Apie tai laidoje pasakojo Geopolitikos ir saugumo studijų centro vadovas Linas Kojala.
Ar NATO gintų Lietuvą?
Ar NATO ko nors imtųsi, ar gintų Lietuvą? Ar jūs sakytumėte, kad toks nerimas šiuo metu yra visiškai be pagrindo? Ar matote tam kokių nors prielaidų?
L. Kojala: Istoriškai kolektyvinės gynybos organizacijos nebuvo tos, kurios sugebėdavo išlikti ilgai, būtent dėl tokių abejonių: ar galima tikėtis, kad kažkas padės nelaimės akivaizdoje užpultai valstybei? NATO per savo istoriją įrodė, kad geba veikti kartu, atgrasyti priešininką ir imtis priemonių, kad tas atgrasymas nesilpnėtų.
Dabartiniame kontekste matome, kad mūsų šalies, mūsų regiono situacija yra dramatiškai pasikeitusi, kalbant apie tiesioginį NATO vaidmenį čia. Ne tik apie narystę, bet ir apie praktinius jos vaisius, įskaitant nuo 2017 metų čia dislokuotas mūsų sąjungininkų pajėgas, oro policijos misiją, kuri šiemet virsta oro gynybos misija.
To rezultatus, beje, turime matyti kiekvieną dieną nutikus incidentams. Taip pat matome labai aiškų judėjimą visaverčio Vokietijos brigados dislokavimo link. Tai yra praktiniai pavyzdžiai, rodantys, kad NATO nėra tiktai politinis aljansas, bet ir aljansas, aiškiai orientuotas į gynybinius veiksmus, reikalingus adekvačiai reaguoti į situaciją.
Ką reiškia pilkoji zona NATO?
Visgi rusai dabar veikia tam tikroje pilkojoje zonoje, apie ką praėjusią savaitę „Žinių radijuje“ kalbėjo ir užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys. Kiek rimta yra ta pilkoji zona NATO reakcijai iššaukti ir ar tai šiuo metu yra silpnoji, gal net silpniausia vieta, kuri gali pagilinti tą mąstymą, kad krizės atveju tai būtų tik mūsų reikalas?
L. Kojala: Tai yra rimta problema. Mes galime manyti, kad Rusija testuoja NATO aljansą, nuolatos kelia rizikos ir grėsmės kartelę į viršų, tuo pačiu siekdama išvengti akivaizdaus veiksmo, kuris iššauktų NATO penktąjį straipsnį, bet kartu didindama kaštus ir saugumo grėsmes NATO valstybėms.
Tai yra viena iš didžiausių dilemų, suprantant, kad atsakas turi būti adekvatus, bet dar labiau koncentruojantis į pagrindinį NATO principą – atgrasymą. Kitaip tariant, esminis NATO svarstymas yra susijęs ne tiek su reakcija į įvykusį veiksmą, bet su siekiu parodyti priešininkui, kad net ir intencija įgyvendinti tokį veiksmą sulauktų atsako, kuris būtų nepriimtinas agresoriui, nes būtų pernelyg stiprus, pernelyg didelis.
Čia, akivaizdu, yra kur padirbėti. Matome, kad apskritai, ypač Europos valstybės, yra linkusios savo veikimą grįsti reakcija į veiksmą, o ne proaktyviu užkardymu. Matome tą pokytį, kuris po truputėlį atsiranda, įskaitant ir Vokietijos Vyriausybės sprendimą labai aiškiai priskirti hibridinį veiksmą iš Rusijos pusės būtent Rusijos valstybinėms institucijoms. To prieš kurį laiką dar negalėjome įsivaizduoti.
Lygiai taip pat NATO rytinio sparno stiprinimas yra orientuotas į atgrasymą, pademonstruojant Rusijai, kad jos grasinimai, įskaitant branduolinį ginklą, nereiškia, jog Europos valstybės, NATO šalys ima, atsitraukia ir įgyvendina Kremliaus reikalavimus. Aš manau, kad yra pagrindo teigti, jog turėtų būti daugiau proaktyvumo, siekiant išvengti Rusijoje įsivaizdavimo, kad jie ir toliau gali baksnoti mus pagaliu ir nesulaukti jokio atsako.
Pavyzdžiui, hipotetinis scenarijus: jeigu dronas būtų pataikęs į Kruonio hidroelektrinę, ar Lietuva turėtų prašyti penktojo straipsnio aktyvavimo? Jeigu tai padarytų, ar sąjungininkai ryžtųsi kažkokiam kariniam atsakui ir kiek greitai visi tie procesai užsisuktų? Kaip mes visa tai galėtume įsivaizduoti?
L. Kojala: Reikia suprasti, kad NATO nėra tiktai politinis aljansas. Vėlgi, tai yra ir aljansas, kuris turi vadavietes ir NATO vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą. Turi visiškai atnaujintus po didelio masto invazijos regioninius gynybos planus, kurie pirmiausia yra orientuoti į grėsmių vertinimą, susijusį su žvalgybine informacija: kokios yra priešininko intencijos, kokios gali būti grėsmės, aišku, mokantis tiesiogiai ir iš Ukrainos patirčių, ir tuomet jau – koks turi būti atsakas.
NATO turi mechanizmus, ir ne tiktai NATO penktąjį straipsnį. Yra NATO ketvirtasis straipsnis, kurį matėme panaudotą pastaraisiais metais. Jis sako, kad valstybės turi susirinkti, konsultuotis ir ieškoti adekvačiausio atsako į iškilusią grėsmę, ypač tose situacijose, kur įvykiai klostosi labai greitai ir iš pradžių bent jau ima trūkti aiškios informacijos, kas iš tikrųjų nutiko.
Esant poreikiui, tuomet galima aktyvuoti NATO penktąjį straipsnį. Bet net ir neaktyvavus penktojo straipsnio, NATO turi instrumentų, su kuriais gali veikti, ir matome, kad jie duoda rezultatą. Pasižiūrėkime į Baltijos jūrą, kur per pastaruosius keletą metų turėjome ne vieną incidentą, susijusį su kabeliais.
Dalis jų galbūt labiau buvo siejami su Rusija, nors ir nebūtinai tiesiogiai jai priskirti, dalis galbūt mažiau. Pamatėme NATO atsaką, papildomų pajėgų siuntimą į regioną, laivus, naują atgrasymo misiją Baltijos jūroje, ir pastaruoju metu tų incidentų sumažėjo. Ar galime sakyti, kad tai yra tiesiogiai dėl NATO veikimo? Turbūt galėtume apie tai diskutuoti, bet faktas tas, kad incidentų yra sumažėję.
Lygiai taip pat sumažėjo incidentų dėl oro erdvės pažeidimų su Rusijos laineriais, naikintuvais. Jų anksčiau būdavo daugiau. NATO priėmė sprendimus, nukreiptus į oro gynybos stiprinimą, ir vėlgi tų incidentų sumažėjo. Ar tai yra dėl NATO, ar ne? Vėlgi galime diskutuoti, bet rezultatas yra aiškus. Šia prasme veikimas nėra tiktai susietas su klausimu, ar NATO panaudos penktąjį straipsnį, ar nepanaudos. NATO veikia ir dabartinėmis aplinkybėmis.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
