Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
15
Simonas Kairys (Fotodiena/ Viltė Domkutė)

Kultūros ministras Simonas Kairys sako, kad ir kultūros sferoje Lietuva, karo Ukrainoje akivaizdoje, yra Vakarų moralinis kompasas ir budintoja. Ministro teigimu, nemažai dar turime padaryti ir patys, diskutuodami apie sovietinius balvonus, kurie, nors ir simbolizuoja okupanto agresiją, iki šiol stūkso kai kuriuose miestuose. Kalbėdamas apie nevienareikšmiškai karą Ukrainoje vertinančias Lietuvos žvaigždes, ministras pabrėžia, kad politikai neturėtų sudarinėti „juodųjų sąrašų“, o pop žvaigždžių veiklą geriausiai įvertina patys žmonės.

15

Kultūros ministras Simonas Kairys sako, kad ir kultūros sferoje Lietuva, karo Ukrainoje akivaizdoje, yra Vakarų moralinis kompasas ir budintoja. Ministro teigimu, nemažai dar turime padaryti ir patys, diskutuodami apie sovietinius balvonus, kurie, nors ir simbolizuoja okupanto agresiją, iki šiol stūkso kai kuriuose miestuose. Kalbėdamas apie nevienareikšmiškai karą Ukrainoje vertinančias Lietuvos žvaigždes, ministras pabrėžia, kad politikai neturėtų sudarinėti „juodųjų sąrašų“, o pop žvaigždžių veiklą geriausiai įvertina patys žmonės.

REKLAMA

1901 m. duris atvėrė architekto Konstantino Korojedovo suprojektuoti rūmai dabartinėje J. Basanavičiaus g., Vilniuje. Ne vieną sostinės architektūros perlą sukūręs K. Korojedovas gavo užsakymą iš išskirtinės asmenybės – „Viktorijos“ saldainių fabriko įkūrėjo Izraelio Bunimovičiaus.

Filantropo, pirklio, labdario, bankininko ir visuomenininko I. Bunimovičiaus užsakymu pastatyti rūmai turėjo ne vieną paskirtį. Pastate buvo ir butai nuomojami, ir radijas įsikūręs, ištaigingose menėse vyko pokyliai. Gal ir nieko keisto, kad rūmuose, kurio salės, koridoriai ir kambariai, šiuo metu įsikūrusi Kultūros ministerija.

REKLAMA

„Jūs pirmą kartą ministerijoje?“ – klausia manęs kultūros ministro patarėja.

„Taip“, – atsakau aš.

„Reikės ekskursiją jums padaryti“, – šypteli ji.

Ekskursijos nebuvo, nes tam tuo metu neturėjome laiko. Su fotografe skubėjome į vieną iš Bunimovičiaus rūmų salių, kurioje laukė pokalbis su kultūros ministru Simonu Kairiu. Laiko nebuvo ne tik ekskursijai, bet ir užduoti visus norimus klausimus, kadangi ministras išskubėjo į pasitarimą. Visgi sutarėme, kad tai nepaskutinė proga pokalbiui, ypač, kai temų daug.

REKLAMA
REKLAMA

O temų, be abejo, pažėrė karas Ukrainoje. Nors daugiausiai scenos šviesų sulaukia arba patys karo įvykiai, arba greta einantys politiniai ir ekonominiai procesai, kultūra eina greta.

„Karas naikina orą, kuriuo kultūra kvėpuoja.“ Tai S. Kairys pasakys pačioje mūsų pokalbio pradžioje. Poetiška? Bet kitko gal ir nereikėtų tikėtis iš kultūros ministro?

Su S. Kairiu susėdome pasikalbėti apie karą. Kultūrą kare ir karą kultūroje. To aidus matome ne tik Ukrainoje ar Rusijoje, bet ir čia, Lietuvoje.

Dabar skaičiuojame daugiau nei 100 karo Ukrainoje dienų. Dažnai kalbame apie politines, ekonomines pasekmes, ginklų tiekimą. Jūs esate kultūros ministras, tad norėčiau paklausti, kokią įtaką karas padarė Ukrainos kultūrai?

