Apie tai TV3 Žinių „Dienos komentare“ – pokalbis su politologu Šarūnu Liekiu.
Kaip vertinate situaciją su krašto apsaugos ministro paieška?
Na, ta situacija daugiau apibūdina tą politinio elito seklumą, žmonių trūkumą, žmonių su kompetencija trūkumą, kvalifikacija. Matot, aš vis tiek šneku iš tos pozicijos, kadangi atstovauju lyg ir akademinį pasaulį, ir akademiniame pasaulyje mes paprastai turim kitus atrankos kriterijus.
Tai akivaizdu, kad žmonės, ir jau čia ne pirma vyriausybė, kada žmonės su bakalauro kvalifikacija tampa ministrais, kai praktiškai jūs, jeigu išeitumėt į Lietuvos darbo rinką, jūs pamatytumėt, kad be magistro laipsnio, praktiškai, jūs niekur nerasite normalesnio darbo. O čia ministru būti užtenka ir kur kas mažesnės kvalifikacijos.
Tai socialdemokratai neturi žmonių? Nes kalbėdami apie Robertą Kauną socialdemokratai yra pasakę, kad jis yra lojalus partijai. Kaip tai suprasti?
Ne vien tik lojalumo, matyt, kriterijai čia yra svarbūs tokių pasirinkimų atveju, nes vis dėlto yra ir žmogus tinkantis sistemai, sakykim, žmonės tinkantys Krašto apsaugos ministerijos sistemai.
Nes vieni yra prisišnekėję, vieni turi labai aštrią nuomonę vienais ar kitais klausimais, yra žinomi viešojoje erdvėje, ne visą laiką sutinka su Krašto apsaugos ministerijos vadovybės nuomone.
Tai akivaizdu, kad tokie žmonės turbūt iš karto yra išbraukiami iš galimų kandidatų sąrašo, nežiūrint to, kad kompetencijos prasme jie turi ką pasakyti ir tikrai galėtų padėti pačiai sistemai.
Kiek tikėtina, kad prezidentas Gitanas Nausėda skirs R. Kauną krašto apsaugos ministru?
Greičiausiai labai tikėtina. Spėčiau, kad tikrai paskirs.
Kaip manote, kodėl nesisprendžia kultūros ministro paieškos klausimas?
Krašto apsaugos ministerijos byla buvo visą laiką akcentuojama, kad ji yra svarbesnė, tačiau kultūros ministerijos atvejis yra kur kas skausmingesnis, politiškai skausmingesnis, kadangi dėl protestų buvo mobilizuotas vis dėlto protesto balsas prieš ankstesnio ministro paskyrimą ir panašu, kad dalis kultūros bendruomenės yra linkusi toliau įtakoti skyrimų procesą, nori dalyvauti tuose procesuose, politizuoja patį parinkimo procesą.
Akivaizdu, kad nežiūrint to, kad tai turėtų būti iš tikrųjų politikų kompetencijos reikalas, bet čia panašu, kad minia iš gatvės nori dalyvauti parinkimo procese ir, jeigu nevaldai viešųjų ryšių pakankamai, jeigu nevaldai pačios situacijos ir esi pažeidžiamas...
Tai kas čia nesvaldo tos situacijos?
Vis tiek valdantieji, koalicija turi skirti, tai jos kompetencija. Jeigu ji pasiduoda spaudimui, tai čia įrodo jos ribotumą, negebėjimą priimti sprendimų ir negebėjimą valdyti situacijos.
Ar Vyriausybė priėmė tinkamus sprendimus dėl vis į Lietuvą įskrendančių balionų? Kaip vertinate?
Čia kai kas atkreipė dėmesį į patį krizės pobūdį, kad ta krizė vis dėlto tęsiasi pakankamai ilgai. Ta istorija yra poros metų senumo. Dar ankstesnė vyriausybė irgi žadėjo, kad ji jau suvaldė ir suvaldys, ir tą klausimą buvo užmiršusi. Dabar tas klausimas iškilo į paviršių. Na, ir ta krizė toliau nėra pakankamai valdoma.
Įvairiausios versijos, kodėl tai yra. Čia dažnai labai norima šnekėti apie hibridinius karus, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į patį santykių tarp Lietuvos ir Baltarusijos pobūdį. Jeigu Lietuvos Vyriausybė yra įsirašiusi į programą režimo kaitą, kad nori įvykdyti režimo kaitą Baltarusijoje, tai yra programoje įrašyta, ar mes galime tikėtis sureguliuoti santykius?
Eskalacija ne visą laiką padeda. Eskalaciją reikia mokėti valdyti. Yra visa teorija apie eskalacijos valdymą. Man panašu, kad ta teorija tikrai niekas nesivadovauja. Yra labai baziniai principai, kaip yra eskaluojami santykiai.
Na, ir kada matome tuos atsakomuosius veiksmus, tarkim, Lietuvos transporto registracijos numerių uždraudimas de facto Baltarusijoje, kada lietuviški sunkvežimiai ir priekabos negalės važinėti Baltarusijoje, tai kokią žalą, pavyzdžiui, padarys Lietuvos ūkiui visi šitie žingsniai?
Tų 2 tūkst. sunkvežimių įstrigimas, kokį poveikį padarė Lietuvai? Kitaip sakant, tie visi dalykai yra kompleksiškai nesvarstomi, nėra strategijos. O kada nėra strategijos, tada viskas yra pakeičiama retorika, propaganda ir tai dar papildomai iškraipo realią situaciją.
Kaip reiktų tą krizę spręsti ir į ką ji galėtų pavirsti?
Reikia bandyti deeskaluoti. Tai yra santykius tarp Baltarusijos ir Lietuvos akivaizdu, kad reikia deeskaluoti ir bandyti žiūrėti, kurioje čia vietoje galima susitikti ir susitarti.
Bet ar įmanoma susitikti ir susitarti su Aleksandru Lukašenka?
Amerikiečiai sugeba susitarti, susitikti ir net lietuviškus kalinius paleisti iš tenais, kurių nebandė, tarp kitko, paleisti, lietuviška valdžia per tiek metų.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
