Apie tai „Žinių radijas“ laidoje diskutuoja Valstybės vaiko teisų ir įvaikinio tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjas Gedas Batulevičius, Psichologų sąjungos narė, Vaikų linijos psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė.
Kaip reikia apie tai kalbėti, jūsų nuomone?
G. Batulevičius: Tikrai kalbėti reikia, nes turime neeilinę situaciją ir turime pasidaryti išvadas, ką galime visi kartu padaryti, kad tokių situacijų būtų mažiau, bet ko norėtųsi išvengti, ko norėtųsi paprašyti – tai detalių.
Aš suprantu, kad yra toks informacijos alkis, smalsumas, kuris veda – kas, kaip, kada, kurios čia gimnazijos ir taip toliau.
Taip veikia mūsų smegenys, nieko nepadarysime.
G. Batulevičius: Suprantu, bet turėtume įsivardinti, kad toms šeimoms, artimiesiems, bendruomenei yra labai sunku ir kiekviena detalė, kuri išeina į viešą erdvę, ji veikia ir tiesiog reikėtų gerbti tuos žmones, gerbti aplinką, nes jiems dabar yra labai sunku.
Ar galima sutikti su mintimi, kad tokio žiaurumo ir nusikaltimų priežastis kyla iš nebaudžiamumo bei žinojimo, jog nepilnametis bus nebaudžiamas arba baudžiamas tik simboliškai, ir ką tai apskritai mums sako apie šį įvykį?
J. Jasiulionė: Žinote, man visuomet į tokius komentarus norisi atliepti žodžiais, kad aš nepažįstu vaikų, kurie gimė žiaurūs ir staiga labai saugioje ir draugiškoje visuomenėje tapo kažkokiais tai labai nesaugiais ir žiauriais žmonėmis.
Tikrai mes turėkime omenyje, kad taip, situacija yra labai sudėtinga, labai tragiška, labai nelengva apie ją kalbėti, bet tokie atvejai yra vienetiniai ir jeigu lygintume, aš tikrai nesu pasigilinusi taip detaliai į statistiką, bet žymiai daugiau žiaurių nusikaltimų padaro suaugę žmonės mūsų visuomenėje, ir vaikai, kurie nusikalsta ar įvyksta kažkokie tokie agresijos protrūkiai, jie tikrai yra visų pirma mūsų visuomenės atspindys.
Tikrai bausmės nėra būdas dorotis su tuo, ypač kalbant apie vaikus ir paauglius, ir jų kažkokį tai agresyvų elgesį. Man atrodo, yra labai svarbu – šita proga, uždavėte tą klausimą, ar apie tai kalbėtis, ar nesikalbėti.
Man atrodo tai yra labai gera proga pasikalbėti, ką mes, kaip visuomenė, kaip suaugusieji, turime padaryti, kad labiau priartėtume prie paauglių, kurie turi sunkumų, mokėtume jiems pasiūlyti pagalbą, mokėtume reaguoti į agresyvaus elgesio apraiškas ne tik tada jau baisėdamiesi, kai nutinka kažkokie sudėtingi atvejai, bet žymiai anksčiau – pastebėdami, tarkime, žeminantį elgesį mokyklose, mokėdami efektyviai sustabdyti patyčias ir panašiai.
Tai, man rodos, čia yra tokia kryptis, apie kurią tikrai yra proga pasikalbėti ir permąstyti.
Ar dabartines problemas lemia per didelės vaikų laisvės, tėvų ir mokytojų autoriteto praradimas bei drausmės stoka, ir ar griežtesnės tvarkos bei sukarinto režimo mokyklose atkūrimas galėtų pagerinti situaciją?
G. Batulevičius: Man norisi atreaguoti, kad turbūt sena žinia, kad smurtas gimdo smurtą, ir turbūt ne baimė yra įrankis, kuriuo mes turėtume valdyti situaciją, o kalbėtis tikrai turime.
Man atrodo, kad šito kalbėjimosi ir yra dabar problema, tam tikro atitolimo, nes kažkaip visada reaguoju į situacijas, kai sako: „Tokia gera šeima, ir koks vaikas, kaip čia tai atsitiko“ ir taip toliau. Gera šeima dažno atveju tai yra ta, kur vaikas yra aprūpintas, turi kompiuterį, turi gerus drabužius, savo kambarį. Žodžiu, materialiai viskas aprūpinta, bet yra tas socialinis apleistumas.