REKLAMA
REKLAMA

Be abejo, kad karas naikina orą, kuriuo kultūra kvėpuoja. Tai akivaizdu. Bet lygiai taip pat, kaip jūs teisingai pastebėjote, yra daug kalbų apie ginklų tiekimą, apie kažkokius ekonominius dalykus, bet Kultūros ministerijos veikla irgi tapo aktuali karo kontekste. Tiek kalbant apie pagalbą Ukrainai ir jos kultūros įstaigoms, tiek kalbant apie paveldą ir jo apsaugą, tiek kalbant apie vieną ypač karo metu išryškėjusį dalyką – informacinė aplinka, propaganda ir dezinformacija. Čia daug darbo atlikta ir Briuselio formatuose bei koridoriuose. Lietuvos balsas ir aktyvumas pastebimas, girdimas ir mes čia nemenką indėlį įnešame. Gal jis nėra toks apčiuopiamas, bet jis tikrai nėra mažesnis, nei kitų ministerijų ar kitų institucijų.

Mes matome, kaip kiekvieną dieną yra bombarduojami paveldo objektai, kultūros įstaigos. Žinome, kaip yra vagiamos vertybės iš muziejų. Bendraudami su Ukrainos Kultūros ministerija stengiamės juos girdėti, jiems padėti. Jie tikrai vykdo ir nuostolių registrą kalbant apie paveldą. Paveldo tema labai išryškėja ir kalbant apie Ukrainos atstatymą. Ką Ukrainos Kultūros ministerija pabrėžia, kad čia paveldui irgi tam tikras pavojus. Kalbant tiek apie skaidrumo dalykus, tiek kalbant apie grėsmę, kad jei atsiras daug tų iniciatyvų, kad irgi būtų aišku, kaip tas paveldas yra apsaugomas, kaip jo būsena iki karo yra atkuriama. Tai čia Ukraina planuoja įvairius sprendimus, svarstoma apie e. paveldo sistemas, kad viskas būtų viešai aiškiai reglamentuota, registruota.

REKLAMA
REKLAMA

Turbūt labiausiai akis badanti problema yra ta, kad vis dar yra tokios organizacijos, kaip UNESCO, kur visos šalys, tiek tos, kurios puoselėja paveldą, tiek tos, kurios griauna, vis dar oficialiai yra prie vieno stalo. Mano galva, tai yra pats didžiausias nesusipratimas.

O pačioje UNESCO matosi kažkokių poslinkių, kalbų, kad Rusijos narystė turėtų būti sustabdyta arba šalis iš vis turėtų būti pašalinta iš organizacijos?

Suvokiant visus procesus, tai čia nėra labai paprasta tą Rusiją pašalinti iš UNESCO. Bet pirma reikšminga pergalė yra tai, kad vasarą nevyks Kazanėje, Rusijoje pasaulio paveldo komiteto posėdis. Jis Lietuvai svarbu ne tik kalbant apie Ukrainos ir karo kontekstą, bet yra svarbus ir dėl to, kad būtent tame posėdyje turėjo būti finalinis sprendimas dėl Kauno tarpukario modernizmo paraiškos ir taip vadinamos optimizmo architektūros patekimo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Būtų buvusi labai neaiški situacija. Nei Lietuva būtų siuntusi delegaciją į Kazanę, nei džiaugtumėmės sprendimu dėl Kauno tokiomis aplinkybėmis. Dar reikia pabrėžti, kad ne tik Kazanėje turėjo vykti ši sesija, bet tam komitetui pirmininkauja Rusija.

