2007-11-13 Seimo audito komiteto ir Antikorupcijos komisijos nariai, pritariant Seimo kontrolierių įstaigai, kreipėsi į ministrą pirmininką G. Kirkilą, prašydami sudaryti specialią kompetentingą tarpinstitucinę komisiją, kuri peržiūrėtų gausius piliečių, besikreipiančių dėl galimų pažeidimų grąžinant žemę, skundus. Kas privertė susivienyti kontroliuojančias institucijas, Tėvynės sąjungos spaudos tarnybai komentuoja Seimo antikorupcijos komisijos pirmininkas Rimantas J. Dagys.
Matom, kad baigiasi žemės grąžinimo procesas, bet iki šiol lieka daug komplikuotų klausimų, o žmonės neranda išeities. Mūsų supratimu, taip yra dėl galimai neteisingų sprendimų, kuriuos yra priėmę žemėtvarkininkai ir jų tarnybos. Mėgindamas spręsti tuos klausimus susiduri vėl su tais pačiais žmonėmis, kurie atsirašinėja, iš esmės nespręsdami problemos, o mėgindami, mūsų galva, pridengti neaiškius sprendimus. Visi esame suinteresuoti, kad tas procesas būtų baigtas skaidriai ir kad būtų išnagrinėti ginčytini atvejai, apie kuriuos yra informuota Antikorupcijos komisija, Audito komitetas, Valstybės kontrolė ir kad spręstų ne tie patys žmonės, o nepriklausomi teisininkai, kiekvieną atvejį įvertinę pagal norminius aktus. Visko čia gali būti – ir aplaidumo, ir sąmoningų veiksmų. Jeigu mes tokius dalykus atiduosime narplioti tiems patiems žmonėms, žinoma, kad jie savo klaidų nepamatys, aplaidumo taip pat.
Reikia pasakyti, kad kai kurių žmonių skriaudų atitaisyti praktiškai jau nebegalima, nes žemė yra išdalinama, o valstybės gali laukti labai nenaudingi dalykai, nes nukentėjusieji kreipsis į teismą, pagrįstai sakydami, kad jie dėl valdininkų padarytų klaidų patyrė didelių nuostolių. Teismas gali priimti jiems palankius sprendimus. Tokių precedentų yra – Aukščiausiasis teismas vienoje byloje yra pripažinęs, kad piliečiai turi teisę reikalauti kompensacijos.
Jeigu valstybė jiems nesugebės grąžinti nuosavybės pagal galiojančius įstatymus, teks spręsti, kaip atlyginti žalą. Jeigu valstybė nesugeba ko nors normaliai atlikti, tai ne piliečio kaltė. Mūsų Konstitucija sako, kad kai valstybė pasiima jo nuosavybę, jam turi teisingai atlyginti. Teisę į išlikusią nuosavybę mes garantavome, o jeigu jos neatstatėme, išeina, kad ją pasiėmėme. O kur ją padėjome, čia kitas klausimas. Rinkos sąlygomis paskaičiavus valstybei iškiltų labai dideli ieškiniai, ypač Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, kur žemės kaina yra didžiulė. Tai ką, mes padarysime valstybę amžina skolininke?
Ginčytinų klausimų turi likti kuo mažiau, todėl tuos dalykus reikia spręsti, kol dar laikas.
Mums nerimą kelia kai kurios tarnybos, ypač pasitikėjimo nekeliantys Kauno apskrities žemėtvarkininkai. Dar daugiau – po to, kai mes bandome parodyti, kiek jie yra priėmę sau naudingų sprendimų, įtardami, kad pasinaudojo tarnybine padėtimi, jie padaro karjerą Žemės ūkio ministerijoje. Visa ši sistema – ministerija, apskritys, žemėtvarkininkai – yra tas pats žmonių ratas, kuris žemės reformoje sukosi nuo pat pradžių. Tie žmonės kai kurių klausimų objektyviai išnagrinėti negali. Dėl to mes Ministrui pirmininkui ir siūlome sudaryti komisiją. Premjeras, atsakydamas į mano paklausimą Seime, tokiai minčiai pritarė, belieka ją realizuoti.
Labiausiai komplikuotos yra didžiųjų miestų savivaldybės. Daugiausia skundų ir gauta iš didžiųjų – Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos savivaldybių. Vien tik Antikorupcijos komisija per 2007 metus tokių komplikuotų atvejų įregistravo 103. Seimo nariai ir kitos institucijos taip pat yra gavusios skundų, todėl šis skaičius yra žymiai didesnis. Daug žmonių kreipiasi į Seimo kontrolierius, kurie jau yra pavedę skundus nagrinėti atitinkamoms institucijoms. Besikreipiantys žmonės įtaria dar ir galimą korupciją.
