Ne tik Lietuva ar Baltijos valstybės yra padidinto Rusijos dėmesio ir interesų zonoje. Dar viena tokia valstybė Rytų Europoje – Ukraina. Du mėnesius ten nerimsta protestai po prezidento Viktoro Janukovyčiaus apsisprendimo priimti Rusijos milijardinius pasiūlymus, o ne Europos Sąjungos asociacijos sutartį.
LRT laidoje „Savaitė“ pokalbis apie Ukrainą su Rytų Europos studijų centro Politikos analizės ir tyrimų skyriaus vedėju, socialinių mokslų daktaru Laurynu Kasčiūnu.
– Viskas prasidėjo nuo Vilniaus Rytų partnerystės viršūnių susitikimo, kai nepatenkinti, jog jų prezidentas nepasirašė sutarties su ES, ukrainiečiai išėjo į gatves, ir tada jų reikalavimai buvo absoliučiai eurointegraciniai, bet juk šiandien jie tokie nebėra?
– Šiandien integracijos į ES klausimas yra galbūt vienas iš penkių. Pirmiausia galime kalbėti, kad tai noras išsaugoti savarankišką nuo Rusijos įtakos Ukrainą. Taip pat labai svarbus dalykas – protestas prieš klaninį valdymą, korumpuotą valdžią, kurią tiesiogiai vadina mafijine gauja ir nieko daugiau. Galų gale, tai yra protestas prieš orumo pažeidimus, matant tuos, kurie yra suimti, iš jų tyčiojamasi, jie kankinami, kaip minėjote, yra ir žuvusiųjų. Čia – visas paketas priežasčių, kodėl žmonės yra gatvėje.
– Ar galima buvo šito išvengti, jeigu Europos ir pasaulio politinė visuomenė būtų sureagavusi anksčiau?
– Jeigu prisimintume, kas vyko Maidano aikštėje, tai buvo labai daug politikų, kurie atvažiavo, lipo į sceną, skambėjo daug garsių šūkių, kad Europa su jumis, kad jūs priklausote Europai, nors, iš tikrųjų, realioje politikoje iki galo nėra aišku, ar Europai reikia Ukrainos.
Jeigu ES pritaikytų sankcijas artimiausiai V. Janukovyčiaus aplinkai, kuri savo pinigus ir kapitalą laiko Vakarų, ES bankuose, ir ji nebegalėtų įvažiuoti į ES, didelis klausimas, kaip ta aplinka elgtųsi. Aišku, sankcijos turi būti labai gerai apgalvotos, nes mes turime Baltarusijos pavyzdį, kai sankcijos ją stumtelėjo į Rusijos pusę. Šito reikia išvengti.
– Jūs jau kalbėjote apie šiokį tokį Minsko panašumą su Kijevu šiuo atveju. Iš tikrųjų, kai A. Lukašenka 2010 metais išvaikė demonstrantus Minske, yra labai panašu į tai, ką dabar daro V. Janukovyčius Kijeve. Ar tai reiškia, kad Ukraina tampa diktatoriška valstybe – sudie, demokratija, – ji sukasi į Rusijos pusę?
– Manau, kad V. Janukovyčius svajoja apie rusiško, balatarusiško modelio įgyvendinimą Ukrainoje, bet visuomenės sankloda yra absoliučiai kitokia negu Baltarusijoje. Įdomu ir svarbu, kad oligarchai, kuriuos mes galime įvairiai vertinti, kurie savo kapitalą susikūrė galbūt nelabai sąžiningom priemonėm, jie kažkokia prasme vis tiek garantuoja kvazidemokratiją šalyje, neleidžia uzurpuoti valdžios. Ir jeigu mes juos iš Vakarų šiek tiek paskatinsime, tai oligarchai neleis susiformuoti šitam modeliui. Ir dar šalia yra tauta.
– Kokią įtaką V. Janukovyčiaus veiksmams padarė jo sandėris su Rusija?
