Šiandieniniai Lietuvos šarlatanai lengvatikių pinigus melžia žinomiausio Europos aferisto Kaliostro, uždarbiavusio ir Lietuvoje, „grafo“ kadaise išbandytais metodais.
Lietuvoje mažai kas žino apie XVIII amžiaus talentingą plevėsą, šarlataną, aferistą Kaliostrą (1743–1795), beje, palikusį savo suktą pėdsaką ir Lietuvoje.
Štai Europoje Kaliostrą iki šiol puikiai žino ir pamena. Jam savo kūrinius skyrė arba bent juose minėjo dešimtys įžymybių, tarp kurių – pasiruoškite aiktelėti – Frydrichas Šileris, Volfgangas Gėtė, Šerloko Holmso „tėvas“ Arturas Konanas Doilis, Aleksandras Diuma, Frydrichas Nyčė, Morisas Leblankas, Aleksejus Tolstojus, Umbertas Eko. Net Rusijos imperatorienė Jekaterina II išjuokė Kaliostrą dviejose savo komedijose, o Johanas Štrausas sukūrė operetę „Kaliostras Vienoje“.
Negana to, praėjusiame ir net šiame šimtmetyje Kaliostro vaidmuo kurtas bent tuzine kino filmų, o naujausias iš pastarųjų – „Afera su deimantų vėriniu“ – Holivude pastatytas 2001-aisiais.
Už ką šis seniai miręs sukčius nusipelnė tiek dėmesio?
Aferistas klajoklis
Džiuzepė Balsamas (tai tikrasis Kaliostro vardas) gimė 1743 metais pietų Italijoje nekvailas ir smalsus. Paauglystėje dienas leido vieno Sicilijos vienuolyno bibliotekoje ryte rydamas knygas apie alchemiją bei mediciną. Kai iš mokyklos buvo išvytas už aferas, pasileido trankytis po visą Europą.
Skirtingose šalyse prisistatydamas vis kitais vardais – tai grafu Kaliostru, grafu Haratu, grafu Feniksu, tai markizu d’Ano, donu Tičinu, tai Fridrichu Gvaldo ir t. t., – Dž. Balsamas iš esmės darydavo vis tą patį. Dažniausiai apsitaisęs Rytų žynio apdarais, jis rengdavo hipnozės bei spiritizmo seansus, o per juos bendraudavo su „iššauktomis“ dvasiomis ir demonais, „paversdavo“ šviną auksu, „atspėdavo“ laimingus loterijų skaičius ir „gydydavo“ ligonius. Ėmus aiškėti, kad atvykėlis pelnosi apgavystėmis, jam daug kartų teko sprukti.
Lankėsi ir Lietuvoje
Taigi pabėgęs iš gimtosios Italijos, kalėjęs Paryžiaus Bastilijoje, vytas iš Anglijos ir kitų šalių, Dž. Balsamas-Kaliostras traukė vis tolyn į Rytus, kol 1779 metais pasiekė mūsų tėvynę – paskutines dienas gyvuojančią Abiejų Tautų Respubliką, sudarytą iš Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.
Iš Prūsijos karieta pervažiavęs visą Lietuvą, Kaliostras su žmona apsistojo respublikos šiaurėje – Kuršo sostinėje Mintaujoje (dabartinė Jelgava), pas alchemijos mėgėją turtingą dvarininką Johaną Medemą.
Smalsus Kaliostras sekė mokslo naujienas ir vėliau jas panaudodavo mulkinti žiūrovams. Kartą jis perskaitė naujausią, 1771 metais paskelbtą italų fiziologo Luidžio Galvanio (1737–1798) mokslinį darbą „Apie gyvūnų elektrą“. Jame aprašytas eksperimentas, kuris dar ir šiandien vaikams parodomas per biologijos pamokas – išskrostos varlės koją palietus silpna elektros srove, raumuo ima trūkčioti. Tik šiandieninių reginiais išlepintų vaikų tuo nenustebinsi, o anuomet Kaliostras žiūrovams sukeldavo tikrą paniką, kai pakartodavo L. Galvanio bandymą ir meluodavo, atseit mokąs atgaivinti numirėlius. Žinoma, jis nesakydavo tiesos, kad mirusiojo raumuo dar ilgai trūkčioja sudirgintas silpna elektros srove (ją Kaliostras paimdavo iš pirmųjų, ką tik sukurtų galvaninių elementų).
