Įspėjame, kad įvykių detalės gali sukrėsti skaitytojus.
Ir štai vieną kartą Renatas Šadeikis, kuriam R. Minkus buvo padėjęs susprogdinti porą namų, išgirdo, kaip S. Gaidjurgis automobilyje pasakė A. Juodriui, esą reikia „kasti Ryžą“. „Kasti“ S. Gaidjurgio žargonu reiškė nužudyti. „Ryžas susirado žmoną, prisidirbo vaikų, tai dabar gali atitrūkti nuo mūsų, – aiškino S. Gaidjurgis. – O atitrūkęs jis gali sugriauti visą struktūrą, nes žino daugiau nei reikia“.
A. Juodris tik linksėjo galva. Aplinkiniai žinojo, kad ir Benas griežė dantį ant R. Minkaus už tai, kad šis iš Šiaulių į Klaipėdą buvo atsitempęs ir žmoną. Iš pradžių jie kartu su dukra net ir gyveno pas A. Juodrį, vėliau tas paliepė kraustytis kitur. Laikinai jie apsigyveno Jurgitos B. bute. Po kurio laiko R. Minkaus žmona, pastebėjusi, jog vyras su buto šeimininke jau ėmęs dalytis ir guoliu, kartu su dukra grįžo į Šiaulius. R. Minkus liko gyventi su Jurgita, bet jiedviejų laimė ilgai netruko.
Išsikasė duobę
Kelios dienos prieš Šiaulių policijos komisariato susprogdinimą A. Juodris ir R. Minkus susitiko su R. Šadeikiu. Visi buvo pakilios nuotaikos, juokavo. Nuvažiavę prie Palangos, dar apie valandą šnektelėjo. Tada A. Juodris pasakė, kad reikia važiuoti į mišką ir iškasti duobę. Girdi, S. Gaidjurgis ten turįs atvežti vieną jiems nusikaltusį tipą – reikės jį užkasti...
Duobę Palangos miške pasikeisdami kasė R. Minkus ir R. Šadeikis. Kai darbas buvo beveik baigtas, o R. Minkus tik valė duobės dugną, A. Juodris išsitraukė pistoletą „Beretta“, užsuko ant vamzdžio duslintuvą ir ištiesė šalia stovėjusiam R. Šadeikiui. Dar jam ranka parodė, kad šautų į Ryžą. R. Šadeikis žengė atatupstas, tirtėdamas iš baimės, kad reikia nušauti draugą. Benas, pamatęs tokią R. Šadeikio veido išraišką, kreivai šyptelėjo, nuėjo prie duobės ir pats šovė į pasilenkusį R. Minkų...
Kai auka nugriuvo, A. Juodris pakvietė R. Šadeikį arčiau ir tarė: „Pasižiūrėk, kas bus ir tau, jei pabandysi išduoti“. Priėjęs R. Šadeikis pamatė, kad R. Minkus nugriuvęs ir tampomas konvulsijų. Po to Benas paėmė kastuvą ir pradėjo užkasti duobę. Tačiau, ko gero, susizgribęs, kad jo rango nusikaltėliui tai nepritinka, kastuvą įteikė R. Šadeikiui ir paliepė baigti darbą.
Taip 1997-ųjų pavasarį R. Minkus dingo be pėdsakų. 2001-ųjų metų pradžioje jo tėvas Stepas kreipėsi į Šiaulių rajono policijos komisariatą ir paprašė nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą.
Po metų R. Minkaus taip ir neradus, paieška buvo nutraukta. Bet tais 2002-aisiais jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas S. Gaidjurgio ir jo parankinių byloje. R. Šadeikis prokurorams papasakojo, kaip buvo sušaudytas R. Minkus. Vis dėlto jo lavono surasti nepavyko.
Susišaudymas kavinėje
Dabar vertėtų prisiminti 1993-iųjų susišaudymą Priekulėje. Kaip jau rašyta, per jį žuvo Kubilinių gaujai priskiriamas Kęstutis Aužbikavičius (g. 1971 m.) ir du Gaidjurginiai – Genadijus Bondarevas (g. 1965 m.) ir geriausias S. Gaidjurgio draugas Algirdas Dobilas (g. 1970 m.). Kubilinis Kęstutis Kochas (g. 1966 m.) tuomet iš įvykio vietos paspruko sunkiasvoriu KamAZ'u. Jis ir iki tol buvo S. Gaidjurgio priešu, o nuo tos minutės tapo nekenčiamiausiu žmogumi. Jo laimė, kad spėjo pabėgti iš Klaipėdos ir S. Gaidjurgis niekaip jo nerado. Padėjo tik atsitiktinumas.
Vieną 1995-ųjų liepos pavakarę kažkas paskambino į Alytaus miesto policiją ir pranešė, kad „Ulonų užeigos“ kavinėje sėdintys vyrai detaliai aptarinėja žmogžudystės planus. Atvykę į kavinę policininkai pažino, kad už stalelio kartu su dar keturiais vyrais sėdi jų ieškomas Prienų rajono Jiezno miestelio gyventojas Romas Revuckas. Nusprendę, kad turimomis jėgomis visos grupės sulaikyti gali nepavykti, policininkai į pagalbą pasikvietė „Aro“ vyrus.
Šiems atvykus, vietiniai policininkai įėjo į kavinę ir pasuko link jiems įtarimą sukėlusių vyrų stalo. Vienas jų, R. Revuckas, šoko pro duris ir pakliuvo tiesiai į glėbį „Aro“ pareigūnams. Tačiau banditas nesutriko – akimirksniu išsitraukė pistoletą ir šovė į pareigūną. Šis sukniubo, tačiau į pagalbą atskubėjo kiti. Sugriebtas už rankos, R. Revuckas vėl šovė, o kulka pataikė jam pačiam į galvą... Taip ir liko neaišku, ar jis, jausdamas nepaspruksiąs, sąmoningai nusišovė, ar į save pataikė netyčia – taikydamas į jį sugriebusį pareigūną.
