Apie tikruosius lyderystės užkulisius, socialdemokratų vertybių krizę ir būsimos koalicijos derybas TV3 Žinių „Dienos komentare“ – pokalbis su politologu Šarūnu Liekiu.
Girdėjome, kad socialdemokratai savo premjeru mato M. Sinkevičių. Visi pradėjo svarstyti, ar jo neištiks Gintauto Palucko likimas, o tada išgirdome, kad M. Sinkevičius jau nebekandidatuoja. Kaip vertinti tokius greitus pasikeitimus?
Kadangi visą laiką turime tokius pasvarstymus apie Lietuvos politinėje padangėje sklandančias asmenybes – labai dažnai turime žmones, kurie nori, bet negali. O yra tokių, kurie gali, bet nenori. Taip pat yra dalis tokių, kurie net nėra atpažįstami, kad gali būti lyderiai. Partija yra pakankamai didelė, tad, ko gero, tų lyderių, kurie galėtų būti premjerais, yra pakankamai daug.
Tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių asmenys, kurie yra viešai įvardinami ir aptarinėjami, vienaip ar kitaip partijos valdančiosioms grupėms yra labiausiai patogūs. Kova vyksta tarp tų, kuriems vieni tinka geriau, kiti tinka mažiau ir čia tokio pasistumdymo, ko gero, turėsime pakankamai daug ir ilgai.
Jeigu M. Sinkevičius pasakė, kad nekandidatuos, tai kas dabar yra realiausias kandidatas iš socialdemokratų? Juozas Olekas, kuris pareiškė, kad norės, ar Inga Ruginienė, kuri sako, kad nekrūpčiotų ir kad taip pat save mato premjero pozicijoje?
Dabar dar buvo minimas Robert Duchnevič. Girdėjau, kad Vilniaus rajone jis kelia plakatus – „jūs mūsų nepalikite“ ir panašiai. Aišku, čia viešųjų ryšių dalis – patys gal ir organizuoja tokias akcijas. Tačiau tų kandidatų yra tikrai daug ir čia daugiau stiliaus ir estetikos pasirinkimas.
Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria socialdemokratai, tai kad jie nevykdo kairiosios politikos principais besiremiančios politikos. Čia yra pagrindinė problema ir ar vienas premjeras, ar kitas premjeras, matyt, daug pagados čia nepadarys.
Bet vis tiek – kuris iš tų kandidatų jums atrodo realesnis? Pagaliau žinome, ką partija remia daugiau, ko ne. J. Olekas yra senas partietis, I. Ruginienė galima sakyti dar neseniai atėjusi, kaip ministrė pakankamai šviežia, vos apšilusi kojas. Kaip manote, kas tikėtina, įvertinant visus tuos dalykus?
Sakyčiau, labiau tikėtina yra eiti link prognozuojamumo, bet abu kandidatai yra pakankamai prognozuojami. Vienas su istorija, kita – be tokios ilgos istorijos politikoje, nors ji ir buvusi profsąjungų veikėja, ilgai žinoma kitų partijų. Tačiau abu asmenys turi tą prognozuojamumo momentą – tik čia yra estetikos ir politinio stiliaus klausimas.
Kaip bebūtų, kaip minėjau, pagrindinės problemos jie, ko gero, neišspręs, nes vis dėlto kairiosios jėgos, kurios vadina save kairiosiomis, vykdo dešiniąją politiką. Čia turbūt pagrindinės problemos pagrindinė įtampa, kuri kyla Lietuvos politiniame gyvenime.
Kaip jūsų manymu gali keistis koalicija? Girdėjome, kad konservatoriai su liberalais kreipėsi į prezidentą, kad tarp valdančiųjų neliktų „Nemuno aušros“. Kaip manote, jų neliks ar liks, o gal valstiečiai ateis vietoj jų?
Tie kreipimaisi, parašų rinkimai iš liaudies, yra vienos iš priemonių naudojamų spaudimui. Iš esmės logika bus koalicijos sudarymas, kiek bus pakankamai balsų sudaryti koalicijai ir taip lengvai švaistytis – vienus priimti, kitų nepriimti. Nebus taip lengva, nes vis dėlto visi skaičiuoja balsus, kad išlaikytų koaliciją ir ateities balsavimo prognozuojamumą.
Kaip manote, kurie ministrai liks, kurie kaip tik bus pakeisti? Girdėjome, kad Remigijus Žemaitaitis ketina keisti savus, buvo kalbos ir apie švietimo ir mokslo ministrą. Ta pati Dovilė Šakalienė – kiek tikėtina, kad ji išliks, kai čia verda įvairios aistros?
Vis dėlto bus koalicijos derybų klausimas, nes kai jie buvo skiriami, akivaizdu, kad dalis paskyrimų buvo labai keistai įvertinti – tų žmonių ir politinių jėgų, kurias tariamai skyrė. Pavyzdžiui, kiek supratau, „Nemuno aušra“ buvo iš viso nustebusi, kad buvo paskirti tokie ministrai, su jais buvo netgi nederinta – tokių istorijų, ko gero, yra ir daugiau.
Vienintelis, kuris kietai laikosi tuo klausimu – Saulius Skvernelis. Matosi, kad jis dėl savo ministrų neabejoja. Tačiau jo frakcija irgi taikosi į krašto apsaugos ministro poziciją. Pamatysime, kaip bus ateityje, nes pateikti priekaištų galima visiems ministrams pakankamai vienokiu ar kitokiu pagrindu.
Tačiau, visų pirma, jie yra organizaciniai, gali būti ideologiniai, nes, kaip minėjau, dešinioji politika vykdoma kairiosios koalicijos. Tai tų pageidavimų ir pasistumdymo bus pakankamai daug. Klausimas bus tas, kas galės padaryti pakankamą įtaką ir kieno, nesakau blefavimas, bet spaudimas bus efektyviausias ir kuris pasieks tai, ko jis nori.
Visą pokalbį išgirskite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