– Milžinišką. Vėl negalime nekalbėti apie tuos pačius oligarchus. Šia Rusijos parama (kreditine linija ir pigesnėmis dujomis) jis sugebėjo sumažinti biudžeto deficitą ir tokiu būdu neapmokestinti stambaus verslo. Taip pat V. Janukovyčius įtraukė jiems palankių dalykų dėl viešųjų pirkimų, ir Rusijos parama leido jam suvaldyti oligarchus. Natūralu, kad visi tą Rusijoje puikiai supranta. Tokia įtaka ir tokios dovanos šiaip sau nedalijamos. Akivaizdu, kad ilgainiui teks atidirbinėti.
– Sakoma, kad pati valdžia atsakinga dėl to, kas įvyko Ukrainoje (taip kalba ir Europos, ir JAV politikai). Tai kas ta valdžia, ar tai nėra pats V. Janukovyčius?
– Įsivaizduokime situaciją prezidento, kuris mąsto kaip klano atstovas, ne kaip valstybės vadovas: ne 10–15 metų į priekį, bet kaip klanui išgyventi iki 2015-ųjų, kaip save finansuoti, kaip finansuoti tam tikrą valstybės funkcionalumą. ES negalėjo pasiūlyti tokių greitų konkrečių dalykų kaip kredito linija, pigesnės dujos, todėl natūralu, kad jis sukosi ten, kur jam viską siūlė konkrečiai ir greitai. Na, ir aišku, V. Janukovyčius sumokės tą kainą, bet jis, matote, dabar negalvoja apie tą kainą. Jis galvoja, kaip išgyventi. Ir čia yra ta didžioji postsovietinių valstybių problema. Jis mąsto tokiomis kategorijomis, kuriomis ES nemąsto. Tik Rusija gali suteikti saugumo garantijas jam, jo kapitalui ir asmeniniam saugumui. Vėl – tai tam tikros žaidimo taisyklės, kurios palankesnės Rusijai.
Bet Ukrainos problema yra ne vien V. Janukovyčius. Pati sistema oligarchinė. Išvada labai paprasta – joks rimtas politinis projektas Ukrainoje neįmanomas be oligarchų paramos. Natūralu, kad tu patenki į tas pačias žaidimo taisykles, ar tu būtum J. Tymošenko, ar V. Janukovyčius, galbūt net tas pats V. Klyčko. Ir pati valstybė... Čia jos tragedija – ji neišsivaduoja iš uždaro rato. Ir tai ne tiek personalijų, kiek pačios ydingos sistemos klausimas, kuris užprogramuoja labai sunkią Ukrainos raidą.
– Gerai, o kas tada, kaip iš to išsisukti? Vis tiek reikia personalijos, kuri imtųsi kažkokiu būdu tą sistemą ardyti?
– Atsimename 2004 metus: J. Tymošenko, V. Juščenka, daug labai gražių žodžių. Iš tikrųjų, buvo pažadų peržiūrėti privatizavimo rezultatus. Na, tai čia tikrai būtų... Peržiūrėti visus tos valstybės užgrobimo elementus – kas praturtėjo teisėtai, kas neteisėtai. Neišdrįso to padaryti, nes tiesiog buvo įvelti į tuos pačius žaidimus. Taigi mes matome, kad vieną kartą jau buvo mėginimas atversti naują puslapį, ir to padaryti nepavyko. Aišku, čia reikia ir ES prisiminti. Tuomet ukrainiečiai tikėjosi, kad jiems bus suteikta ES narystės perspektyva, bet ji suteikta nebuvo. Dabar tikėtina, kad, jeigu pasikeis situacija, visi lauks iš ES kažkokio realaus impulso – duokit narystės perspektyvą, ne šiaip kalbas. Aš netikiu, kad ES pasiruošusi šitam. Aš netikiu, kad prancūzai ar vokiečiai uždegtų žalią šviesą tokiam sprendimui. Prisidedam prie to, kad tas uždaras ratas, apie kurį mes tik ką kalbėjome, suktųsi ir būtų toks, koks yra dabar.
– Labai ačiū už Jūsų įžvalgas.
