„Balsas.lt savaitė“ buvusį Vilniaus brigados narį Igorį Achremovą prakalbino apie sostinės nusikalstamumo krikštatėvio Boriso Dekanidzės ir Henriko Daktaro artimus ryšius.
Per mūsų susitikimą Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose kalintį dešimtojo dešimtmečio pradžioje gyvavusios įtakingiausios sostinėje gaujos smogiką 45 metų I. Achremovą saugojo vienas sargybinis. Pastebėjau, kad jis, kaip ir kiti kalėjimo prižiūrėtojai, su Igoriu elgėsi užjaučiamai ir gana pagarbiai.
Abipusė pagarba
Sargybiniai supranta, koks I. Achremovas yra svarbus. Kuo dažniau apie jį rašo žurnalistai, tuo solidesnis atrodo šis žmogus pataisos namų aplinkai. Todėl I. Achremovui, žinoma, ne tik kiti nuteistieji, bet ir sargybiniai rodo pagarbą.
Reikia pasakyti, kad I. Achremovas jiems atsilygina tuo pačiu. Jis su prižiūrėtojais elgiasi draugiškai, vykdo jų reikalavimus. Kalinys niekada nebuvo pažeidęs vidaus tvarkos taisyklių. Be to, jis net penkiolika kartų buvo skatintas už gerą elgesį, laimėjimus kroso, krepšinio ir šachmatų varžybose. Todėl per beveik septyniolika kalėjime praleistų metų jam nebuvo taikomos jokios poveikio priemonės, ko dažnai negalima būtų pasakyti apie kitus nuteistuosius.
Slėpynės pajūrio vilose
- Kaip šiandien apibūdintumėte tuos laikus, kai priklausėte galingiausiai Vilniaus kriminalinei gaujai? − „Balsas.lt savaitė“ pasiteiravo I. Achremovo.
- Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvome jauni, drąsūs, todėl iškart panirome į tuomet paplitusią metalų kontrabandą. Ne kartą buvome sulaukę perspėjimų nekišti nosies į vienokius ar kitokius sandėrius, nes anuomet šiame versle dalyvavo ir nemažai įtakingų valdžios, verslo pasaulio žmonių.
Brigados klestėjimo laikais, kad ir kaip būčiau norėjęs, ko gero, net į įtakingiausių jos narių dvidešimtuką nebūčiau patekęs, tačiau dažniausiai jaučiausi galingas, nebaudžiamas. Dėl to, kad galbūt iš paskos mus sekiojo kriminalistai, aš išvis nesukdavau galvos.
Tais laikais atrodė, kad iš sudėtingiausių situacijų pavyks išsisukti su kyšiais.
Nors būta įvairių dalykų, prisipažinsiu, kad, išskyrus žurnalisto Vito Lingio nužudymą, už kurį iki šiol atlieku bausmę, daugiau žmogžudystėse nesu dalyvavęs.
Aišku, būdavo jaunuolių, kurie nevengdavo žudyti, bet paskui jie būdavo priversti kuriam laikui slapstytis. Paprastai žmogžudystes įvykdę asmenys skubiai pasitraukdavo pas bičiulius į Rygą arba Ukrainą.
- Buvę kriminalinio pasaulio atstovai pasakoja, kad anų laikų Vilniaus nusikaltėliams bet koks slapstymasis buvęs tarsi ilgai trunkančios atostogos. Ar tiesa?
− Teko girdėti pasakojimų, kad vieni žmonės „slapstėsi“ tarsi Holivudo filmų apie mafiją siužetuose. Paaiškėjo, kad ne vieną mėnesį jie su simpatiškomis moterimis nevaržomai leido laiką išnuomotoje prabangioje viloje ant jūros kranto.
B. Dekanidzė mėgo reklamą
− Ar priklausydamas gaujai gyvenote be finansinių nepriteklių?
Kartais prasukdavome kokį pelningą metalo kontrabandos sandėrį ir paskui mėnesį ilsėdavomės. Bet pasitaikydavo ir tokių dienų, kai anksti ryte reikėdavo skubiai išvažiuoti, bet mašinos degalams pinigų pritrūkdavau.
Tada svarbiausi dalykai buvo vakarietiškas automobilis ir pinigai nuolatinėms linksmybėms. Pavyzdžiui, aš niekada neturėjau nuosavo namo, nors kai kurie mūsų vaikinai jau tais laikais buvo pasistatę didžiulius namus.
Aš pinigų visiškai netaupiau. Lengvai juos gaudavau, lengvai su jais ir išsiskirdavau. Mūsų linksmybės trukdavo iki paryčių visame mieste. Nemažai laiko praleisdavome „Lietuvos“ (dabartiniame „Radisson Blu“ − aut. past.) viešbutyje.
Boria (B. Dekanidzė – red. past.) stengėsi reklamuoti save aplinkiniams. Jis tikrai turėjo pinigų, nes pasibaigus vakaronėms restoranuose lengva ranka sumokėdavo sąskaitas. Pinigus jis dosniai žarstė ir naktinėse programose dalyvaujantiems muzikantams. Suprantama, toks jo elgesys aplinkiniams, ypač merginoms, sudarė gerą įspūdį.
Bet praėjus kuriam laikui Boria pasikeitė. Kaskart pasibaigus tokioms vakaronėms, jis mus pasikviesdavo ir iškart reikalaudavo jam sugrąžinti tą vakarą linksmai kartu praleistus jo pinigus.
Šiandien sklando mitas, kad Vilniaus brigada tais laikais buvo galingiausias nusikalstamas susivienijimas sostinėje. Nedaugelis prisimena, kad ji buvo padalyta į kelias atskiras grupuotes.