REKLAMA
REKLAMA

Kitaip tariant, tai nėra normali situacija. Kažkaip pasaulis vis labiau atsimerkia. UNESCO kontekste buvo žymiai lengviau kalbėti su tomis šalimis, kurios priklauso Europos Sąjungoje ar yra Europoje. Bet reikia daugiau balsų ir tuos balsus reikia gaudyti visame pasaulyje, kur Rusija vis dar užmetusi savo įtakos tinklą. Čia ypač svarbu ir Europos Sąjungos dėmesys. Yra mitas, kad UNESCO daug lemia Rusijos ir Kinijos bendradarbiavimas. Užtenka į finansines kontribucijas, kiek UNESCO finansinio dėmesio skiria Europos Sąjunga, atskiros Europos Sąjungos valstybės ir kiek Rusija ir Kinija. Pamatysite, kad Europos įtaka yra žymiai didesnė. Turbūt ir Lietuvos misija visuose klausimuose, pradedant sankcijomis, baigiant tokiais dalykais, kurie su kultūra susiję, būti tokiu moraliniu kompasu, moraliniu budintoju, suvokiant, kad taip vykti negali ir Rusijos mes negalime matyti tokiuose formatuose.

Lietuvoje karas Ukrainoje taip pat paskatino pokyčius, pavyzdžiui, sovietinių skulptūrų nukėlimą. Aišku, Petro Cvirkos paminklas nukeltas dar neprasidėjus karui. Tačiau, jūsų nuomone, kodėl tai taip ilgai užtruko. Kodėl 90-aisiais iškrapštę leninus ir kapsukus iš miesto aikščių, mes užtrukome, kodėl miestų aikštėse nebeliko Cvirkos, sovietinių karių ir darbininkų?

REKLAMA
REKLAMA

Tikrai nepriklausomybės pradžioje galėjome būti padarę žymiai daugiau. Vėliau, natūralu, bandė ir Lietuva, ir Lietuvos visuomenė į Rusiją žiūrėti kaip į kažkokį galimą partnerį, suvokiant, kad yra galbūt galimybė pradėti kalbėtis kaip kaimynams. Akivaizdu, kad taip neįvyko ir situacija tik blogėjo.

Aš, atėjęs į kultūros ministro poziciją, pasigedau ryžtingumo ir drąsos. Paveldo politika, net nekalbant apie sovietinį palikimą, ji reikalauja prioritetų nustatymo. Negali būti taip, kad mes tiek dedame energijos ir diskutuojame apie vieną ar kitą mūsų valstybėje likusį sovietinį balvoną, kai tuo metu mūsų dvarai nyksta akyse. Man atrodo, mes net tokia filosofine prasme šiek tiek nenustatome savo moralinio kompaso, kas mūsų valstybėje yra svarbu, kokia yra paveldo politika, kokia reikšmė yra istorinės atminties egzistavimo.

Daugybė tų objektų iš sovietinių laikų į paveldo registrus pateko automatiniu būdu tiesiai įvairiausių sovietinių žinynų ir enciklopedijų. Turbūt vykstant virsmui, atsirandant laisvai valstybei ir jos institucijoms, galbūt pradžioje tikrai nebuvo tiek dėmesio ir galbūt tas dėmesys buvo sukoncentruotas ne į tuos dalykus. Bet praėjus trisdešimt metų mes privalome diskutuoti, bet ta diskusija neturi būti vardan diskusijos, mes turime kažkokius sprendimus turėti ir, mano galva, šiek tiek išsilaisvinti.

REKLAMA
REKLAMA

Cvirkos paminklo pavyzdį aš suvokiu kaip truputėlį kitokį, nei kai mes kalbame apie kitą palikimą, memorialus, sovietinių karių kapus. Bet visi tie dalykai tarnavo tam, kad įtvirtintų tas idėjas, tuos veiksmus, kurie dabar Putino režimo traukiami iš istorijos ir toliau tęsiami.

Be abejo, rizika yra ta, kad kai tu uždelsi, prabėga dešimt, dvidešimt metų, tada akis lyg susigyvena su vienu ar kitu objektu, atsiranda tas argumentas, kad nuo istorijos nereikėtų bėgti. Tačiau labai aiškiai atskirti, kur yra istorija, kur yra faktai ir kas yra paveldas. Būtent pavelde mes išryškiname vienus ar kitus momentus, kurie mūsų valstybei yra svarbūs. Man labai patiko, kad Cvirkos atveju nebrutaliai visas tas sprendimas rutuliojosi. Ta diskusija buvo ir subrendusi, ir įvykusi. Ir pats sprendimas, manau, buvo įvykdytas labai tinkamai. Tuo labiau, kad mes nekalbame apie scenarijų, kad tiesiog nuimti paminklą. Kaip ir minėjau, istorija tokia buvo ir tokiai istorijai geresnis kontekstas yra muziejuje, o ne tiesiog viešosiose erdvėse, mūsų sostinėje esantys simboliai, kurie kalba okupanto idėjomis ir okupanto kalba.

