Lietuvoje sunku rasti miestelį ar didesnį kaimą, kurio centras darbo dienomis, o ypač per šventes ar atlaidus, nebūtų nuklotas dėvėtais drabužiais. Toks vaizdelis ne taip jau retai atsiveria ir mūsų krašto svečiams.
Ateities mokslininkai, tyrinėsiantys XX ir XXI amžių sandūros lietuvių gyvenseną, neabejotinai atkreips dėmesį į prekybą nešiotais drabužiais. Ši veikla, prasidėjusi prieš porą dešimtmečių, po 10 metų šiek tiek sumenkusi, dabar vėl išgyvena pakilimą. "Skudurynus" lanko gerokai daugiau žmonių nei bažnyčias.
Vietas užsiima naktį
Į dėvėtų drabužių verslą mėgina kabintis vis daugiau nedarbo kamuojamų gyventojų. Iš Vakarų Europos atgabentais apdarais nuklojamos miestelių ir didesnių kaimų aikštės, bažnyčių patvoriai.
"Atsirado tiek norinčiųjų imtis tokios veiklos, kad esu priversta keltis antrą valandą nakties ir užsiimti prekybos vietą", - LŽ pasakojo Panevėžio rajone, Upytėje, dėvėtais drabužiais prekiaujanti Roma. Moteris teigė, jog Upytės bažnyčios pašonėje vietos užtektų dešimčiai prekiautojų. Tačiau ilgametė patirtis įrodė, kad pusę tūkstančio gyventojų turinčioje Upytėje užsidirbti gali tik trys nenaujų drabužių pardavėjai. Už dešimties kilometrų įsikūrusiame Naujamiestyje, kuriame yra 800 gyventojų, išsitenka penki šeši prekiautojai. "Ir ten reikia atvažiuoti su tamsa", - pabrėžė Roma.
Tapo išrankūs
Viena pirmųjų Lietuvoje dėvėtais drabužiais pradėjusi prekiauti Roma dirbo "skudurynų" Mekos vardą pelniusiame Panevėžyje ir gretimame Pasvalyje. Anot jos, geriausi laikai tokiems prekybininkams buvo šio verslo pradžia. Sovietmečiu deficito nuvarginti tautiečiai užsieniečių panešiotus drabužius pirko beveik nesirinkdami.
"Tada žmonių požiūris į juos nebuvo toks vartotojiškas", - pritarė dėvėtais drabužiais Aukštaitijos regione prekiaujanti Aldona Kairelienė. Ji prisiminė, kad prieš 20 metų nusipirkusios nenaują suknelę moterys bandydavo ją pritaikyti prie savo figūros - ilgindavo, siaurindavo, ardydavo ar prisiūdavo įvairių detalių. "Dabar žmonės išlepo, niekas nebenori nei sagos, nei prairusios siūlės siūti", - sakė A.Kairelienė.
"Galimybė nusipirkti dėvėtų drabužių iš esmės pakeitė gyventojų mąstyseną, - įsitikinusi šios srities verslininkė Lina Gronskuvienė. - Anksčiau žmogus svajojo, kokio apdaro norėtų, taupė jam pinigus, o dabar šluoja viską, reikia ar nereikia. Žinau, kad dažnas to drabužio vėliau net neapsirengia: arba išveža kur nors į kaimą ir nukiša į palėpę, arba apskritai išmeta. Tai byloja viena - žmonės patys nusipigina."
"VIP vakarėliai"
Prekybininkės įsitikinusios, kad suvilioti dėvėtu drabužiu galima bet ką. "Gerų, nors ir nenaujų apdarų, pagamintų garsių firmų, reikia visiems. Tačiau ne visos moterys ryžtasi eiti į tokių drabužių parduotuves ar turgelius. Todėl namie rengiu vadinamuosius VIP vakarėlius ir per juos pasiūlau rinktinių, ką tik atvežtų prekių. Iš pradžių taip apsipirkti ateidavo draugės. Jos pasikviesdavo savo draugių, ir būrys pamažu išsiplėtė. Patikėkite, į šiuos neviešus VIP vakarėlius ateina apsipirkti tikrai mokytos, pinigingos ir aukštą socialinę padėtį turinčios moterys", - pasakojo A.Kairelienė.
Viena paklausiausių prekių įprastuose "skudurynuose" - intymus trikotažas. Jį pirkti savo išrinktosioms nesibodi ir santūrūs kaimo vyrai. Rasti nusiteikusiųjų prieš dėvėtus drabužius nelengva - jie vertinami už pigumą, įvairovę ir kokybę. Tačiau LŽ sutiko dvi moteris, kurios prisipažino, kad niekada gyvenime nėra pirkusios jokio nešioto drabužio. Viena pašnekovė pabrėžė, jog dar prieš 20 metų buvo užsukusi į "skuduryną", įkurtą ankštame, priplėkusiame privataus namo kambaryje. Ji taip pasišlykštėjo, kad iki šiol nekelia kojos į tokias parduotuves, juolab nesidomi miestelių aikštėse siūlomais dėvėtais apdarais.
Prašo "magaryčių"
Populiariausia mažuose miesteliuose parduodamų drabužių kaina - nuo 50 centų iki 2 litų. Tačiau pirkėjai dar bando nusiderėti, už tą pačią kainą prašo ne vieno, o dviejų daiktų. Prekiautojų nuomone, taip jie elgiasi ne dėl pinigų trūkumo, o dėl "malonumo". Todėl neabejojama, kad net ir pagerėjus gyvenimui prekyba dėvėtais drabužiais neišnyks. "Suteikiame žmonėms galimybę rinktis ir taupyti", - reziumavo Roma.
"Skudurynai" miestelių aikštėse daugeliui vietos žmonių nekelia neigiamų emocijų. Užtat užsieniečiai jais atvirai baisisi. Pavyzdžiui, į Trakus atvykę turistai šio miestelio pakraštyje, prie autobusų stoties, įsikūrusį apšnerkštą turgelį, kuriame prekiaujama ir dėvėtais drabužiais, palydi paniekos kupinais žvilgsniais.
