Nors dažniausiai savo programose partijos įveda abstrakčius pažadus, kurių įvykdymą pamatuoti sunku, dalį jų įvertinti galima.
tv3.lt portalas apžvelgia partijų programas ir balsavimą mokesčių atžvilgiu.
Mokesčiai mažės, bet per balsavimą padidinsim?
Nors visų programose nurodyta, kad mokesčiai bus mažesni. Balsavimai rodo ką kita. Pavyzdžiui, nustatytos pelno mokesčio įstatymo pataisos, kad skaičiuojant pelno mokestį už 2014 m. nuostoliais bus galima mažinti ne daugiau kaip 70 proc. apmokestinamojo pelno. Vadinasi, nuo 30 proc. apmokestinamojo pelno reikės mokėti pelno mokestį, net jei įmonė turi sukaupusi didžiulius mokestinius nuostolius iš ankstesnių laikotarpių. Už šį įstatymą balsavo 75 Seimo nariai, prieš balsavo tik Eugenijus Gentvilas.
Tarp neįvykdytų pažadų ir Tvarkos ir teisingumo bei Socialdemokratų partijos pažadas įvesti progresinius mokesčius.
Štai priešingai savo programai balsavo opozicija. Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai savo programoje rašė „turėsime pakeisti kai kuriuos akcizus, kad jie pasiektų minimalius dydžius, numatytus Europos Sąjungos direktyvose“, Lietuvos lenkų rinkimų akcija „siūlant transporto sistemą pripažinti prioritetine ūkio šaka, privalome rimtai susimąstyti dėl akcizų degalams mažinimo“, o Lietuvos liberalų sąjūdis „mažinsime degalų akcizus, taip skatindami Lietuvos pramonės konkurencingumą“.
Visgi akcizų įstatymo pataisomis 2015 metais buvo nutarta nutarta trejus metus nuo kovo 1 d. nuosekliai didinti akcizų tarifus visiems alkoholiniams gėrimams ir etilo alkoholiui. 2012 metais nutarta didinti cigarečių bei dyzelino akcizai.
Pirmuoju įstatymu už balsavo 88, susilaikė 10. Nei vieno prieš balsavusio. Partijos buvusios už akcizų mažinimą arba susilaikė, arba balsavo už. Antruoju atveju už dyzelino akcizų didinimą pastebima panaši tendencija. Partijos žadėjusios mažinti akcizus arba susilaikė, arba balsavo už akcizų didinimą.
Tarp neįvykdytų planų ir Lietuvos socialdemokratų programoje įrašyti aukštesni mokesčio tarifai prabangiam turtui. Tačiau balsavimu įvestas žemesnis tarifas ir nuleista kartelė – nuo 290 tūkst. eurų iki 220 tūkst. eurų. Tad mokestinė riba praplėsta ir valdantieji balsavo už šią pataisą.
Tačiau yra ir įvykdytų pažadų. Pavyzdžiui, konservatorių programoje buvo įrašyta didinti neapmokestinamų pajamų dydį, kol jo maksimali suma mažiausiai uždirbantiems pasieks minimalią algą. 2015 metais neapmokestinamas pajamų dydis padidintas nuo 166 iki 200 Eur. Prieš balsavusių nebuvo. Tiesa, tarp susilaikiusių – 2 Tėvynės Sąjungos nariai.
Be to žingsnis žengtas ir nustatant lengvatinį PVM būtiniausiems maisto produktams. Tai savo programose buvo įvardijusios Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir Tvarkos ir teisingumo partijos.
2016 m. kovą Seimo nariai pritarė siūlymui) nustatyti lengvatinį 5 proc. PVM tarifą būtiniems maisto produktams – šviežiai atšaldytai mėsai ir šviežiai tvenkiniuose išaugintai žuviai. Už šią pataisą balsavo 68 Seimo nariai, prieš – 8, susilaikė 5 parlamentarai. Posėdyje taip pat nuspręsta svarstyti projektą, kuriuo siūloma taikyti lengvatinį 5 proc. PVM tarifą pagrindiniam būtiniausių maisto produktų krepšeliui, sudarytam Finansų ministerijos nustatyta tvarka. Už šį pasiūlymą balsavo 62 Seimo nariai, prieš – 9, susilaikė 5 parlamentarai.