REKLAMA
REKLAMA

Labiau komplikuota situacija yra sovietinių karių kapinės. Bet, manau, čia mums irgi pavyko rasti tikrai solidų sprendimą. Suderinti tai, ką mes privalome saugoti – karių palaidojimo vietos. Jas saugo Ženevos konvencija. Čia mes kalbame ne tik apie sovietinius karius. Kiekvienos valstybės žuvę, palaidoti kariai yra saugomi Ženevos konvencijos. Bet žiūrint į istorinius įvykius ir faktus, labai aiškiai matome, kad tokie simboliai buvo naudojami tam, kad būtų įtvirtintas sovietinis naratyvas. Sovietai įdiegė tokį požiūrį, kad praėjus vos keliems metams po Antrojo pasaulio karo, šios kapinės su visais memorialais tapo paveldo dalimi. Mano galva, tai konceptualiai visiškai klaidinga. Keista, kad praėjus trisdešimt metų po nepriklausomybės mes tik dabar apie tai aktyviai kalbame ir imamės veiksmų.

Manau, kad buvo neteisinga sudaryti tokias sąlygas, kokios buvo iki šiol. Jei tai yra kapinės arba tuo pačiu Cvirkos atveju, paveldo ekspertai, vertinimo tarybos negali svarstyti šių objektų išėmimo iš paveldo registro. Net fizinis vieno ar kito paminklo ar kažkokio ženklo nukėlimas nėra toks svarbus, kiek išbraukimas iš paveldo.

REKLAMA
REKLAMA

Yra dalykai, kuriuos reikia atskirti. Kuo valstybė didžiuojasi, kokį istorinį naratyvą kuria apie šalį. Tokie paminklai gali būti turizmo objektai, kažkokie kitokie objektai, bet tai neturėtų turėti teisinės apsaugos kalbant apie paveldo politiką.

Kas yra labai svarbu, kad į procesą yra įtrauktos savivaldybės. Manau, kad labai svarbu yra dialogas. Įtraukiant savivaldybes, tas procesas yra žymiai tvaresnis. Kai kur tikrai yra sunki diskusija dėl vieno ar kito sovietinio elemento pašalinimo. Bet tam reikia diskutuoti su bendruomene.

Įdomus kampas yra tai, kad kažkada buvo tokia politika, kad sovietiniai monumentai, simbolizuojantys agresiją, Didžiojo Tėvynės karo ar gelbėtojų, išvaduotojų naratyvą, buvo saugojami per paveldo sistemą. Šioje vietoje atsirasdavo iniciatyvų ir iš Rusijos, kai tvarkant tuos paminklus, būdavo pakeičiamos lentelės, įrašomi kiti žuvusiųjų skaičiai, perrašomas tekstas, kuris neturi nieko bendro su realybe. Tos palaidojimo vietos yra visokios. Kai kur tų karių yra labai nedaug. Kai kur yra ne tik kariai, bet ir stribai ar kiti asmenys.

REKLAMA
REKLAMA

Kitaip tariant, ne per paveldo pusę reikėjo saugoti, bet dabar, ačiū Dievui, turime savotišką situacijos restartą ir tikrai tas susitelkimas tiek Kultūros paveldo departamento, tiek atskirų savivaldybių, užtikrina procesą, kur visos nuomonės yra įvertintos, kur dalyvauja ne tik politikai, bet ir ekspertai, vietos bendruomenės. Matydamas kaip tas procesas vyksta, aš tikrai esu patenkintas. Manau, kad mes brandžiai sugebame susidėlioti akcentus ir išspręsti tas problemas, kurių nebuvo drįsta spręsti ne vieną dešimtmetį.