Reikia pasakyti, kad čia eina kalba tik apie labai sunkius atvejus, kai žmonės įtaria, jog gali būti suklastoti dokumentai ir kt. Tai specialūs atvejai, kurie reikalauja ir specialaus vertinimo.
Blogiausia yra tai, kad neveikia žemėtvarkos kontrolės sistema. Nacionalinės žemės tarnybos galios nėra pakankamos, nors ir esamomis ji naudojasi vangiai; valstybėje praktiškai nėra valdininkų personalinės atsakomybės. Politinę atsakomybę prisiima apskrities viršininko administracija, bet jeigu reikia nubausti asmenį, išaiškėja, kad to negalima padaryti. Štai mes turime užfiksuotą pavyzdį – žemėtvarkininkas X priėmė sau ir savo giminėms palankius 25 sprendimus. Atstatyta įvairi žemės nuosavybė, ji jau parduota, perparduota, sandoriai akivaizdžiai naudingi žemėtvarkininkui, – o žemė yra paklausiose vietose. Įstatymų jis nepažeidė, bet aiškiai pasinaudojo tarnybine padėtimi. Ir jokios galimybės nėra dabartinėje situacijoje jį patraukti atsakomybėn. Taip traktuoja teisininkai, taip traktuoja ir specialiosios tarnybos, nors niekas nebandė sumuoti atskirų sprendimų ir suminiu ieškiniu įrodinėti, kad tai korupcija. Mūsų teisinė visuomenė, kuri išgyvena krizę, mano, kad toks kelias yra nepriimtinas, ir kiekvienas atvejis turi būti nagrinėjamas atskirai.
Kokios būtų mūsų siūlomos komisijos galios? Teisybės atstatymas – tai pirmasis komisijos uždavinys. Jeigu ji pamatys konkrečius grubius nusižengimus, kaip ir bet kuri komisija, kreipsis į prokuratūrą, STT ir kt. Komisija priims teisingą sprendimą kiekvienu konkrečiu atveju, ko siekia ir žmogus. O žmogus siekia teisės į savo nuosavybę atstatymo. Kas bus nubaustas, tai jau kitas klausimas.
Mūsų kreipimesi į Ministrą pirmininką daug kartų negatyviai minima apskričių administracija. Tai nėra atsitiktinis reiškinys. Su apskričių viršininkų administracijomis turime didelių problemų ne tik šiuo klausimu Tikrai negalima pasakyti, kad apskričių administracijos būtų ištisas gėris. Ypač šiuo aspektu pasižymėjusi Klaipėdos administracija, kuri tiesiog ciniškai ignoruoja daugelį sprendimų. Nusižengę pareigūnai daro karjerą, ir kol kas niekas ten neįveda elementaraus teisingumo. Kai kuriose viršininkų administracijose esama tikrai didelių problemų, nors negalima visko suabsoliutinti, nes taip vyksta ne visur.
Apskritai žemės grąžinimo procese – teisinė mišrainė. Ir tai atsitinka todėl, kad jame dalyvauja dvi institucijos – savivaldybės, kurios teikia siūlymus, ir apskritys, kurios priima sprendimus. Jos veikia neva tarpusavyje sąveikaudamos, ir tai leidžia paslėpti daug blogų dalykų, kai baksnojama vienai į kitą, – esą kažko nepadarė savivaldybė, o kažko – apskritis. O kaltų nelieka. Reformai vykdyti reikėjo vienos institucijos, atsakingos už viską, tada būtų buvę galima pareikalauti atsakomybės. Dabar egzistuojanti sistema visiškai išplauna atsakomybę.
Nors čia nesutvarkyta įstatyminė bazė ir egzistuoja nelogiška tvarka, tačiau Vyriausybei mes nesiūlom revizuoti visų įstatymų. Ką čia betvarkysi, kai iki deklaruojamo žemės grąžinimo proceso pabaigos liko keli mėnesiai. Tegul tik ji sutvarko reikalus pagal galiojančius įstatymus ir atstato teisybę. Tuo labiau, kad daugumoje iš minėtų 103 bylų įstatymai ir nekvestionuojami, žmonės mano, kad pažeidžiami galiojantys įstatymai ir procedūros.
