Kalėjimų sistemoje keista padėtis. Nusispjovusieji į įstatymus nuteistieji gyvena išskirtinėmis sąlygomis: lepinasi pirtelėse, žaidžia biliardą, bendrauja su laisvėje esančiais artimaisiais internetu, valgo puikų maistą, apie kokį dažnas laisvėje gyvenantis pilietis tegali pasvajoti. To kažkodėl „nemato„ ar nenori matyti pataisos namų vadovai.
Maža to, vienas po kito viešumon kylantys skandalai rodo, kad panašiai kaip „verchai“ elgiasi ir patys pataisos namų vadovai. Daugiau nei akivaizdu, kad Kalėjimų departamente seniai pribrendo permainos.
– Pastaruoju metu Kalėjimų departamentą ėmė krėsti skandalai. Galbūt prieita kažkokia riba, už kurios nebėra kur eiti? – „Respublika„ klausė teisingumo ministro Remigijaus ŠIMAŠIAUS.
– Dvejus metus, kai atėjau vadovauti šitai sričiai, buvo atliekami parengiamieji darbai daryti įvairias sistemines pertvarkas. Bet per tą laiką dar praėjusių metų pirmoje pusėje išryškėjo daug tokių negerovių, susijusių su neūkiškumu, su neteisėtais sprendimais. Dabar apsivalymo metas. Yra baigiami tyrimai, kur nustatomi įvairūs sisteminiai pažeidimai, o visuomenė apie juos informuojama.
– Kitos valdiškos įstaigos jau anksčiau buvo raginamos atsisakyti automobilių ir mažinti jų parką, o Kalėjimų departamentas, atrodo, tai ignoravo. Kam pataisos namams prabangus visureigis? Juk anksčiau valdiškos įstaigos juos pirkdavosi medžioklėms.
– Ir kitose man pavaldžiose srityse buvo panašių niuansų, ir Vartotojų teisių apsaugos tarnybos vadovas užpernai gavo tarnybinę nuobaudą už tai, kad per brangų ir neadekvatų pikapą buvo nusipirkęs įstaigos vardu, o automobilio naudojimas buvo neapskaitytas. Aš norėčiau atskirti Kalėjimų departamentą ir kalėjimų sistemą. Kalėjimų sistema iš tiesų yra decentralizuota, ir kai kurie atvejai išryškėjo tik pastaruoju metu. Prabangus džipas, įsigytas neva patruliuoti apie įstaigą, buvo pirktas įstaigos vadovo iniciatyva, nesuderinus su ministerija. O tai buvo būtina tokios kainos automobilio nuomai. Kitu, Panevėžio atveju, vėlgi labai prabangus automobilis buvo išsinuomotas be Kalėjimų departamento žinios ir departamentas net buvo įpareigojęs atsisakyti to automobilio. Jo buvo atsisakyta, bet beveik po metų vėl tas pats automobilis buvo išsinuomotas. Iš tiesų tų bėdų, ko gero, yra daug kur. Kalėjimų departamente pačiu artimiausiu metu bus patvirtinta labai aiški tvarka, kuri nustatys maksimalias ribas, kokio lygio automobilius ir kas gali turėti.
– Tiesiog neįtikėtina, kaip kalėjimų sistemos įstaigų vadovai galėjo jaustis tarsi nebaudžiami.
– Kai kuriais atvejais tai, kas egzistavo ir egzistuoja kalėjimų sistemoje, iki šiol man, kaip ministrui ir kaip piliečiui, visiškai nepriimtina. Būtent dėl to šie dalykai traukiami į dienos šviesą. Kai kurie vadovai yra nušalinti nuo pareigų, nėra atlaidumo ir pasigailėjimo, kai daromi akivaizdžiai neadekvatūs dalykai. Prabangus džipas, kurio naudojimo pagrįstumas labai abejotinas, o kaina labai didelė, ar išsinuomojamas kitas prabangus automobilis nepaisant to, kad trūksta pinigų teritorijos perimetro apsaugai modernizuoti – tokie dalykai bado akis kiekvienam sveiko proto žmogui. O kam nebado, tas turi pajusti atitinkamą atsaką.
– O kam pataisos įstaigos vadovui apskritai reikalingas automobilis? Iki Vilniaus nuvažiuoti?
– Man lygiai tas pats klausimas kyla. Nefilosofuodamas apie kitus pasakysiu, Teisingumo ministerijoje buvo atlikta pačių mūsų naudojamų automobilių analizė, kiek tai kainuoja. Buvo prieita prie išvados, kad Teisingumo ministerijai nei pirktų, nei nuomotų automobilių, nei turėti vairuotojų apskritai nereikia. Pigiau mieste važinėti taksi, o vykstant į užmiestį išsinuomoti automobilį galima tik tam kartui. Aš manau, kad Kalėjimų departamento įstaigose į tą klausimą reikės atsakyti. Visiškai nepateisinu, kai automobilis kai kuriais atvejais tampa vadovų pasipuikavimo arba statuso įtvirtinimo įrankiu.
– Pirtelės, kuriose nuteistieji gali pasilepinti, išskirtinės sąlygos Petrikui. Tai negali vykti be vadovų žinios.
– Daugeliu atveju aš irgi tuo esu įsitikinęs. Buvo atliktas sisteminis tyrimas apie išskirtines sąlygas keliose įstaigose. Man labai apmaudu, kad vadovai ir toliau viešai komentuoja nematydami tuose dalykuose bėdos. Pagal reglamentavimą vienam asmeniui galima turėti ne daugiau kaip 30 kilogramų asmeninių daiktų, o randamas akvariumas, kuriame telpa ne mažiau kaip tona vandens. Yra ir tokių atvejų. Iš tiesų mes galime kelti klausimą, ar pagrįstai kaliniui kameroje negalima turėti akvariumo. Galbūt žiūrint į žuvytes nervai raminami ir socializacijai yra gerai. Bet man apmaudu, jog vadovai nekelia klausimo, kad galbūt reikia pakeisti taisykles ir įtvirtinti protingas ir racionalias išimtis. Atvažiavus į vietą matyti, kad vienur vienokios sąlygos, kitur kitokios. Dažnai sakoma, kad tie nuteistieji, kurie geriau tvarkosi savo kamerose, ir gyvena geriau. Bet vėlgi. Iš tyrimo išvadų, kurios guli pas mane ant stalo, galima konstatuoti: deja, atsitinka, kad tvarkosi vieni, o tais vaisiais naudojasi kiti nuteistieji. Nenorėčiau, kad tai išvirstų į kryžiaus žygį prieš padorų nuteistųjų laikymą, bet akivaizdu, kad bausmės atlikimas turi būti reglamentuojamas ir visų asmenų lygiateisiškumas užtikrinamas.
– Turbūt mažai kas abejoja, kad tokios išimtys daromos be įkalinimo įstaigų vadovų žinios ir ne už ačiū.
– Aš vėlgi nenoriu spekuliuoti šia tema. Peršasi, be jokios abejonės, tam tikros prielaidos. Bet nepagavus už rankos nesinori tų išvadų sakyti.
Jaunius POCIUS
