovybė turėtų galimybę posėdžiauti ir organizuoti valstybės gynybą.
Nes šiandien aš nelabai tikiu, kad mūsų vadovai planuoja emigracijoje organizuoti mūsų valstybės gynybą. Jie turėtų ją organizuoti mūsų pačių šalyje. Ir klausimas, kur tai būtų galima saugiai padaryti.
Ir aš manau, kad metro yra ne tik būdas spręsti miestelėnų judėjimo, miestiečių transporto problemą – kaip nukrauti tas gatves, kad daugiau žmonių naudotųsi visuomeniniu transportu.
Aš manau, būtent toje konferencijoje suomiai labai aiškiai pristatė, kaip galima tai įgyvendinti, iš kur galima gauti finansų ir kaip miestas pajudėjo su investicijomis. Atsirado metro. Suomiai sako – 8 milijardai papildomai pas mus atėjo investicijų į miestą, kai pradėjome vystyti metro trasą. Taip kad žiūrėkime, kaip yra išsprendžiamas uždavinys.
Tai paprasčiausiai artėja rinkimai į savivaldą. Linkėčiau galbūt ir naujai tarybai, ir miesto vadovams imtis ambicingesnio plano – ne tokių kosmetinių projektų, o rimtesnio projekto. Galbūt metro būtų vienas iš tų projektų, kurie išspręstų tikrai nemažai klausimų – ir civilinės saugos, ir transporto, ir apsirūpinimo elektra bei vandeniu kritiniu atveju. Taip kad ambicijos reikia.
Kad jau prakalbome apie viešąjį transportą, kokia jūsų būtų šiuo atveju pozicija ir tas vaizdinys?
P. Grigas. Aš manau, metro tikrai yra vienas iš tų populiarių siūlymų, ypač jeigu tai sugretinama su civilinės saugos problematika. Bet aš asmeniškai tikrai abejoju, kad metro yra geriausias sprendimas. Visų pirma, miestas turbūt nėra tokio dydžio, kad metro realiai atsipirktų. Plius visas miesto išplanavimas yra toks, kad negalima lengvai padaryti kažkokio judėjimo ratu.
Tai vėlgi, kai mes pradedame kalbėti apie atsišakojimus, viskas gerokai užsitęsia, pabrangsta, tampa daug sudėtingiau. Vien iš praktinės pusės įsivaizduoju, kiek užtruks projektavimas, finansų derinimas ir statybos.
Mes šiandien turime tokią geopolitinę situaciją, kad reikia priemonių čia ir dabar. Mes negalime statyti grandiozinių projektų, kurie truktų, nežinau, 15 ar 20 metų turbūt. Plius, žinant valdžių pasikeitimus ir visa kita, per vieną valdžią gal, duok Dieve, pavyktų suprojektuoti, susitarti, suderinti finansavimą, o gal naujai atėjusi valdžia vėl kažkokią kitą nuomonę turėtų.
Ir iki to laiko niekas nebūtų išspręsta, kiek tai susiję su civiline sauga. Aš asmeniškai pasisakyčiau už tai, kad mes įrengtume lokalius parkingus, kurie būtų dvigubos paskirties – ir parkingai, ir slėptuvės.
Darome juos lokaliai taip, kad žmogus galėtų lengvai ten patekti. Tai galime jų iš karto statyti daug po visą miestą. Ir pastebėkime, metro nereiškia, kad jis bus šalia, ir metro neišspręs visų slėptuvių poreikio klausimų.
Plius, jeigu prie metro linijų mes norėsime pridėti dar kažkokių patalpų, tai vėl yra ta pati statyba po žeme. Ką mes galime jau dabar statyti po žeme – daryti parkingus, tuos pačius kažkokius bunkerius vadovybei ir visa kita.
Ir tą jau galime pasidaryti dabar. Ir metro realiai nėra tas pagrindinis dalykas, kuris leidžia ar neleidžia tai daryti. Kas liečia patį judėjimą mieste, aš manau, miesto infrastruktūra jau nebeleidžia jam plėstis. Aš taip pasakyčiau.
Ir jeigu normaliai planuotume ir galvotume apie žmones, turėtume pirma pastatyti infrastruktūrą. Aš kalbu apie viską – ir kelius, mokyklas, darželius, ligonines, ir visa kita. Ir tada leidžiame miestui plėstis.
Taip, visa statytojų, vystytojų industrija sakys: „Ne, ne, ne, mums reikia toliau dirbti.“ Bet mano pozicija labai paprasta. Gerai, darome toliau. Ir kas tada? Mes gyvename tame pačiame mieste. Ir kas ten nutinka? Nutinka tai, kad mes kenčiame. Įsivaizduokite, jeigu dabar nereikėtų sėdėti kamštyje 0,5 valandos, o užtektų 10 minučių.
Na tai kaip pagerėtų situacija? Bet norint tą pasiekti, reikia labai didelių investicijų. Jeigu mes to dabar nestabdome, o toliau leidžiame statyti, negalvodami apie viso miesto infrastruktūrą, tai vietoj pusvalandžio po poros metų reikės sėdėti kiek? Gal valandą. Ir čia yra didžiausia problema.