Boria su visais mėgdavo pasilinksminti restoranuose, bet mes niekada nesulaukėme kvietimo dalyvauti bendrame versle. Tiesa, mes turėjome savų reikalų ir mums pakankamai užtekdavo pinigų saviems poreikiams.
Henytė dažnas svečias Vilniuje
- Ar vilniečių banditų susibūrimuose yra tekę pastebėti patį H. Daktarą?
Taip, jis dažnai atvažiuodavo pas Borią į Vilnių. Tais laikais jis neblogai sutarė ne tik su Boria, bet ir su artimiausios jo aplinkos žmonėmis. Kartą atsitiktinai vienoje kompanijoje buvau su H. Daktaru, tačiau šiandien negalėčiau prisiminti, ar mums teko bent vienu žodžiu persimesti. Man tas vakaras kažkodėl neįsiminė.
- Ar tarp „Vilniaus brigados“ ir H. Daktaro vadovaujamų Kauno Daktarų tuo metu egzistavo teritorinis pasiskirstymas?
- Mes sklandžiai veikėme tiktai Vilniuje, nes visi buvome pasiskirstę teritorijomis, o H. Daktaras buvo įtakingas visoje Lietuvoje. Nors nesipykdavome su kauniečiais, įsiminė vienas nemalonus atvejis.
Maždaug 1992 metais į Vilnių atvažiavo vienai kauniečių „šeimai“ priklausęs vyriškis ir mus bandė „pasodinti“ ant narkotikų. Mums buvo padovanotas didžiulis maišas su kažkokiais narkotikais. Bet aš jų nevartojau.
Kvaišalus atvežęs vyras vaizdavo, kad mums vilniečiams vaikinams daro išskirtinę paslaugą, bet iš tikrųjų jis siekė, kad taptume priklausomi nuo narkotikų. Beje, daugelis tą vakarą pabandžiusių vaikinų vėliau smarkiai įjunko vartoti kvaišalus.
Įvilioti į spąstus nepavyko
- Ar tau nebuvo baisu, kai sužinojai apie beprotišką B. Dekanidzės idėją – nušauti žurnalistą V. Lingį?
Aš tuo metu visai nesuvokiau, kas tie žurnalistai... Žinojau, kad jie kažką rašo, ir tiek. Beje, gavęs užduotį nužudyti, nežinojau, kad tas žmogus žurnalistas.
Man buvo pasakyta konkrečiai, kad neva mes nieko naudingo nedarome, naudojamės tiktai „brigados“ vardu, mėgaujamės įvairiomis privilegijomis, todėl privalome atlikti bent vieną svarbią užduotį.
Neprisimenu visų smulkmenų. Bet man trumpai buvo pasakyta, kad tą žmogų reikia nužudyti. Aš tikrai buvau smarkiai išsigandęs. Dešimt dienų iki pat žmogžudystės įvykdymo gyvenau baisiame šoke.
Prieš kiek laiko sulaukiau žinių, kad po V. Lingio nužudymo aš taip pat buvau užsakytas. Netrukus vienas pažįstamas susitiko su keliais asmenimis Rusijoje, kurie jam parodė mūsų visų trijų V. Lingio nužudyme dalyvavusių nuotraukas. Buvo nuspręsta mus visus tris pašalinti.
Kas galėjo duoti tokį įsakymą, šiandien nesunku atspėti. Aš pajutau, kad gresia pavojus mano gyvybei.
Po to Boria kelis kartus mane pakvietė atvažiuoti į Jūrmalą, bet aš nusprendžiau nebevažiuoti. Tuo metu aš nutariau slapstytis išnuomotame bute, kurio adreso niekas nežinojo.
TIK FAKTAI
Nuo eilinio milicijos darbuotojo iki policijos vyresniojo komisaro, valdybos viršininko Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyboje pakilęs ir nemažai prie Lietuvos policijos atkūrimo prisidėjęs Juozas Rimkevičius, lygindamas Kauno ir Vilniaus gaujas, kalbėjo: „Vilniečiai tada vadovavosi principais, B. Dekanidzės atsivežtais iš JAV, kur jis prasisuko tarp rusų mafijos veikėjų Niujorke, Braiton Biče. Nors iš esmės viskas buvo panašu.
Kartais vykdavo Lietuvos didžiųjų miestų „mafijos“ bosų bendri susiėjimai įvairiausiomis progomis: gimtadieniai, laidotuvės, vidaus ir tarptautinių reikalų aptarimas, skolų išieškojimo klausimai, vadinamosios „razborkės“, tarpusavio nesutarimų aiškinimasis dėl verslo pasidalijimo, verslininkų „razvodkės“ − apgavystės, būdavo aptariami „stogavimo“ − duoklių ėmimo už tariamą apsaugą − reikalai.
Skirtumas tas, kad vilniečiai laikydavosi susitarimų, o kauniečiams buvo „dzin“. Jie dažnai įsiverždavo „ne į savo daržą“ – tarkim, vogdavo mašinas vilniečių „aptarnaujamoje teritorijoje“. Buvo kelis kartus apgavę brigadinius su padirbtais doleriais, todėl vieni kitų nekęsdavo. Dažniausiai tai atsiskleisdavo įkalinimo įstaigose.“
H.Daktaras buvo artimas B.Dekanidzės draugas, o tai paneigia nuomonę, jog Vilniaus brigada ir Kauno daktarai tarpusavyje kovojo (R.Kondratjevo nuotr.)
Kitą savaitę portale Balsas.lt skaitykite:
Kuris buvusių brigadinių, I. Achremovo teigimu, siekė tapti naujuoju sostinės bosu
Kalėjime įsižiebusios I. Achremovo meilės drama
