Kas yra žalias koridorius žinome iš oro uostų muitinių ir panašių vietų. Neturi ką deklaruoti – eini žaliu koridorium. Taupai laiką, kas šimtąjį kartą esi patikrinamas, ir žinai, kad jei apsirikai ir vežiesi ką nors apmuitinamo, tai pats kaltas, kad manei, jog viskas tvarkoje. Jei nesi tikras ar žaliasis koridorius tau – eini pas pareigūną, viską iškloji, ir esi tikras, kad jis tavęs nenubaus. Kitaip tariant, renkiesi pats – ar greitas procesas, ar atsakomybės nusikratymas.
Daugelyje kitų vietų, deja, žalių koridorių nėra. Tikrinama viskas, o žmogaus nelabai kas ir klausia, ar pas tave viskas gerai, nes „visi juk žino“, kad visada pasakys „taip“, net jei tai bus melas.
„Visi žino“, nes apklausos akivaizdžiai rodo, kad mes juk nepasitikime institucijomis, kaimynais, o galiausiai (nors apklausos to ir nerodo) – pačiais savimi. Tiesą sakant, turbūt šis nepasitikėjimas savimi yra didžioji viso nepasitikėjimo viskuo ir daugelio problemų pradžia. Ir atvirkščiai – tik nuo pasitikėjimo savimi galima pradėti statyti ką nors gero ir tvaraus.
Kiekvienas tėvas žino, kad norint, jog vaikas būtų atsakingas reikia juo pasitikėti. Pasitikėjimo pateisinimas arba nepateisinimas turi turėti savo pasekmes. Jeigu pasirodo, kad pasitikėta ne veltui, tai pasitikėjimo ir laisvės turi būti vis daugiau. Jei pasirodo, kad pasitikėjimas nepateisintas – pasitikėjimo ir laisvės turi būti vis mažiau.
Šis principas be galo paprastas, teisingas ir veiksmingas. Ir taikyti jį reikia kuo plačiau.
Pavyzdžiui, išduoti licenciją, leidimą, patvirtinimą ar panašų dalyką (jei jie tikrai reikalingi ir jų apskritai nereikia panaikinti) ne tada, kai sunešami visi popieriai ir jie nuodugniai patikrinami, o tada, kai žmogus deklaruoja, kad visus tvarkingus dokumentus turi. Ūkio ministerija jau rengia panašią iniciatyvą.
Arba ūkio subjektų priežiūros srityje leisti pasisakyti ar pas mane viskas atitinka teisės aktuose nustatytus ir priežiūros klausimyne įvardintus reikalavimus. Jei pasakai „taip“ – tikrinti net neinama (o paaiškėjus kad melavai – jokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių).
Jei nepasakai „taip“ – ateinama tikrinti su tikslu padėti nustatyti galimas bėdas. Gal tada prieitume iki to, ko iš tikrųjų reikia siekti ūkio subjektų priežiūroje – kad inspektoriai vaikščiotų tik ten, kur yra didelė rizika, o pasimetę tarp reikalavimų turinio ūkio subjektai dažnai patys išsikviečia inspektorius, kurie visų pirma veikia kaip konsultantai.
Dar vienas pavyzdys apie pasitikėjimą – žmogus rašo elektroninį laišką į valdišką įstaigą. Jam neatsakoma, nes:
„LR viešojo administravimo įstatymas ir LR Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimas Nr. 875 „Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ nustato skundu, prašymų ir paklausimų pateikimo tvarką ir formą: paklausimas turi būti asmens pasirašytas (perduodant elektroniniu būdu – el. parašu), nurodytas asmens vardas, pavardė, gyvenamoji vieta (jeigu kreipiasi fizinis asmuo) arba pavadinimas, kodas, buveinės adresas (jeigu kreipiasi juridinis asmuo) ir duomenys ryšiui palaikyti.“ (Citata yra iš man skirto laiško, kurį pasiteisindama parašė viena man pavaldi įstaiga)
Tačiau juk pacituoti teisės aktai nedraudžia su klientais kalbėtis telefonu... Tiesą, sakant, visur, kur prieina rankos šią biurokratinę nepasitikėjimo praktiką stengiuosi išgyvendinti ir liepiu atsakyti (greitai, mandagiai, tačiau trumpai ir be reikalo neeikvojant laiko) ir tais atvejais, kai žmogus elementariai parašo e-laišką. Deja, panašu, kad vis dar esame toje stadijoje, kai pasitikėti reikia leisti arba netgi liepti kadangi, tad ir atitinkamų teisės aktų pakeitimą artimiausiu metu inicijuosiu.
Reziumuojant – daug kas prasideda nuo pasitikėjimo, tad būtent pasitikėjimui, o ne neproduktyviam tarpusavio įtarumui reikia atverti vartelius į žalią koridorių.
P.S. Parašiau šį komentarą ir nuvažiavau į parduotuvę. Ten nusipirkau dešimt energiją taupančių lempučių, kurios nors ir su akcija, bet vis tiek nepigios. Kasoje kiekvieną dėžutę atidaro ir pažiūri - turbūt ar kartais kokia dar brangesnė neįkišta su tikslu pavogti. Žinau, kad iš prekybininkų daug ką pavagia lietuviai, kurie kaip išmoko prie sovietmečio, taip šio įpročio ir neatsikrato. Bet žalio koridoriaus, arba bent kokio pusiau žalio (na, penkias iš dešimties lempučių gal užtenka patikrinti) ir šioje parduotuvėje reikėtų.