Jeigu koncentruotumėmės ne į palaidojimo vietas, o konkrečiai į sovietines skulptūras. Turėjome P. Cvirkos paminklą, Žaliojo tilto skulptūras, tikrai ne viename Lietuvos mieste dar išlikę panašūs paminklai. Ar jums neatrodo, kad diskusija vis tiek sukasi tik aplink du atsakymus – palikti ar nukelti? Kodėl dažnu atveju negalvojame apie trečiąjį kelią? Vykstant diskusijoms dėl P. Cvirko paminklo, menininkai siūlė įvairias idėjas: patalpinti Cvirką druskos stulpe, padaryti jį interaktyviu, kai P. Cvirka tūno po žeme ir išlenda tik tuo atveju, kai kažkas įmeta monetą. Ar mes neiname paprasčiausiu keliu, kai galėtume kitaip juos įveiklinti?

REKLAMA
REKLAMA

Mes kažkaip esame užsiciklinę ties fizine išraiška. Susikoncentruojame į konkretų paminklą. Man labiau patinka matyti pačios asmenybės visą kelią, kaip tai atsispindėjo istorijoje. Man labai patinka, kaip Cvirkos klausimas, asmenybės pasirinkimai yra pateikti Maironio literatūros muziejuje, kur vienoje ekspozicijos salėje jūs rasite Petrą Cvirką tarp žymiausių ir talentingiausių to laikmečio rašytojų, kitoje ekspozicijų salėje jūs rasite visą kontekstą rašytojų, kurių pasirinkimai buvo labai skirtingi. Vieni atsidūrė Sibire, kiti atsidūrė Amerikoje, treti kolaboravo su sovietų valdžia.

Kalbant apie meninį sprendimą, aš tikrai esu šalininkas įvairiausių tokių šiuolaikinėmis priemonėmis, meno pagalba atkreipiamo dėmesio į problemą būdų. Bet čia reikia suprasti, kad tokie įdomūs, inovatyvūs meniniai siūlymai ar idėjos, jie turi laikinumo aspektą. Ką mes darysime, uždengsime samanomis, tada siūlysime kitiems padaryti Cvirką išlendantį ar įlendantį? Tai balansuoja ties tokia nežinojimo kaip mums elgtis riba. Šioje vietoje, be abejo, galėtų tie sprendiniai būti įvairesni. Be abejo, menininkai visada ras būdų įdomiau vieną ar kitą problemą išryškinti.

REKLAMA
REKLAMA

Bet daug dalykų pakeitė karas. Mes vienaip galėjome kalbėti prieš daugiau nei šimtą dienų, mes visaip kitaip žiūrime ir kalbame po karo pradžios, po Bučos skerdynių, po visų tų dalykų,. Tu matai, kad istorijos ratas sukasi. Rusija, šiuo atveju, atkartoja daugybę dalykų. Tai yra karas ne tik tarp Rusijos ir Ukrainos. Tai karas tarp skirtingų santvarkų, tarp gėrio ir blogio, tarp laisvojo ir pavergto pasaulio. Mums reikia rodyti principingumą šioje vietoje ir man tuomet norisi aiškesnių, energingesnių sprendimų, kurie nepaliktų abejonės. Karo akivaizdoje mes negalime vaikščioti pilkąja zona. Karo akivaizdoje turi rinktis pusę.

O kur turėtų būti ta linija, kur mes turėtume sustoti? Tai nėra Kultūros ministerijos laukas, bet, pavyzdžiui, ar gimnazija Vilniuje turėtų išlaikyti Salomėjos Nėries vardą? Ar turėtų likti Liudo Giros gatvė? Tai yra kultūros veikėjai, dėl kurių kyla ne vienas klausimas. Kur turėtume pasakyti „stop“?

Labai geras klausimas. Desovietizacijos įstatymas, jo visas taikymas ir įgyvendinimas praktikoje ir turėtų atsakyti į tokius klausimus kaip jūsų. Kur yra riba ir panašūs dalykai. Kultūros ministerija visada pabrėždavo, kad šiuose klausimuose reikėtų vengti to, nelietuviškai kalbant, vatabautizmo. Suvokiant, kad tokių objektų yra, suvokiant, kad ne politikai turėtų diktuoti ir nurodyti sprendimus vienašališkai, bet tuo pačiu suvokiant, kad problema egzistuoja, ir atsirado to Desovietizacijos įstatymo poreikis, kuris apibrėš labai aiškiai visą procedūrą.