Fokusai Rusijoje
Mintaujoje išmelžęs žiūrovus ir pritrūkęs naujų, 1779-ųjų pabaigoje Dž. Balsamas-Kaliostras išdardėjo į Sankt Peterburgą. Ten savo triukus jis irgi rodė su stebėtinu išradingumu, susižerdamas ir stebėtinus honorarus.
Rašyta, kad turtingiausiam Europos žmogui grafui Grigorijui Potiomkinui Kaliostras pasiūlė sandorį: užrakintą auksą jis per 2 savaites patrigubinsiąs. Tiesa, su sąlyga, kad trečdalį pasiimsiąs kaip atlygį. Liko neatskleista, kokiu triuku, bet Kaliostras pažadą ištesėjo.
Po to parsivežęs į nuomojamą būstą Kaliostras per dvi savaites „išgydė“ merdėjantį grafo Gavrilos Gagarino kūdikį Pavelą. Už tai laimingas grafas atsilygino 12 kilogramų aukso. Tačiau veikiai pasklido gandai, jog iš tiesų tas gydomas mažylis numiręs, o šarlatanas tėvams pakišęs kitą, svetimą sveiką vaiką, nupirktą iš skurstančios valstietės.
Ilgai mulkinti žmonių buvo niekur neįmanoma net tais laikais. Po kurio laiko Kaliostras pateko į imperatorienės Jekaterinos II nemalonę ir buvo mandagiai paprašytas nešdintis iš Rusijos imperijos. Per Lietuvą jis pasiekė Varšuvą, bet ir ten buvo demaskuotas. Paskui toliau trankėsi po kitas šalis, kol galiausiai karjerą baigė Italijoje pasodintas kalėti iki gyvos galvos.
Ekspertas su filtru
Na o šiais laikais pigiais fokusais uždirbami tokie pinigai, jog visi kaliostrai nulenktų galvas.
„Mes siūlome nemokamai patikrinti jūsų geriamo vandens kokybę“, – neseniai paskambinusi telefonu šio pasakojimo autoriui pasiūlė nepažįstama moteris. – Kada pas jus atsiųsti mūsų specialistą?“
Sutartu laiku prisistatė mandagus pagyvenęs Eugenijumi pasivadinęs vyras, nešinas pilna rankine visokiausios įrangos ir knygų. Užduodamas iš anksto paruoštus klausimus, kad pats klientas pripažintų, jog vanduo nulemiąs žmogaus sveikatą, jis prie vandentiekio čiaupo prijungė atgalinės osmozės vandens filtrą, o iš jo į puodą ėmė sruventi išvalytas, atseit beveik toks pat grynas, kaip distiliuotas, vanduo. Eugenijus jo pasėmė į vieną skaidrią stiklinėlę. Kitą dėl palyginimo pripildė vandeniu tiesiog iš čiaupo.
Fokusas mulkiams
Iš pažiūros filtruotasis vanduo nei skaidrumu, nei skoniu pernelyg nesiskyrė nuo mums įprasto, bėgančio iš čiaupo vandentiekio vandens. Eugenijus nedelsdamas padarė įdomų eksperimentą. Jis į elektros lizdą įjungė savo nedidelį juodą aparatėlį, tiksliau – iš jo styrančius du elektrodus ėmė merkti į stiklines. Po kelių minučių osmozės filtru išvalytas vanduo tik vos susidrumstė, o nefiltruotasis, iš čiaupo, virto kažkokia juodai ruda pragaro koše su daugybe kraupiai atrodančių nuosėdų.
