Filosofai, istorikai ir politologai vis dar laužo galvas ir nesupranta, kodėl ta šalis – Rusija - visuomet troško grobti ir kankinti kitas tautas ir kodėl jiems užtenka preteksto - „dėl tėvynės“. Nesveikai suvoktas žodis „tėvynė“ (родина) suteikia V. Putinui tą pačią galią, kuria naudojosi visi kraugeriai – nuo Ivano Rūsčiojo iki J. Stalino. Visi jie kovojo už tėvynę. Ir galėjo daryti, ką nori. V. Putinas neatsakingas, tokią misiją jam tiesiogiai nuleido pats Dievas. Nors daug kas šio fenomeno nesupranta, aš pateiksiu savo versiją.
Visi šlykščiausi totalitarizmai istorijoje ar tiesiog žudynių „pateisinimai“ – fašizmas, nacizmas, komunizmas,stalinizmas, terorizmas turi „Aukščiausiojo gėrio“ idėją, kuri ne tik leidžia, bet kuri verčia žudyti milijonus, kad Žemėje būtų rojus. Tos ideologinės matricos, kurių egzistavimas pagrįstas būtinu Blogio nugalėjimu, negali išsilaikyti niekaip kitaip, tik per kitų naikinimą. Per Blogio įveikimą, kaip pasakose. Taigi, būtinai privalo kas nors būti kaltas dėl to, kad pasaulis yra toks, koks yra. Ir dėl to reikia ką nors naikinti. Nejaučiant ne tik kaltės ar atsakomybės, bet jaučiant tik pareigą. Nes „tu“ esi Gėrio pusėje, tu visada sieki kovoti prieš Blogį. Ir tu privalai tai daryti, jei nori išlikti „gerietis“.
Ne veltui tarp Imanuelio Kanto ir Markizo de Sade‘o – tik turinio skirtumai, o forma yra ta pati: pareiga leidžią peržengti visas moralines normas. Arijai, tėvynė, Alachas – šitos nesąmonės nesvarbios, jos keičiasi, o rezultatas tas pats: kraujas liejasi laisvai ir niekas nejaučia atsakomybės. Kuomet iš pareigos apibrėžimo pašalinamas bet koks empirinis turinys, atsidaro Aušvico vartai, V. Putino veidą nutvieskia palaiminga šypsena. Galima kiek perfrazuoti Šv. Augustiną: „Atlik pareigą - daryk, ką nori“.
Sovietų Sąjungoje niekas nesijautė už ką nors atsakingas – ir darė, ką nori. Dabar Rusijoje viskas lygiai taip pat – tiesioginės atsakomybės už kruvinus veiksmus irgi neprisiima niekas, bet duoda įsakymus naikinti be jokios sąžinės graužaties. Nes sąžinė ten – neegzistuojanti sąvoka.
Tačiau čia ne apie rusišką mentalitetą. Jį seniai suprato visi, kas turi proto. Visi kiti nesupras niekada. Ir lauks, kol koks nors kniazius ar caras numes dešrigalį – nemokamai paėsti.
Lietuvoje yra du nesusisiekiančių indų pasauliai – vakarietiški lietuviai ir sovietiniai žmogėnai. Tarp jų – totali praraja. Pirmieji trokšta gerai, patogiai ir laimingai gyventi, jie jau nebijo šypsotis, būti individualistais, siųsti davatkas toli toli, gyventi, kaip nori, ir siekti gerovės valstybės idėjos. Jie laikomi, pagal tą pačią rusų liaudies mitologiją, tėvynės išdavikais, buožėmis, „spikuliantais“. Nes jie nori ne kovoti su Blogiu, o siekti Gėrio be šios kovos. Tai rusų mitologijoje – tėvynės išdavystė. Meilė tėvynei parodoma tik vienaip – ką nors puolant, okupuojant ir žudant. Ir niekaip kitaip. Lietuva - lietuviams! Argi čia nacistinis šūkis? Ne. Jis daug labiau sovietinis. Iš tos gūdžios ir gličios sovietinės istorijos, kurioje svarbiausia ne rasė, o tėvynė. O paprasčiau sakant, nesibaigianti kova su įsivaizduojamu priešu. Kaltuoju. Dėl visų nelaimių. Tuo, kuris privalo būti kaltas, kad Petras, Naglis, Birutė ar Loreta negavo proto. Kai Dievas jį dalijo.