Cvirkos atžvilgiu dalyvavo ir Genocido ir rezistencijos tyrimų centras su savo išvada, vertinimo taryba atliko tam tikrus dalykus. Kalbant apie kitus objektus, Desovietizacijos įstatyme yra užkoduota schema, kaip pirmiausia tokius objektus mes turime inventorizuoti, koks jų kelias, kreipiantis jau į ekspertus, kurie pateiktų išvadą, ar vienas ir kitas objektas yra labiau meno kūrinys, ar jis visgi savimi propaguoja komunizmą. Jeigu jis propaguoja komunizmą, atsiranda prievolė tuos objektus pašalinti, jei tai gatvių pavadinimai – juos pakeisti.

Bet tai yra vizija, kurios labai trūko. Manau, kad kai tas įstatymas įsigalios, susikurs tos ekspertinės grupės, kurios vertins, mes visus tuos atsakymus ir gausime. Bet visur stengiamės, kad visada būtų bendruomenės įtraukimas, ekspertinė nuomonė, kad taip aklai neitume su sprendimais.

Geras to pavyzdys – Lietuvos rusų dramos teatras. Juk galėjome kitą dieną po Bučos [pakeisti pavadinimą]. Buvo iš esmės tokia nuotaika jaučiama, kad rytoj einam, keičiam pavadinimą ir viskas. Bet dažnu atveju mes kalbame apie mūsų šalies menininkus, mūsų piliečius, kurie nieko bendro neturi su agresija, su Putino režimu. Kai kur tie klausimai nėra tokia vienareikšmiai ir juos reikia žymiai giliau išdiskutuoti ir priimti sprendimus.

Paminėjote Lietuvos rusų dramos teatrą. Kultūros ministerija inicijavo darbo grupę šiuo klausimu. Kokioje stadijoje yra ta diskusija? Už kokį kelią būtumėte jūs asmeniškai? Jei už pavadinimo keitimą, tai kokia jūsų vizija?

Net karo kontekste nekalbant, vis tiek yra toks jausmas, kad įstaiga vis dar tebeieško savo vietos po saule. Ne veltui tokia situacija, kad ir investicijos buvo prarastos, vis išlįsdavo problemų ar klausimų. Jie nebūtinai priklauso nuo gero ar blogo teatro administracijos darbo ar ministerijos požiūrio.

Kai pažiūri į teatro įstatus, kas yra užkoduota, kokia yra to teatro vizija, kaip jis turi veikti, ten labai aiškiai parašyta, labai aiškiai užduota kryptis, kad teatras turi pristatyti ne tik rusų dramą, bet ir kitų Lietuvoje esančių tautinių bendrijų, mažumų klasikus, kūrėjus ir panašiai. Tai vien jau tas nesutapimas, tarp oficialių dokumentų, kurie brėžia strateginę kryptį, ir pavadinimo, yra akivaizdus. Pavyzdžiui, vyksta įvairūs tarptautiniai festivaliai ir yra tas niuansas, kai atvyksta su pavadinimu „Russian drama theatre“, kuriame vaidina ir Ukrainos aktoriai ir panašiai.

Kreipėmės į Lietuvos kultūros ir meno tarybą, mes stengiamės procese laikyti ir pačio teatro atstovus. Yra suformuota ir viceministrės vadovaujama mažesnė grupelė. Pamatysime, kiek yra nuoširdaus noro ir pačiam teatrui atverti daugiau galimybių, kiek yra tokio slėpimosi apkasuose, kad mes nenorime, ne laikas, mums ir taip viskas gerai, gal bijome pokyčių.

Kultūros lauke dažnai yra tas pasakymas, kad norime pokyčių, bet kad niekas nesikeistų. Man tas principas dažnai yra matomas. Bet vėlgi, duokime laiko visiems išsisakyti, visiems pateikti nuomonę. Norėčiau, kad čia būtų visi girdimi. Ir teatras, ir trupė yra viena iš pusių. Labai svarbu, kaip teatro profesionalai mato šio teatro ateitį.