Eugenijus, rodydamas knygą apie filtruotą vandenį, cituodamas kažkokių mokslininkų (?) citatas iš savo brošiūrų, ilgai ir įtaigiai aiškino, kad nuosėdos vandentiekio vandenyje – nuodai, o vandentiekio vanduo – nuodingas tirpalas. Pašnekovas pabrėžė, kad geriamas vanduo iš čiaupo esąs kaltas net dėl 80 procentų visų mūsų ligų.
Galiausiai Eugenijus pasiūlė iš jo įmonės įsigyti atgalinės osmozės vandens filtrą. Kaina – 4000 litų, bet pažadėjo pritaikyti kelių šimtų nuolaidą. Tiesa, kas pusmetį reiktų keisti filtro kasetes, o tai kasmet kainuotų po 1000 litų.
Ką ekspertas nutylėjo
Koks mąstantis žmogus pirks filtrą už tokią kainą, nesurinkęs daugiau informacijos? „Akistatai“ pradėjus internete domėtis atgalinės osmozės filtrais, ėmė aiškėti, jog filtrų siūlytojas Eugenijus daug ką nutylėjo ir net melavo.
Plačiai skelbiama, jog gerti itin minkštą vandenį, iš kurio pašalintos mineralinės medžiagos ir mikroelementai, yra nesveika, o širdininkams – net pražūtinga. Nė vienas atgalinės osmozės filtrų gamintojas neneigia šio fakto ir prie savo filtrų pritvirtina paskutinę kasetę su žmogui naudingomis druskomis ir mikroelementais. Tačiau Eugenijus net neužsiminė, kad toks druskomis vėl praturtintas vanduo tampa toks pat kietas, koks ir išteka iš vandentiekio čiaupo.
„Jei tokiame praturtintame vandenyje atliksime elektrolizės reakciją, tas vanduo lygiai taip pat pajuoduos, iškris tokios pat atgrasios nuosėdos“, – juokėsi Šiauliams vandentiekio vandenį tiekiančios „Šiaulių vandenų“ bendrovės Geriamojo vandens laboratorijos viršininkė Danguolė Montrimienė. Ji dar pridūrė, kad medikai ir tikri mokslininkai neturi pretenzijų giluminiam geriamajam vandeniui, kuris pumpuojamas į Lietuvos miestų vandentiekius.
Ar jonizatorius stebuklingas?
Eugenijus nutylėjo ir tai, kad žmogus, vis dėlto labai užsimanęs atgalinės osmozės vandens filtro, statybinių medžiagų prekybos centruose gali nusipirkti panašų, tik net 10 kartų pigesnį. Ir keičiamos filtro kasetės per metus jam kainuos ne 1000, o maždaug 150 litų.
Na, tie agentų apgaule brukami atgalinės osmozės filtrai – viso labo prekė plėšikiška kaina. O dar kiti į butus lendantys prekeivos bruka irgi labai brangius, bet, šio straipsnio autoriaus nuomone, visiškai beverčius vandens jonizatorius.
Jonizatorius – plastmasinis indas su pertvara, kurių kiekvienoje pusėje įstatyta po elektrodą. Pardavėjai neslepia, kad šį prietaisą įjungus į elektros lizdą inde prasideda mums jau pažįstama elektrolizės reakcija. Tačiau teigiama, jog šįkart vanduo virstąs bemaž stebuklingu šarminiu vandeniu – šis esąs žmogui sveikesnis, padedąs gydyti ir išvengti 80 procentų visų ligų, taip pat stiprinąs imuninę sistemą ir net pailginąs gyvenimą.
Detoksikacija per atstumą
Pasak biologijos mokslų daktaro Jono Cicėno, ne emocijomis, o klinikiniais tyrimais seniai įrodyta, kad vandens jonizatoriai – viso labo sumanus neapsiskaičiusių lengvatikių mulkinimas ir jų pinigų vilionė. Įrodyta, kad joks vanduo negali nei organizmo aprūpinti deguonimi, nei sustiprinti imuniteto, nei keisti organizmo rūgštinę-šarminę terpę ar per odą iš kūno išplauti toksinus.