Apie susišaudymą „Ulonų užeigoje“ rytojaus dieną parašė visi laikraščiai. Buvo paskelbta, kad nusišovė R. Revuckas ir kad sulaikyti keturi jo sėbrai. Tarp jų buvo paminėta ir K. Kocho pavardė. K. Kochas policijai sugebėjo įrodyti, esą už to stalo atsidūręs atsitiktinai, ir buvo paleistas, bet jo buvimo vieta tapo žinoma S. Gaidjurgiui...
Draugo išdavystė
Į Alytų, paskui – į Marijampolę S. Gaidjurgis ėmė siuntinėti savo žvalgus, kad tie išsiaiškintų, kur K. Kochas gyvena, ką dirba. Po kurio laiko S. Gaidjurgis jau žinojo, kad K. Kochas su žmona mokytoja gyvena Marijampolėje, kad važinėja šviesios spalvos „VW Jetta“, kad prekiauja automobiliais.
Kalbėdamasis su A. Juodriu S. Gaidjurgis nuolat planavo, kaip „užkasti“ K. Kochą. Tai girdėjo ir S. Gaidjurgio vairuotoju ir asmens sargybiniu tuo metu dirbęs R. Šadeikis.
Apie K. Kochą S. Gaidjurgis papasakojo ir Tulpiniams. Jų vadeiva Virginijus Baltušis K. Kochu susidomėjo. S. Gaidjurgis V. Baltušiui sakė, esą K. Kochas organizavęs pasikėsinimą į jį ir galbūt esąs susijęs su pasikėsinimais į kitus panevėžiečius.
Paaiškėjo dar ir tai, kad vienas iš Gaidjurginių – Arminas Graužinis – su K. Kochu buvo bendravęs. Vienu metu jiedu kartu kalėjo, o išėjus į laisvę, K. Kochas A. Graužinį laikinai buvo apgyvendinęs pas savo pažįstamą Vilmą.
Tad vieną dieną A. Graužiniui buvo duotas nurodymas išvilioti K. Kochą iš Marijampolės. A. Graužinis kaip senas pažįstamas pakvietė K. Kochą atvykti į Kauną. Tą dieną – o tai buvo 1997-ųjų gegužės 1-oji – savo automobiliu K. Kochas išvežė tetą į autobusų stotį Marijampolėje ir daugiau giminės jo nebematė. Žmona žinojo, kad jis A. Graužinio yra pakviestas į Kauną, o paskui kartu su Artūru Geruliu turi važiuoti į Lenkiją. Tačiau į Lenkiją nenuvažiavo...
Ką susitikę kalbėjo A. Graužinis, K. Kochas ir taip pat Kubiliniams priskiriamas A. Gerulis, žino tik A. Graužinis, bet jis apie tai niekam nepasakoja.
Kiti liudininkai papasakojo, kad į pasalą miške, kur K. Kocho laukė S. Gaidjurgis, A. Juodris ir R. Šadeikis, K. Kochą jo paties automobiliu atvežė A. Graužinis. Šalia jo sėdėjo K. Kochas, o ant užpakalinės sėdynės – A. Gerulis. Automobiliui sustojus, ginkluoti pasaloje laukę vyrai pribėgo ir staigiai atidarė dureles. S. Gaidjurgis čiupo K. Kochui už gerklės. Šis dar spėjo sušukti: „Už ką, Siguti?! Arminai, juk aš tau tiek padėjau!“, bet tuoj pat buvo nutildytas smūgiais. Dar priešinosi, bet S. Gaidjurgis, padedamas R. Šadeikio, uždėjo jam antrankius.
A. Juodris A. Geruliui ištiesė antrankius ir paliepė juos užsidėti pačiam. Šis, tikriausiai žinodamas A. Juodrio būdą, ir supratęs, kad antraip gaus kulką, taip ir padarė. Visą tą laiką A. Graužinis sėdėjo vairuotojo sėdynėje ir tylėjo. Tik tada, kai K. Kochas su A. Geruliu buvo surakinti ir surišti lipnia juosta, S. Gaidjurgis paliepė A. Graužiniui dingti. Šis taip ir padarė.
Nukankino lyg inkvizitorius
A. Gerulis pats įlipo į automobilio bagažinę, o K. Kochas buvo paguldytas tarp sėdynių. Tuo metu klaipėdiečiai banditai laukė atvykstant Tulpinių. Belaukiant S. Gaidjurgis vis trinktelėdavo K. Kochui per galvą.
Netrukus iš Panevėžio atvažiavo Virginijus Baltušis, Saulius Janonis ir Vigantas Dačiulis. Kartu su belaisviais visi nuvažiavo į apleistą sodybą Lazdijų rajono Paseirės kaime. Čia prasidėjo kankynės... Prieš pasmaugdamas S. Gaidjurgis kaip koks inkvizitorius degino įkaitintu žarstekliu. Nužudytųjų kūnus užkasė miške netoli kelio Leipalingis–Merkinė.
A. Gerulio ir K. Kocho kūnų teisėsaugininkams iki šiol nėra pavykę rasti. Manoma, kad S. Gaidjurgis (jis neprisipažįsta abu vyrus nužudęs) vėliau lavonus iškasė ir pervežęs užkasė kitoje vietoje.