Tolesnis pateiktų projektų svarstymas numatytas Seimo komitetuose, taip pat dėl jų nuspręsta paprašyti Vyriausybės išvados. Prie šių klausimų svarstymo Seimo posėdyje planuojama grįžti gegužės 3 d.
G. Nausėda: nuomonių pasikeitimą lemia ekonominė situacija
SEB banko vyriausiais ekonomistas Gitanas Nausėda pabrėžia, kad jau įprasta, jog prieš rinkimus partijos kalba tik apie mokesčių tarifo mažinimą, bet tuo pačiu ir apie biudžeto deficito problemos sprendimą. Pasak jo asimetrija programose su tuo, kas realiai daroma, egzistuoja prieš kiekvienus rinkimus.
„Kai yra išrenkami ir rinkėjų dėmesys nebėra toks svarbus, tada iš kepurės pradedami traukti sprendimai, kurie rinkėjui yra gerokai mažiau patinkantis. Tai jau tapo sudėtine žaidimo dalimi, kai net ir rinkėjas supranta, kad jį apgaudinėja bet nebekreipia dėmesio žinodamas, kad programos yra viena, o gyvenimas kita“, - komentuoja ekonomistas.
Pasak jo, programos nesilaikymą lemia ir pasikeitusi ekonominė situacija. Prieš rinkimus situacija gali būti vertinama vienaip, o jau atėjus į valdžią gali tekti priimti kitokius sprendimus. Be to, egzistuoja ir fenomenas, kad nepopuliarūs įstatymai priimami kadencijos pradžioje, o ne prieš naujus artėjančius rinkimus.
„Politologai tai vadina rinkiminiu ciklu ir net kažkiek pateisina tą dalyką, kad pirmojoje kadencijoje pusėje įgyvendinamos skausmingiausios reformos, o antroje pusėje prasideda rinkėjų viliojimas, pavyzdžiui, darbo užmokesčio didinimas“, - teigia G. Nausėda.
Visgi ekonomistas pastebi, kad išskirtinis atvejis - šiais metas priimtas Darbo kodeksas, kuris tikrai vertinamas nevienareikšmiškai. Nors programose išsakyta Lietuvos konkurencingumo problema ir kalbama apie darbo santykių lankstumą, atvirai vengiama išsakyti savo poziciją. Dėl to sugebėjimas priimti tokį įstatymą prieš rinkimus stebina, sako ekonomistas.
A. Krupavičius: pažadų įgyvendinimas priklauso nuo valdančiųjų
VDU Socialinių mokslų fakulteto dekanas, politologas Algis Krupavičius komentuoja, kad prieš rinkimus Lietuvoje partijos turi įprotį žadėti daugiau nei gali ir jos norom nenorom didina rinkėjų lūkesčius, kurių dalis niekaip negali būti įgyvendinti.
„Be to, negalima mechaniškai žiūrėti į vieną ar kitą balsavimą. Laikas keičiasi, aplinkybės taip pat ir gali pasikeisti sprendimai. Dar vienas dalykas, kad apskritai pažadus ir sprendimus sunku palyginti, nes neretai pažadai yra ganėtinai bendri, nurodo tam tikrą kryptį ir po to patikrinti ar įgyvendino pažadus yra sudėtinga“, - komentuoja politologas.
Abstraktumas leidžia atsikalbinėti ir įrodinėti, kad pažadas buvo ne taip suprastas, sako politologas. Jo nuomone, trūksta stabilios stebėsenos sistemos, kuri leistų sekti pažadų įgyvendinimą.
Be šių priežasčių prisideda ir tai, kad kartais opozicija balsuoja priešingai vien dėl to, kad oponuotų valdantiesiems.
„Iš esmės, balsuoja nebūtinai dėl to, kad prieštarauja vienam ar kitam sprendimui. Pažadų įgyvendinimą paprasčiau analizuoti valdančiųjų partijų atžvilgiu, nes jos turėjo instrumentus priimti vienus ar kitus sprendimus įvairiose srityse, o opozicinės partijos turi labai ribotas galimybes ką nors keisti. Jų rinkimų programos paprastai dedamos į stalčių ir laukiama kitos rinkimo kompanijos“, - įvertina A. Krupavičius.
Visgi pasak pašnekovo, yra tam tikri raktiniai žodžiai, pagal kuriuos galima vertinti vienų ar kitų pažadų įvykdymą. Pavyzdžiui, partijų žadėti progresiniai mokesčiai.