Sovietiniai žmogėnai – tai nevykėliai, valstybės išlaikomi ubagai, bemoksliai, beraščiai kvailiai, psichiniai ligoniai, degradai, kritę lakūnai, švepli kniaziai, užsikertantys graužikai, raudoni tomaševskiai ir kitos atliekos – va šitie vieni kitus laiko patriotais, kurių, anot nemirtingos sovietinės folkloristikos, „tėvynė tikrai niekada nepamirš“. Jie – teisingieji kovotojai su iškrypusiais Vakarais ir amžinų vertybių saugotojai. Juokinga? Kokias vertybes gina nelaimėliai? Vertybė viena – nesibaigianti kova. Su visom tautom, rasėm, mažumom. Su bet kuo. Už ką? Atspėjote: už tėvynę.
Būtų juokinga, jei ne faktas, kad šito mėšlo – tiek daug. Jei ne faktas, kad Putino pragaras ir prasideda nuo tokių besmegenių, kurie ilgisi nemokamo dešrigalio, kurie nesugeba konkuruoti laisvoje rinkoje, kurie renka parašus prieš konkurenciją, prieš ekonominį augimą, už oligarchus, už Putino tėvynės suvieniją. Ir jie šio straipsnio autorių užmuštų, jei tik leistų įstatymas. Ir pajustų – pirmą kartą gyvenime – tikrą malonumą. Nes jie taip išdresiruoti. Ir nieko čia nepakeisit. Jei žmogus vaikystėje nepatiria tėvų meilės ir laimės – tai garantuotai užaugęs taps patriotu. Mylės Tėvynę. Nesvarbu kokią - Sovietų Sąjungą, Lietuvą, ar Eurazijos Sąjungą. Meilė tėvynei – tas pats dešrigalis, likimo nuskriaustiesiems. Tikra meilė niekaip nesisieja su neapykanta. O šioji gimsta iš neapykantos.
Nesu pesimistas, bet apie šituos padarus neįmanoma mąstyti pozityviai. Jų vienintelis malonumo suvokimas yra toks: kažkam turi skaudėti, kažkas turi kentėti, va tada mums bus gerai. Jie ligoniai. Ir bėda – nepagydomi. Putinas, suvokiantis juos geriau už visus kitus, padarys viską, kad prorusiškos partijos Lietuvoje, su angliškai nemokančiais savo lyderiais, tais sumautais lakūnais, ir toliau kiršintų tautą, toliau mus skurdintų. Putinas yra gudrus KGB šakalas ir jis žino, kaip panaudoti tuos nevykėlius. Jau naudoja. Filosofijos profesorius Gintautas Mažeikis taip pakomentavo įvykius Ukrainoje: „Keletą kartų spaudoje esu minėjęs: Maidanas - jis mūsų. Po Kijevo būsime Putino atakos centre mes. Kaip tai daroma: perkami TV kanalai, laikraščiai, suintensyvinama propaganda, papirkinėjami ar provokuojami radikalai (neonaciai, ne tik socialistai), sukiršinama su kaimynais (su lenkais, su latviais), sukeliamas konfliktas su Briuseliu, sukeliama aibė ekonominių problemų, duodama promaskvietiškom partijoms pinigų, užsiimama juodosiomis rinkiminėmis technologijomis, šmeižtu ir juodinimu, naikinami politiniai tautos lyderiai (bylos, juodinami, žudomi), remiami promaskvietiški lyderiai, Lietuvių tautai dalijamos atskiros dovanos (staiga atpinga dujos, gaunama daug užsakymų gamybai...), randamas pretekstas nutiesti bevizį transporto koridorių iš Baltarusijos į Kaliningradą, piliečių prašymu dalis Lietuvos prijungiama prie Kaliningrado...“.
