Apie tai laidoje pasakojo filmo „Skyrybos karo metu“ režisierius, Sandanso kino festivalyje geriausio režisieriaus apdovanojimą pelnęs kino kūrėjas Andrius Blaževičius.
Pagrindinė filmo „Skyrybos karo metu“ žinutė
Ką tu su filmu „Skyrybos karo metu“ nori ištransliuoti? Kokia yra ta žinutė žmogui iš tavo pusės?
A. Blaževičius: Daug iš tikrųjų yra žinučių. Yra kažkokios mano pagrindinės idėjos, apie ką aš noriu, kad žmonės pagalvotų pamatę filmą. Bet man tikrai vienas iš svarbiausių dalykų – kad žmonės kalbėtųsi, kad jie pradėtų kalbėtis.
Nes ir skyrybos pas mus filme iš dalies dėl to vyksta, kad tie personažai nesikalba. Jie susikūrė savo patogų gyvenimą, „fainai“ gyvena, tada kažkas tampa truputį neįdomu, nuobodu – ir skirtis.
Man atrodo, tai gana dažna jaunesnių žmonių problema. Mes turime labai daug pasirinkimų ir dažnai trūksta kantrybės. Vėliau tai nueina iki kitų dalykų. Nes filmo pavadinimas yra „Skyrybos karo metu“, todėl žodis „karas“ vis tiek yra neišvengiamas.
Ir filme jis yra neišvengiamas. Tai labai svarbi siužeto dalis. Bet kodėl tas karas yra? Viena iš priežasčių – tiesiog nėra pokalbio, nėra dialogo, nėra bandymo susišnekėti, rasti kažkokį konsensusą, ir dėl to viskas prasideda.
Aišku, Ukrainos karo kontekste yra kitaip – ten yra juoda ir balta, yra vienas blogis ir taškas. Bet svarbiausias dalykas, kad mes patys užsiimtume kažkokia savirefleksija ir bandytume kalbėtis.
Man atrodo, čia ir yra toks unikalus tavo žvilgsnis – tas bendras kontekstas, kas vyksta pasaulyje, veikia mūsų santykius, nori tu to ar nenori. Tave, pavyzdžiui, karas, vien faktas, kad tai vyksta už tūkstančio kilometrų nuo namų, ar tai kiekvieną dieną kažkaip veikia asmeniškai?
A. Blaževičius: Labai, labai stipriai. Kiekvieną dieną apie tai galvoju. Aišku, nekalbu net apie pirmus metus – jie buvo klaikūs. Atsimenu pačią pradžią: aš tiesiog negalėjau iš lovos pakilti. Man tai buvo toks šokas, kad keturias dienas tiesiog gulėjau lovoje ir viskas. Iš baimės, iš nusivylimo, kad mes apskritai užsiimame tokiomis nesąmonėmis.
Ir tiesiog kiekvieną dieną apie tai realiai galvoju. Nežinau, ar yra valanda, kad nepagalvočiau, tiesą sakant. Net žiūriu filmą ir vis tiek pagalvoju. O dabar tai išvis – dronai skraido. Kas čia vyksta? Baisu, tikrai.
Ar esi išgyvenęs skyrybas?
Bet tu pats, pavyzdžiui, skyrybas esi išgyvenęs?
A. Blaževičius: Aš niekada gyvenime nebuvau vedęs, bet, aišku, esu išsiskyręs, nes santykių esu turėjęs daug ir tikrai esu skyręsis ne vieną kartą. Tuo pačiu esu matęs aplinkui, kaip žmonės skiriasi – ir santuokos, ir santykiai. Būna, žmonės nėra susituokę, bet septynerius ar dešimt metų kartu ir išsiskiria. Mano nuomone, tai beveik tas pats.
Apie 50 proc., man atrodo, porų išsiskiria. Gal net daugiau.
A. Blaževičius: Taip. Man atrodo, čia viena iš priežasčių, kodėl tas filmas taip rezonavo. Esu ne viename interviu pasakojęs, kad viena iš priežasčių, kodėl pradėjau apie tai mąstyti, buvo kelios tinklalaidės, kurių klausiau.
Beje, viena jų tiesiog sporto tinklalaidė. Ten žmonės vis kažkaip paminėdavo, kad yra labai nedaug filmų apie skyrybas. Tiesiog pasaulyje tokių, kurie labiau nuskambėtų. Paskutinis toks, kurį atsimenu, buvo „Marriage Story“ per „Netflix“. Jis gal prieš penkerius metus išėjo.
Šiaip tokių filmų yra, bet tokių, kurie labai nuskambėtų – mažai. Ir ten vis kartodavo, kad nepakanka filmų apie skyrybas, nors pusė žmonių skiriasi. Tai kur tie filmai? Tai juk labai aktualu ir kažkaip trūksta kitų kampų, požiūrių į tas skyrybas. Tai mane šiek tiek inspiravo.
O tavo tėvai išsiskyrė?
A. Blaževičius: Ne, ne, ne, ačiū Dievui. Mano tėvai yra patys geriausi pasaulyje ir man žiauriai pasisekė.
Dėl ko jie yra geriausi pasaulyje?
A. Blaževičius: Todėl, kad myli. Todėl, kad myli vienas kitą, mane, sesę, savo anūkus. Tą meilę visą laiką jauti ir tai yra svarbiausias dalykas. Kuo toliau, tuo labiau, stebėdamas aplinką, pats vaikų neturiu, bet matau kitus žmones, kaip jie formuojasi, kaip auga, suprantu, kad tas meilės klausimas, meilės rodymas ir pojūtis, kad tu esi mylimas, yra esminis. Man atrodo, kad po to tu būtum fainas žmogus.
Ar patobulėjo Lietuvos kino industrija?
Kaip dabar žiūri į Lietuvos kino industriją ir filmus, kurie pasirodo? Ar jau perėjome į truputį aukštesnį lygį, negu buvome, sakykime, prieš dešimtmetį?
A. Blaževičius: Na, tas lygis – čia vėlgi kaip pasižiūrėsi. Ir tada buvo gerų dalykų. Prieš dešimt metų jau buvo gerai. 2016 metais tikrai jau buvo visai kiti dalykai. Viskas tuo metu jau buvo neblogai, bet manau, kad dabar yra tiesiog dar geriau.
Netgi, pavyzdžiui, tie patys aktoriai. Atsimenu, gerokai seniau jie vaidindavo labai literatūriškai, teatrališkai. Dabar jie jau suprato ir išmoko kitaip vaidinti. Kalbu ir apie vyresnius aktorius, ir tai yra nuostabu. Jie tiesiog prisitaikė, pamatė, kaip reikia, kažkaip išmoko.
Kitas niuansas – pas mus yra Lietuvos kino centras, kuris daugiausia finansuoja autorinį kiną, bet ne tik autorinį. Gali finansuoti ir komercinį, jeigu tai yra geras projektas. Jo atsiradimas gal prieš penkiolika metų labai daug ką pakeitė. Atsirado kažkokia struktūra ir tie filmai pradėjo gerėti.
Turime ir labai daug tarptautinės sėkmės. Per šituos penkiolika metų turime tris filmus, kurie laimėjo „Sundance“, o tai yra „big deal“. Turime Venecijos, Lokarno laureatų. Bet čia kalbu vien apie vaidybinį kiną. Dokumentinis kinas – dar atskira tema. Jis irgi visą laiką buvo geras, sėkmingas ir, mano nuomone, niekada neprarado savo formos.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