Ir aš sakyčiau, kad tas mano moratoriumo konceptas kviečia visus realiai pasižiūrėti, ką reiškia tolesnė nevaldoma, pasakyčiau, miesto plėtra, nepagalvojant apie viso miesto pajėgumą ir tą pačią infrastruktūrą.
Ar ne per brangus malonumas metro?
D. Gedvilas. Tai jau čia taryboje, mieste, sunku būtų susitarti. Mes su Pauliumi turime skirtingas nuomones. Bet aš tik galiu pasakyti tiek, kad reikėtų atsakymo ieškoti pas kaimynus. Na, kaip pavyzdį paimkime Kopenhagą. Gyvena daugiau kaip 600, beveik 700 tūkst. gyventojų. 4 metro linijos.Tramvajaus centre nėra.
Suomijoje, sakykime, beveik toks pat Helsinkis kaip ir Vilnius turi 2 metro linijas, tuo nėra abejonių. Osle gyvena daugiau kaip 700 tūkst. gyventojų. Pažiūrėkime – 5 metro linijos. Turiu pasakyti, kad esu buvęs tų metro statybose, ir ne tik Skandinavijos valstybėse.
Pasiklausau rangovų, kurie dirbo tose statybose, statydami skandinavų metro linijas. Ir mane stebina, kad, pavyzdžiui, lietuviai statybininkai, rangovai, kaip sakiau, įrenginėjo vandens saugyklas, įrenginėjo elektrines, įrenginėjo ten kitas, kitiems tikslams skirtas patalpas.
Netrukus Seimas organizuoja susitikimą dėl priedangų, slėptuvių, ir bus pristatymas apie Hersoną. Aš girdėjau ir mačiau Hersono architekto pristatymą. Reikia pasiklausyti. Aš pats dabar, karo metu, esu buvęs Kijeve. Aš mačiau metro ir mačiau, kas ten vyksta.
Tai tikrai aš pasisakyčiau už konceptualų, ambicingesnį projektą. Turėjau susitikimą su estais. 17,1 kilometro, jeigu neklystu, jie projektuoja metro trasą ir sako: „Finansus mes turime, reikia miesto tarybos pritarimo.“
Bet tai yra privačių kompanijų iniciatyva. Finansinis modelis atsakytų į daug klausimų – ar atsiperka, ar neatsiperka. Valstybės biudžete pinigų sunku rasti, bet mes ir siūlome savivaldybei skelbti konkursą finansų konsultantui, kad jis pateiktų skaičiavimus, pažiūrėtų, kaip būtų galima tokį ambicingą projektą padaryti.
Ir kalbant su Helsinkio miesto vadovais teko išgirsti, sako: „Dėl pirmos metro linijos mes diskutavome vos ne visą parą. Dėl antros linijos statybos posėdis užtruko 15 minučių.“ Tai apsisprendimas priklauso nuo to, ar pamato, kokią naudą tai atneša.
Ir tada vienas iš suomių sako: „Ką Vilniaus miestas darytų, jeigu, kaip Helsinkis, kaip Espo miestas, kuris yra šalia Helsinkio, gautų 8 milijardus investicijų? Kaip atrodytų Vilnius, kai investuotojai mato didžiulę perspektyvą, investuoja į biurus, konferencijų sales, gyvenamuosius kvartalus?“
Aš tai kažkaip už tai, kad reikėtų imtis ambicingesnio projekto, spręsti civilinės saugos problemas, daugybę kitų problemų. Girdžiu, ką sako kolega, kad reikia šiuo metu, o ne po 10 metų. Projektas iš tikrųjų yra didelis, ir projektavimo apimtis didelė.
Jeigu dabar pradėtume projektuoti, projektavimas užtruktų ne mažiau kaip 2 metus. Bet pradėkime, nors mažą liniją pasidarykime ir žiūrėkime, ką galime išspręsti.
Bet nėra abejonių, kad diskusijoje aptarėme ir išmanųjį šviesoforą Vilniaus mieste. Mes turėjome diskusiją, ar siaurinti, ar platinti gatves. Urbanistai turėtų spręsti, naudoti, kaip sakiau, skaitmeninį miesto modelį, daryti simuliacijas, žiūrėti, kaip atrodo situacija didinant gyventojų skaičių, tankį, užstatymo plotą.
Bet visi vilniečiai yra suinteresuoti gyvenimo kokybe, komfortu. Norėtų, kad kiekvienas iš mūsų gyventų gražioje, patogioje aplinkoje. Bet mes šiandien kalbame tik apie transporto problemą. Yra ir švietimas, yra ir medicininė pagalba, yra ir poilsio zonos, sportavimo zonos, relaksacijos zonos. Viską galima spręsti. Geras urbanistinis projektas išspręstų daug ką.
Visą pokalbį galite pamatyti vaizdo įraše, esančiame šio straipsnio viršuje.