Gerai, visi supranta, kas čia daroma – daroma bet kas, kad tik tėvynė Rusija vėl valdytų Lietuvą. Išeitis? Na, ne kažin kiek pasirinkimo galimybių. O pati logiškiausia yra tokia – visi prorusiški politikai, partijos, žiniasklaidos priemonės, visi prorusiški išsigimėliai su Lietuvos Respublikos pilietybės turi būti laikomi tuo, kas gali mus privesti prie Putino pragaro. Mokykimės iš svetimų klaidų – nuolaidos visiems kniaziams ir lakūnas baigiasi tragiškai. Reikia jau dabar be jokių skrupulų kovoti su Putino žvėrišku imperializmu. Skamba per daug dramatiškai? Gal. Bet po to, kas įvyko Ukrainoje, geriau būti paranojiku, nei sulaukti to ir Lietuvoje. Visi, kas priklauso partijoms, kurių interesai – Putino įsakymų vykdymas, turi būti laikomi demokratijos griovėjais.
Tie, kas kovoja prieš ES, tie, kas kovoja net prieš latvius ir lenkus, prieš eurą, prieš ką tik papuola, tie, kas čia nieko nekuria, bet amžinai kovoja – yra Putino užsakytas spektaklis, jo pragaro želmenys Lietuvos žemėje. Tie išsigimėliai nėra nepavojingi, nors veidai ir nesužaloti intelekto. Jie pavojingi. Kuo didesnė vakarietiškos Lietuvos dalis reikšis, tuo visiems sveikiems žmonėms bus geriau. Aišku, nereikia supanašėti su priešu ir imti ką nors persekioti, ko nors nekęsti ar ant ko nors pykti. Užtenka tik kiekvieną kartą, kai išsigimėliai ima trokšti kovos, parodyti jiems jų vietą. Ir nutildyti. Vietoj dešrigalio numesti priminimą – marš į būdą, šliužai.
Didžiausia Vakarų politikų klaida Ukrainos atveju buvo ta, kad niekas nemanė, jog V. Janukovyčius lyg niekur nieko leis pyškinti savo tautos žmones. Naivuoliai. Sovietiniai žmogėnai – tai tokių padarų veislė, kuriems rūpi ne tėvynė, jie siekia malonumo per kitų kančias. Tėvynė – čia tik pretekstas. Juo labiau, kad ir jos pavadinimas nelabai svarbus. Ir laikas tai įsikirsti. Laikas nustoti kiekvieną panašų į žmogų Brudą Brudauską laikyti žmogumi. Žmogus yra tik tas, kuris nepažeidžia kito žmogaus laisvės. Kai kažkas rėkia, kad „Lietuva – lietuviams“ tai yra žmogaus teisių pažeidimas. Ir tai rėkiantys – ne žmonės.
Jie aišku kiekviename laisvę ginančiame kirtyje regi pyktį, kiekviename gerovę skatinančiame žingsnyje – užsakymus, kiekviename laisvame žodyje – šeimininko komandas. Tik pamiršta vargetos, kad laisvi žmonės turi teisę rinktis, dėl ko ir kaip gyventi. Suprantama kodėl: juk patys pilni pykčio (nors nieks neverčia skaityti to, kas nepatinka), patys siekia skurdo (kad vėliau turėtų dėl ko kaltinti likimą, kai nebus ką veikti su nederlinga žeme), patys nesuvokia, kad dirba Putinui (tiek netraukia smegenėlės, jie mano, kad pinigai krenta iš dangaus) ir blogiausia, kad niekada nesuvoks, kas jų šeimininkas. Kad tai - visada besišypsantis Vladimiras Vladimirovičius. O jie gi mano, kad Rolandas ar Viktoras, ar Valdemaras... Lokit ir inkškit, terkšit ir kiršinkit, skurdinkit ir parsidavinėkit, vadinkit save patriotais ar kaip jums patinka, bet nepretenduokit tapti tautos balsu. Jūs pernelyg nelaimingi, kad įkvėptumėte tautą svajonėms, kurios ją sukūrė, išplėšdamos iš sovietinio pragaro, kurio atgimimo siekiate. Galbūt jums pavyks nuskurdinti dirbančiuosius, išvyti daug jaunų žmonių, gal pavyks pasiekti, kad visi šalyje gyventų blogiau. Bet galiausiai jūs vis tiek pralaimėsi. Tie, kas siekia ne laisvės, laimės ir gerovės, negali laimėti. Kitaip niekur pasaulyje nebūtų laimingų žmonių ir laimingų šalių. Kitaip visur būtų tik putiniškos logikos pagimdytas pragaras.