Būtent per padų odą išplauti toksinus ir šlakus siūlo dar vienos keistos prekės – „stebuklingų“ vonelių – pardavėjai. Kaina – nuo 500 iki 2000 litų. Pardavėjai tikina, kad tereikia vonelę įjungti į elektros lizdą, į įpiltą vandenį įberti atskirai parduodamos aromatinės druskos ir mirkant kojas grožėtis, kaip vanduo, per padų odą atseit ištraukdamas toksinus, tamsėja, ruduoja, net pasmirsta.
Skaitytojų nebevarginsime mokslininkų nuomonėmis, kad ir ši prekė – apgaulė. Tikriausiai užteks parašyti, jog įmerkti kojas net nebūtina. Užtenka tą vonelę įjungti, ir vanduo lygiai taip pat juoduoja ir pasmirsta. Nes vonelėse vyksta ne kažkokia stebuklinga detoksikacija, o ta pati banali elektrolizės reakcija. Vanduo juoduoja nuo jame ištirpusių druskų ir nuo elektrolizės metu rūdijančio geležinio elektrodo – štai ir visa „detoksikacijos“ paslaptis.
Mokslininkai šaiposi
Šarlatanai vengia ginčų su mokslų daktaru J. Cicėnu, ironizuojančiu, kad jeigu „stebuklingi“ filtrai, jonizatoriai ir vonelės iš tikro veiktų kaip žada saldžiabalsiai jų pardavėjai, medikai tikrai visa tai naudotų – juk žadama, kad tos prekės padedančios net nuo 80 procentų ligų.
Visos gydomosios priemonės turi būti ištirtos ir patvirtintos oficialių mokslo įstaigų – pavyzdžiui, JAV Maisto ir vaistų administracijos (FDA) arba Europos vaistų vertinimo agentūros (EMEA). Šios mokslo įstaigos ištyrė ir visus vandens jonizatorius bei „toksinus per odą plaunančias“ voneles vadina šarlatanų apgaule.
Ne veltui garsusis Albertas Einšteinas juokavo: „Žinau tik du begalinius dalykus: žmonių kvailumą ir visatą. Tiesa, dėl pastarosios nesu tikras“.
Šiais laikais neraštingų žmonių lyg ir nebelikę, bet tamsių, neapsiskaičiusių – kiek tik nori. Į juos nusitaikiusi visa armija ekstrasensų, bioenergetikų, būrėjų, magų, egzorcistų, fizionomistų, chiromantų ir t. t.
Šarlatanų jau nebaudžia Šarlatanų metodai nekinta jau keli amžiai: pirkėjai mulkinami demonstruojant pigius, neišprususiems žiūrovams nesuprantamus fokusus. Kitados Kaliostras kvailino su timpčiojančia varlės koja, o dabar, kaip įsitikinome, apgauti užtenka elektrolizės reakcijos.
Pasikeitė tik pasekmės. Kaliostras už pinigų viliojimą iš turtuolių galiausiai buvo Italijoje nuteistas kalėti iki gyvos galvos ir mirė tvirtovėje, paskutinius 4 gyvenimo metus atgailaudamas kameroje be langų ir durų, vien su anga aukštose lubose.
Šių dienų apgavikus jau gina demokratija bei įstatymai, iš šiuolaikinių šarlatanų niekas nedrįsta viešai šaipytis (vengdama ieškinių „Akistata“ taip pat negali minėti pavadinimų bei pavardžių). Šarlatanai netrukdomi internete platina savo prekių reklamą, spausdina laikraščius bei knygas, šlovinančias jų bevertes prekes ir, viliodami tamsius lengvatikius, kraunasi milžiniškus turtus.
Sigitas STASAITIS