Mes labai aiškiai norime įsivardinti problematiką ir pasiūlyti sprendimą, kuris derėtų ir su įstaigos veiklos dokumentais, ir kad tai būtų ne tik pavadinimo pakeitimas, bet jis atvertų ir naujas galimybes.

Pakalbėkime apie populiariąją kultūrą, bet nepabėkime nuo karo konteksto. Rusijos atlikėjai negali atvykti į Lietuvą, bet ar galima ir reikia kažką daryti su Lietuvos atlikėjais, kurių požiūris į karą yra nevienareikšmis? Arūnas Valinskas kreipėsi į visas Lietuvos savivaldybes, kad jos į savo vasaros šventes nekviestų Gyčio Paškevičiaus, grupės „Rebelheart“ ir Egidijaus Dragūno-Selo. Jeigu mes neįsileidžiame į savo šalį koncertuoti Putino režimą palaikančių Rusijos atlikėjų, ar mes turime kažkokių svertų prieš Lietuvos atlikėjus, kurie nebūtinai palaiko režimą, bet jų požiūris į karą kelia daug klausimų?

Mes nuo Rusijos ir Putino režimo pirmiausia skiriamės savo santvarka, savo laikysena ir pilietinės visuomenės reikšme. Ministerija visada vengia įvairių „juodųjų sąrašų“ sudarymo, repertuarų peržiūrėjimo ir panašiai, nes tai grįžimas į tą laikotarpį, kai mes buvome okupuoti ir visi tie dalykai vyko. Mes tikrai bandome bendrauti su įvairiausių koncertų organizatoriais. Turėjome diskusijas ir susitarimus su mums priklausančioms įstaigomis, kurios kartais kviečiasi vienus ar kitus atlikėjus, dėl kurių kyla abejonė.

Bet kalbant apie tą pop kultūrą, matome, kad pati visuomenė labai aiškiai išsako nuomonę ir vienam ar kitam atlikėjui sukelia didelių klausimų dėl jų veiklos perspektyvų. Ar Kultūros ministerijai reikėtų bėgti iš paskos kiekvienos pop žvaigždės, kuri prie alaus bokalo ką nors pasamprotauja? Aš tikrai neturiu tam laiko ir tai nėra rimtas užsiėmimas. Visuomenė pati spręs.

Problema yra ta, kad karo akivaizdoje nepavyks eiti kažkur per vidurį. Karo akivaizdoje tu turi pasirinkti pusę. Mes neįsivaizduokime, kad visos mūsų pop žvaigždės yra atsparios dezinformacijai. Aš nežinau, ką jie daro socialiniuose tinkluose, iš ko formuoja savo nuomonę. Juk jie tokie patys žmonės.

Verta pažymėti, kad ir ukrainiečių bendruomenės balsas stiprėja. Jie dabar yra vieni iš mūsų artimiausių sąjungininkų, kur mums net nereikia oficialių formatų ar tiesioginio bendravimo, bet vykstant vienam ar kitam koncertui, atvykstant vienaip ar kitaip pasisakiusiam asmeniui, mes iškart gauname smulkią informaciją ir iš karto tai tampa viešu dalyku. Daug dalykų ir neįvyko, net ir Selas gavo koncertus atšaukinėti. Mano galva, civilizuotoje ir demokratiškoje valstybėje viskas taip ir turi veikti.

Dėl Rusijos ir Lietuvos atlikėjų jūsų pozicija aiški, bet kaip reikėtų elgtis su kai kuriais nevienareikšmiškai vertinamais Vakarų atlikėjais? Pavyzdžiui, buvęs „Pink Floyd“ Rogeris Watersas palaikė Krymo aneksiją. Tą jis pasakė 2018 m., kai buvo ką tik surengęs koncertą Kaune. Dabar Watersas smerkia Rusijos veiksmus Ukrainoje. Tačiau ar koks nors Vakarų atlikėjas, kuris yra palaikęs Putino režimo veiksmus, galėtų rengti koncertus Lietuvoje? Ar mes galime kažką dėl to daryti ir ar reikia kažką daryti?