Mes tiesiog savalaikiai nesureaguojame, mes praradę su vaikais esame ryšį, o bandome savo sąžinę, laiką, kurį praleidžiame karjeroje, verslams, darbams ir taip toliau, bandom dažno atveju užglaistyti materialiai, ir tada turime pasekmes.
Jurgita, jūs dirbate su vaikais, Vaikų linija, ir tikrai čia ne naujiena jums paauglių ar vaikų smurtas, žiaurumas. Kaip, jūsų akimis, atsiranda vaikų ir paauglių smurtas, žiaurumas bei agresija, ir kur ieškotumėte pagrindinių priežasčių – ar tai susiję su silpnėjančiu tėvų ir vaikų ryšiu bei laiko jiems stoka, nepaisant materialinių gėrybių suteikimo?
J. Jasiulionė: Sunku būtų viską suvesti tik į šeimos įtaką, bet aišku, kad šeima ir ankstyvieji vaiko patirčių metai, jie yra labai svarbūs ir tikrai padeda pagrindą, ir neuropsichologiniai tyrimai, ir neurobiologiniai tyrimai, jie atskleidžia tikrai labai įdomių įžvalgų apie tuos būtent akstyvuosius raidos etapus ir kaip atrodo, kartais sako: „Juk vaikai nieko iš to laikotarpio neprisimena“, bet ten yra padedami pagrindai ir tarsi tokia nubrėžiama trajektorija, kaip toliau vaikas vystysis.
Bet jau galvojant ir taip toliau tęsiant, aš manau, kad šalia to, kad yra individualūs veiksniai, kurie lemia, kad agresija atsiranda, jie atsiranda kažkokioje terpėje, ir tada jau galvojant, pavyzdžiui, apie paauglystės laikotarpį, mes turime turėti omenyje visą tokį irgi bendrą paveikslą, kad tai yra žinoma kažkas, ką jau vaikas yra pasiėmęs ir kur jis galbūt nežino savo agresyvių impulsų geriau arba prasčiau kontroliuoja.
Yra gavęs ar negavęs tam tikras vertybines žinutes – saugo ar nesaugo vienas kitų žmonių ar kitų žmonių turto ir panašiai, bet šalia to atsiranda labai stipri bendraamžių įtaka ir kartais mes žinome, kad rizikingo elgesio tikimybė irgi šiek tiek didėja, kai paaugliai yra kartu, kai jie nori vienas prieš kitą pritapti, kai nori kažkaip išbandyti tam tikras ribas ir vienas gal nepadarysiu, su draugais padarysiu gal drąsiau.
Kitas dalykas, aš galvoju, ne paskutinėje vietoje problema, apie kurią mes kalbame yra ir svaigiųjų medžiagų vartojimas ir jų prieinamumas, kuris irgi labai keičia ir elgesį, ir tam tikrus mechanizmus, kaip paauglys elgiasi.
Galiausiai aš galvoju, socialinė medija, apie kurią kaip tik irgi iš ryto buvo kalbėta, apie tai, kiek yra suaugusių žmonių, kurie rodo, demonstruoja agresyvų elgesį visiškai internete, viešai, ir tai irgi tampa kažkokiu būdu gauti dėmesį, būti matomiems, susirinkti pinigų galiausiai, užsidirbti pinigų ir taip toliau.
Tikrai turėkime omenyje, kad paauglys, kuris galbūt turi tam tikrų sunkumų, jis tada atsiduria tam tikroje tokioje priešiškoje socialinėje aplinkoje, kur jis gauna tikrai daug kažkokių smurtą normalizuojančių žinučių ir panašiai, tikrai tada tas slenkstis, kurio reikia, kad imtusi kažkokio smurtinio elgesio, pasielgti kažkaip smurtiškai, jis tikrai labai sumažėja, tada tarsi lengviau tą elgesį ir padaryti, tai viena vertus, viena dalis.
Kita dalis, aš galvoju, su kuo mes irgi susiduriam Vaikų linijoje, kad yra daugybė vaikų ir paauglių, kurie, nežinau, gali paskambinti, parašyti, gali iškeikti konsultantą, gali fantazuoti, kaip jie ten kažkam kažką padarys, bet ties tuo viskas ir pasibaigia.
Ta prasme, kad pyktis, agresyvūs impulsai – mes juos visi turime, ir tikrai, matyt, kur ta riba bus peržengta ar nebus peržengta, tikrai labai priklauso nuo tokių labai įvairiapusių veiksnių, kurie susikloja toje konkrečioje situacijoje.
Visos laidos klausykite čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