Labai turi būti aiški mūsų pozicija, kad valstybė gali kalbėtis su savo įstaigomis, kurios ne tik pačios kviečiasi įvairius atlikėjus, bet ir savo sales ir infrastruktūrą nuomoja privatiems renginių organizatoriams. Viskas kas vyksta privačių renginių ir koncertų organizatorių rankose, tai buvo daug visokių pokalbių, bet, manau, čia daug dalykų jau yra įvykę ir mums nebeverta išgyventi dėl to. Tie Vakarų atlikėjai ir savo šalyse susidurs su daugybe klausimų ir jų visuomenės.

Įsivaizduokite, vienam ar kitam tokiam atlikėjui atvykstant į Lietuvą, pasileidus visiems anonsams, čia kiltų šaršalas tikrai nemažas. Aš abejoju, ar viena ar kita tokia žvaigždė labai veršis į Lietuvą koncertuoti.

Bet reikia dar kai ką suprasti. Karantino laikotarpiu buvo tvarka, kai konkrečiai aš savo parašu turėjau galią įleisti ar neįleisti atlikėjus į Lietuvą. Taip, aš neturėjau teisių vertinti jų požiūrio į Krymo ir Rytų Ukrainos teritorijų okupaciją, bet mes pirmą kartą pamatėme labai aiškiai, kas čia pas mus veržiasi. Ir čia nereikia kalbėti apie kažkokį Rusijos didingą meną, kultūrą. Tai buvo išimtinai pop atstovai. Jų koncertavimai Kryme ir kituose okupuotose teritorijose irgi buvo to Putino režimo visų idėjų tvirtinimo dalis.

Galima tuo ir reziumuoti, kad reikia suprasti, kad labai matėsi kaip kultūrą išnaudoja Rusija, kaip informacinę erdvę išnaudoja Rusija ir kad tai yra lygiai tie patys ginklai. Pirmiausia, yra kėsinamasi į mūsų protą, poreikius, kalbant apie laisvalaikį. Jeigu ten nebūsime budrūs, užmigsime, tada priešas jau ateis su ginklu. Svarbiausia supratimas ir pokytis. Šis karas labai daug parodo informacinio karo reikšmę, kas yra minkštoji galia ir kokia ji svarbi kaip ginklas. Man atrodo, kad mes kaip visuomenė šiame suvokime dėjome didelį žingsnį į priekį, kad mūsų nepaveiktų tos Putino politikos priemonės, kurias jis naudojo Ukrainoje.

Šitas ministras tikras šimašiaus draugas, viską nori griauti. Šalia ministerijos kaip bjaurus kontrastas stovi jau nepriklausomoje Lietuvoje pastatytas pastatas su kreivomis arkoms. O kaip šitas "menas" jam patinka? Dvaruose , jų parkuose pilna okupantų kapinių su naujais akmeniniais blizgančiais paminklais, šitais paminklais rūpinosi buvęs seimo narys Bastys. Kur tada buvo šitas ministras, kuo jis užsiėmė ? Ministras su šimašium nori perrašyti istoriją ir itikti dabartiniams mankurtams , kurie jį pastatė.
Kiekvieną kartą , kai paskiriamas naujas ministras išryškėja, kad jis buvo niekuo, o dabar jau ministras tapo. Vilnius ir kiekvienas miestas turi savo istoriją ir nereikia miestuose griauti , kai į valdžią ateina lgbt ir narkotikų aktyvistai.Miestas ne automobilių laužynas, kad jame būtu garbinami surudijė vamzdžiai ir rėmai iš surudijusio metalo ant tilto. Selas, paškevičius nubausti pagrįstai. Bet kodėl kgbistas baumila garbinamas ir transliuojamas per visas TV ? Jis pasisakė labai agresyviai prieš gen. Vėtrą . Kokie čia standartai ponas Valinskai ?
Tai paviesinkite save isislaptinusius 75 metams........ Pats laikas.......
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų